B.Kreivinienė – ne tik Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos programos vadovė, tačiau ir Klaipėdos universiteto mokslininkė, viena iš delfinų terapijos kūrėjų Lietuvoje. Jau daugiau nei dvidešimt metų ji dirba ten, kur susitinka žmogus ir delfinas.
Kaip šie gyvūnai atpažįsta baimę? Kaip jie prisitaiko prie vaikų, sergančių cerebriniu paralyžiumi? Ir kas iš tiesų vyksta tame bežodžiame susitikime tarp žmogaus ir delfino? Apie tai – pokalbis su B.Kreiviniene. Delfinų pasaulį mokslininkė pažįsta ne tik teoriškai – apie penkiolika metų ji dirbo terapeute.
Smiltynėje esantis Delfinų terapijos centras – Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo dalis. Pirmame aukšte įrengtos specializuotos patalpos edukaciniams užsiėmimams, antrame – delfinų terapijos zona.
Terapija priskiriama papildomos alternatyvios medicinos sričiai, o terapiją vedantys specialistai privalo turėti delfinų terapeuto licencijas. Norintieji įgyti šią kvalifikaciją metus mokosi podiplominėje studijų programoje, įgyja reikiamų žinių ir tik tuomet gauna licenciją.
„Ši mūsų veikla integruota į e. sveikatos sistemą – duomenys apie terapiją registruojami oficialiai. Nuo šių metų pradžios žmonės, kurie dalyvauja terapijoje, vadinami pacientais, o ne klientais, kaip buvo anksčiau“, – sako pašnekovė.
Delfinų terapijos centrui šiemet sukanka dešimt metų, tačiau pati terapija Lietuvos jūrų muziejuje vykdoma jau daugiau nei dvidešimt: „Prieš tai dirbome senose, kuklesnėse patalpose. Šiandien mūsų taikomas metodas yra gerokai išplėtotas ir grįstas holistiniu požiūriu, turime ir tam tinkamas patalpas. Nuo pat pradžių mūsų siekis buvo suteikti pacientui visapusišką pagalbą, tad šiandien galime pasiūlyti platų paslaugų spektrą – ne tik delfinų terapiją.“
– Brigita, jūs esate ne tik žmogus, mylintis delfinus, bet ir mokslininkė, gilinanti žinias šioje srityje.
– Nesu ta, kuri Lietuvoje sukūrė delfinų terapiją, tačiau buvau viena iš pirmųjų, prisijungusių prie pirmojo biomedicininio delfinų terapijos tyrimo. Kai šis tyrimas buvo prasidėjęs, įsiliejau į komandą ir nuo pat pradžių mačiau labai aiškią kryptį – viskas turi būti paremta mokslu, o pats mokslas taikomas praktikoje.
Daktaro disertaciją apgyniau Suomijoje – jos tema ir buvo delfinų terapija, tad šią sritį tyrinėju daugelį metų.
Kuriant dabartinį terapijos centrą iš pradžių mūsų buvo vos trys. Kartu sprendėme, ką įrengsime visuose trijuose centro aukštuose, visi koncepciniai sprendimai buvo priimti remiantis pasauline praktika. Ieškojome, ko dar nėra Lietuvoje ir ką verta pritaikyti ar sukurti.
Tyrimai vykdomi nuolat. Esame atlikę inovacijų tyrimą, apimantį įvairias gyvūnų terapijos formas – įskaitant delfinų, žirgų ir šunų terapiją. Tyrinėjame ne tik terapijos poveikį žmonėms, bet ir gyvūnų gerovę terapinio proceso metu.
– Kaip apskritai susidomėjote šia sritimi?
– Iš smalsumo. Pradėjau dirbti Lietuvos jūrų muziejuje, bet kitose pareigose – edukacijos srityje, su lankytojais. Vis dėlto mane visada traukė galimybė gilintis į žmones, turinčius negalią – į jų patirtis, jų galimybes.
Mintys apie delfinus jau kažkur buvo – žinojau, kad tai ypatingi, unikalūs gyvūnai. Bet, tiesą sakant, kurį laiką daug įdomesni man atrodė pingvinai. Jei tik užeini į jų erdvę – jie pribėga, domisi. Tikrai žavėjausi jais.
