Dr. Jokūbas Gužas: „Šį klausimą savižudybių prevencijoje vis dar užduodame per retai“

Kartu su kitais pranešėjais suicido tema jis kalbėjo Higienos instituto organizuotoje konferencijoje, skirtai rugsėjo 10-ąją minimai Pasaulinei savižudybių prevencijos dienai.

Kartu su kitais pranešėjais suicidiškumo tema jis kalbėjo Higienos instituto organizuotoje konferencijoje, skirtoje rugsėjo 10-ąją minimai Pasaulinei savižudybių prevencijos dienai.

„Kelios mintys po konferencijos, kurioje skaičiau pranešimą „Vyrų savižudybių rizikos veiksniai“.

Viena mintis, prie kurios vis grįžtu – koks svarbus vyrams gali būti santykis su tėvu. Lietuvoje Vilniaus universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad suicidinių minčių turėję vyrai rečiau buvo patyrę artimą, betarpišką santykį su savo tėvu.

Santykis su tėvu gali būti svarbus formuojantis paties vyro vyriškam tapatumui – tam, kaip jis supranta save kaip vyrą ir kiek pakankamas jaučiasi būdamas vyru. Nepatyrus pakankamai tėvo rūpesčio ir patvirtinimo, vidinis vyriškumo jausmas gali likti trapesnis. Gali būti sunkiau jaustis pakankamu ir užtikrintu savimi kaip vyru. Tuomet savo vyriškumą gali tekti labiau įrodinėti išoriškai – pasiekimais, statusu, emocijų kontrole ir gebėjimu su sunkumais susitvarkyti pačiam. Gali būti ypač svarbu atitikti ir kai kurias žalingas vyriškumo normas – išoriškai demonstruoti tvirtumą ir pasitikėjimą savimi, net jei viduje taip nesijaučia.

Vyriškas tapatumas man yra tarsi vidinis stuburas – kai jis tvirtas, žmogus turi daugiau vidinės atramos, kuri padeda atlaikyti sunkumus ir išbūti gyvenimo krizes.

Kita mintis – rengdamas pranešimą bandžiau iš tyrimų sudėlioti tam tikrą didesnės suicidinės rizikos vyro paveikslą. Bet kuo labiau jį dėliojau, tuo aiškiau darėsi, kad bet koks toks paveikslas neišvengiamai supaprastina labai kompleksišką savižudybių reiškinį. Vyrai yra skirtingi, jų gyvenimai skirtingi, todėl vieno universalaus „suicidiško vyro“ portreto tiesiog nėra.

Kalbėdami apie savižudybių prevenciją dažnai bandome nustatyti rizikos grupes ir galvoti, kaip jas pasiekti. Tai svarbu. Bet čia matau ir pavojų – per gerai išmokę atpažinti, kaip turėtų atrodyti žmogus, kuriam gresia savižudybė, galime nepamatyti to, kuris į mūsų susikurtą paveikslą netelpa, bet vis tiek labai kenčia.

Ir galbūt dar svarbesnis klausimas yra ne tik, kaip atpažinti žmogų, artėjantį prie savižudybės, bet ir kaip mes visi galime kurti tokias gyvenimo sąlygas, kuriose žmonėms būtų gera gyventi.

Man atrodo, šį klausimą savižudybių prevencijoje vis dar užduodame per retai“, – mintimis dalinosi pranešimo autorius.