Tačiau tada nutiko kai kas keisto. Vieną dieną ėjau per delfinariumo koridorių, greta – iliuminatoriai. Staiga periferiniu žvilgsniu pajutau, kad kažkas mane seka. Atsisukau ir pamačiau plaukiančią delfinę Gabiją. Lengva ją atpažinti, nes ant galvos turi išskirtinius apgamus. Sustojau, žiūrėjau į ją, ji – į mane. Tada apsivertė ir paleido oro burbulų virtinę. Buvo keistas sustojusio laiko jausmas.
Tuo metu delfinariume vaikštinėjo daug žmonių – juk vasara, šurmulys, garsai. O tarp viso to – tas vienas žvilgsnis. Tada ir kilo klausimas: kas jūs tokie esate? Ir kartu – noras suprasti, kas vyksta.
Pradėjau domėtis, ką ruošiasi daryti kolegos, nes kaip tik buvo prasidėjęs pirmasis tyrimas su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą. Paprašiau leidimo pasilikti po darbo ir pasižiūrėti, o tuo metu dar nebuvo draudžiamas kontaktas su laukiniais gyvūnais. Norėjau suprasti – kas tas delfinas, kuris su manimi bendravo žvilgsniu?
Stebiesi, kokie jie protingi, kiek daug moka.
Tada pirmą kartą prisiliečiau prie delfino. Nežinau, kaip tiksliai apibūdinti, bet tai buvo kažkas nerealaus – prisimenu iki šiol. Palieti, ir atrodo, ištirpsti. Viduje kažkas pasikeičia. Stebiesi, kokie jie protingi, kiek daug moka.
Netrukus po to nuėjau pas tuometinę vadovę ir pasakiau: „Noriu pabandyti. Nežinau, kas iš to išeis, bet labai noriu.“
Juolab, buvo poreikis, nes tėvai vis ieškojo įvairesnių būdų, kaip padėti negalią turinčiam vaikui. Tuo metu informacijos apie autizmo spektro sutrikimus buvo daug mažiau. Mūsų pirmoji terapinė grupė ir buvo būtent su tokiais vaikais. Tėvus kviesdavau beveik tiesiogine prasme vesdama už rankos. Jų vaikams buvo nustatyta diagnozė, bet jie nežinojo, ką ji reiškia.
Tada jau buvome subūrę komandą – dirbome kartu su psichiatrais, psichoterapeutais. Jie gerai pažinojo savo pacientus ir galėjo pasakyti, kurie vaikai galėtų dalyvauti tyrime.
Kartais net ir specialistai nežinodavo, kad vaikas turi autizmo spektrą ir ką su tuo daryti. Nebuvo išplėtotos reabilitacijos paslaugų struktūros, nebuvo ir aiškios sistemos. Viskas vyko žingsnis po žingsnio – ieškant sprendimų, mokantis kartu. Šiandien tai – visapusiškas centras.
– Kuo delfinai ypatingi? Paprastai žinome nedaug: kad tai smalsūs, žmones prisileidžiantys gyvūnai.
– Taip, tačiau jie gali būti ir kaprizingi. Man tai buvo atradimas, nors buvau skaičiusi daug literatūros: esą jie visi jaukūs, smalsūs, draugiški. Tačiau terapijos procese paaiškėjo, kad jie patys atsirenka, su kuo nori bendrauti.
Pavyzdžiui, įlipu į vandenį su pacientu – pagal planą turėčiau dirbti su delfine Glorija. Bet staiga prie mūsų priplaukia Gabija. Ją paglostau, pasidžiaugiu. Tuo metu matau, kad Glorija tolėliau – akivaizdžiai nepatenkinta, lyg įsižeidusi.
Delfinų intelektas iki galo neištirtas, bet neabejotina, kad jis labai aukštas. Negalime sakyti, kad jie mąsto kaip žmonės – jie kitokie. Bet jų smalsumas, gebėjimas jausti yra stulbinantys. Kai ateini į baseiną ar būni šalia jų, pasijunti tarsi pats taptum vaiku. Prisimeni tai, ką buvai pamiršęs. Visos materijos ištirpsta.
Kartais atvyksta mamos su vaikais, atsistoja prie stiklo, žiūri ir pradeda verkti. Klausiu, kodėl? Sako: „Nežinau, kas vyksta. Tiesiog noriu verkti.“ Tą akimirką tikrai vyksta kažkas ypatingo – bendravimas be žodžių, be gestų, be racionalaus paaiškinimo.
Kalbant apie terapinį procesą – mes parengiame programą, nes yra labai aiški sritis, kurioje dirbame: neurosensomotorika. Tai – judesio formavimas, rankų ir kojų koordinacija, dėmesio sukaupimas, sensorinių poreikių atliepimas. Kiekvienas pacientas turi savo programą. Tačiau šalia to visada yra netikėtumų, nes delfinas gali pasielgti ne taip, kaip suplanuota – jis gali pajausti, ko pacientui iš tiesų reikia.
Buvo vienas vaikas, labai bijojęs šunų – vienas šuo jį buvo užpuolęs. Į delfiną jis irgi žiūrėjo su baime, jautėsi susikaustęs. Stebėjau, kaip lėtai priplaukia keli delfinai. Jie jautė vaiko baimę – nes kitokia vibracija, kitokie gestai. Priartėję sustojo ir ėmė jį stebėti. Aš esu mokslininkė, bet kai kurių dalykų tiesiog negaliu paaiškinti. Tarkime, kaip delfinas jaučia vaiko baimę?
O kartais delfinai nori pabendrauti ir po terapijos. Duoda tau uodegą, tarsi sakytų: „Pakasyk.“
Teko dirbti su vaikais, turinčiais cerebrinį paralyžių, ir matyti, kaip delfinas su jais bendrauja – kitaip. Tarsi suprastų, kad vaikui sunkiau padaryti tam tikrus judesius. Delfinas tai supranta – jo judesiai keičiasi, tampa lėtesni.
Net jei aktyvesnis, mėgstantis žaisti delfinas, jis „perjungia režimą“. Pradeda judėti atsargiau, švelniau. Reaguoja, kas vyksta su vaiku. Tokie dalykai stebina.
O kartais delfinai nori pabendrauti ir po terapijos. Duoda tau uodegą, tarsi sakytų: „Pakasyk.“ Jiems tai patinka – kaip ir žaidimai, dėmesys.
– Minėjote, kad mokslininkai iki šiol neištyrė delfinų intelekto. Kodėl?
– Į šį klausimą tiksliausiai galėtų atsakyti gyvūnų elgsenos mokslininkai. Tačiau kalbant apie delfinus, tyrimų atlikta nemažai. Mano kolegos iš Prancūzijos, Norvegijos šią temą nuolat analizuoja. Vis dėlto intelekto tyrinėjimas – labai sudėtingas. Viena pagrindinių priežasčių – sunku suformuluoti užduotis, kurios aiškiai parodytų, ar konkretus elgesys yra išmoktas, ar tai gyvūno sąmoningas pasirinkimas.
Yra sričių, kuriose delfinai jau gana gerai ištirti – pavyzdžiui, jų garsų struktūra. Jūroje galima išgirsti garsą ir pagal jo savybes atsekti, koks tai delfinas, net atskirti jį nuo kitų rūšių, pavyzdžiui, kašaloto. Tam naudojami dažniai, kurie delfinams yra saviti ir unikalūs.
– Kada pastebimas delfinų terapijos poveikis? Su kokiomis diagnozėmis dažniausiai atvyksta pacientai?
– Dažniausiai tai vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, cerebrinį paralyžių ar kitus raidos sutrikimus. Kaip minėjau, mūsų centras dirba pagal labai aiškią kryptį –atliepti individualius sensorinius poreikius.
Kiekvienam pacientui sudaroma individuali programa. Pagal pasaulinę praktiką, po 16 terapinių užsiėmimų turi būti matomas tam tikras proveržis. Mūsų taikomas modelis – dešimt užsiėmimų su delfinais ir papildomi edukaciniai užsiėmimai. Tėvai dažnai prašo, kad šios papildomos veiklos būtų įtrauktos, nes tai padeda užtikrinti terapijos tęstinumą.
Dirbame su vaikais, turinčiais vadinamąją F diagnozių grupę – tai psichikos sutrikimų kategorija. Visi šie vaikai patiria sensorinių iššūkių, kurie jiems trukdo kasdienybėje. Tad mūsų tikslas – per terapiją juos sumažinti ir sustiprinti vaiko gebėjimus.
Kai pacientas atvyksta, matome jo sveikatos istoriją. Iššūkius, amžių, vystymosi lygį. Pavyzdžiui, jei tai devynerių metų vaikas, turintis kalbos sutrikimą, jo neurologinis langas jau gali būti užsidaręs, todėl dirbame su alternatyviomis komunikacijos priemonėmis – gestais, paveikslėliais, struktūruota komunikacija. Svarbus ir socialinių įgūdžių formavimas.
Mūsų komandoje yra psichoterapeutė, su kuria taip pat tariamasi. Jei reikia, pacientui ar šeimai siūlomos papildomos konsultacijos. Visas terapinis planas aptariamas su tėvais – sudaroma dviejų savaičių programa. Po pirmosios savaitės vyksta trumpas aptarimas, o po antrosios – giluminė analizė, kartais ir su vaizdo medžiaga.
Tėvai gauna paprastų, kasdienių patarimų: kaip valdyti emocijas, kaip reaguoti į tam tikras elgesio situacijas – pavyzdžiui, kai vaikas griūva parduotuvėje, rėkia ar nenori eiti. Šias situacijas stebime terapijos metu ir, jei reikia, prie komandos prisijungia papildomi specialistai, galintys pasiūlyti tikslines priemones.
– Kitaip tariant, delfinų terapija – tai ne paprastas pasiplaukiojimas su delfinais?
– Tikrai ne. Nors pacientas yra vandenyje, tai nėra pramoginis pasiplaukiojimas , o terapinis procesas.
Beje, delfinų terapija gali vykti ir sausumoje. Buvo atvejų, kai dėl tam tikros paciento būklės – pavyzdžiui, kai jis negali įlipti į vandenį – terapija vyksta nuo baseino krašto, pasitelkiant žaidybinius metodus. Svarbiausia – nepakenkti vaikui ir rasti tinkamą būdą bendrauti su delfinu.
– Ar didelis poreikis šiai terapijai?
– Deja, tai viena opiausių mūsų problemų. Poreikis – milžiniškas. Aš visiškai suprantu tėvus, kurie jaučiasi nusivylę, negalėdami patekti į terapiją. Jie kartais pyksta – ir tas pyktis suprantamas.
Šiuo metu registracija į delfinų terapiją vyksta tik kartą per dvejus metus. Ją atidarome penkioms dienoms, ir per tą laiką užsiregistruojama dvejiems metams į priekį.
Natūralu, kad tėvai nori ieškoti, bandyti, atrasti tai, kas padeda jų vaikui.
Dėl didžiulio poreikio pradėjome siūlyti papildomas kompleksines programas. Tad auga ne tik delfinų terapijos, bet ir konsultacijų bei specializuotų edukacinių užsiėmimų poreikis.
Tėvų norą išbandyti įvairias pagalbos formas visiškai suprantu. Auginti vaiką su negalia – didžiulis iššūkis, o moksliniai tyrimai aiškiai rodo, kad įvairūs metodai, taikomi tinkamu laiku, duoda realią naudą. Natūralu, kad tėvai nori ieškoti, bandyti, atrasti tai, kas padeda jų vaikui.
Vaikas auga, keičiasi, ir kiekviename etape reikia žiūrėti, kas tuo metu svarbiausia ir tinkamiausia. Kokius metodus taikyti – ar naudoti paveikslėlius, objektus, gestų kalbą, žaidimą? Viskas turi būti individualizuota, orientuota į tai, kaip konkrečiam vaikui lengviausia suprasti pasaulį.
– Dirbdama terapijos centre tikriausiai susiduriate ir su jautriomis šeimų istorijomis?
– Labai dažnai. Kartais tėvams, ypač mamoms, reikia ne tik pagalbos vaikui, bet ir stiprybės sau – kad pirmiausia galėtų nusiraminti. Diagnozė dažnai sukelia šoką, ir pirmieji klausimai būna: „Kodėl mums?“, „Ką padariau ne taip?“ Atsiranda kaltės jausmas, o aplinka ne visada supranta. Būna, kad kas nors dar ir moralizuoja – esą vaikas tiesiog neišauklėtas.
Neseniai kalbėjausi su viena mama. Ji pasakojo, kaip persikrausčius į naują gyvenamąją vietą kaimynų vaikai pradėjo mėtyti pomidorus į jų langus. Ką tai reiškia? Tai – milžiniškas skausmas.
Labai skaudu ir tada, kai vaikas eina į bendrą klasę, yra integruotas, bet... nepastebėtas. Tarkime, trejus metus iš eilės jis nekviečiamas į klasioko gimtadienį, nors visa klasė eina. Skauda ir vaikui, ir tėvams.
