Sekite 15min Google
Kodėl vengiama kalbėti apie savižudybę
Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė Ieva Salialionė pastebi, kad vengimo kalbėti apie savižudybę priežasčių yra ne viena: tai stigma, gėda, mitai, baimė būti nesuprastam ar pasmerktam, nerimas dėl galimų pasekmių ir sunkumas ar nemokėjimas kalbėti apie stiprų psichologinį skausmą.
0Pasak psichologės, nepasitikėjimo psichikos sveikatos sistema pridėjo tarybinė psichiatrija, kuri taikyta ne vien gydymui, bet ir represijoms. Dėl to vyresnių kartų atmintyje psichiatrija gali būti siejama ne tik su pagalba, bet ir su kontrole ar prievarta, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Šiandien žmogaus baimę pasisakyti apie psichikos sveikatos sunkumus ir kreiptis pagalbos veikia baimė dėl konfidencialumo užtikrinimo, galimo priverstinio gydymo, socialinių pasekmių. Dalis šių baimių paremtos senomis žiniomis, tačiau kai kurios realios. Žmogus gali bijoti, kaip pasikeis artimųjų požiūris į jį, ar jis toliau bus laikomas galinčiu priimti sprendimus. Todėl kartais žmogus sprendžia dilemą: ar apie savo išgyvenimus pasakyti kitam, ar bandyti tvarkytis vienam“, – sako I.Salialionė.
Ji pažymi, kad žmogus ne visada sąmoningai nusprendžia niekam nepasakoti. Nekalbėjimui gali turėti įtakos šeimoje išmokti bendravimo būdai. Jeigu šeimoje apie psichikos sveikatą, stiprias emocijas ar savižudybę buvo vengiama kalbėti, žmogui gali būti sunkiau tokius išgyvenimus įvardyti.
„Savižudiškos mintys dažnai kyla išgyvenant labai sunkius jausmus. Tokios būsenos gali susiaurinti žmogaus matymą – tampa sunkiau pastebėti alternatyvas, įsivaizduoti, kad dabartinė būsena gali pasikeisti, arba patikėti, kad kiti žmonės galėtų suprasti ir padėti. Žmogus gali jaustis labai vienišas, bevertis, nereikalingas, nemylimas ar manyti esantis našta kitiems. Patiriant tokias būsenas pats pagalbos prašymas gali atrodyti sunkiai įsivaizduojamas“, – aiškina specialistė.
I.Salialionė pabrėžia, kad nekalbėjimas savižudybės tema trukdo žmogui sulaukti artimųjų rūpesčio ir savalaikės specialistų pagalbos. Taip pat tai palaiko stigmą. Susidaro uždaras ratas: stigma skatina tylėti, o tylėjimas neleidžia stigmos mažinti. Be to, vengimas kalbėti apie artimojo savižudybę gali apsunkinti gedėjimą. Žmogus gali likti vienas su kalte, gėda, pykčiu, klausimais ar kitais sunkiais jausmais, su kuriais sunku išbūti, nepasidalijus su kitu žmogumi.
Kas iš tiesų lemia emocinę krizę
Psichologė teigia, kad savižudybės krizės nereikėtų suprasti kaip kylančios dėl vienos priežasties. Paprastai ji kyla susidūrus keliems veiksniams: žmogaus pažeidžiamumui, ankstesnėms skausmingoms patirtims, pastarojo laikotarpio psichologinei būsenai, socialinei aplinkai ir tuo metu vykstantiems gyvenimo įvykiams. Tas pats gyvenimo įvykis vienam žmogui gali būti labai sunkus, o kitam nesukelti krizės. Krizės metu žmogus patiria stiprų psichologinį skausmą ir gali nematyti veiksmingų būdų su juo susitvarkyti.
„Stresoriumi gali tapti artimo santykio nutrūkimas, svarbaus žmogaus netektis, vienatvė ar socialinė izoliacija, patyčios, didelė nesėkmė ar pažeminimas, finansiniai ar darbo sunkumai, teisinės problemos, diskriminacija, lėtinė liga ar stiprus fizinis skausmas. Riziką gali didinti patiriamas smurtas ar prievarta, ypač kai žmogus jaučiasi įkalintas situacijoje ir nemato galimybės jos pakeisti. Santykių praradimas kai kuriems žmonėms ypač skausmingas – žmogus gali pradėti galvoti, kad yra niekam nereikalingas ir nemylimas. Patyrus nesėkmių virtinę, gali sustiprėti skausmingos mintys apie savo menkavertiškumą“, – aiškina psichologė.
Ji pažymi, kad depresija, alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimai yra svarbūs rizikos veiksniai, o šių sutrikimų gydymas laikomas svarbia priemone mažinant savižudybės riziką. Vis dėlto ir nesant psichikos sveikatos sutrikimo žmogus gali išgyventi savižudybės krizę.
Svarbu atminti, kad, išgyvenant krizę, mąstymas gali susiaurėti – žmogus gali matyti tik vieną, tuo metu atrodančią nepakeliamą savo situacijos versiją ir neįžvelgti kitų galimybių. Vis tik psichologinis skausmas paprastai svyruoja. Skausmui sumažėjus, žmogus į tą pačią gyvenimo situaciją gali pažvelgti kitu kampu ir rasti sprendimus.
Kokie ženklai rodo didėjančią riziką
Pasak I.Salialionės, savižudybės krizė ne visada lengvai pastebima. Paprastai prieš ją kurį laiką matomi emocinės būsenos ar elgesio pokyčiai, tačiau rizika gali ir staigiai padidėti po stipraus išgyvenimo.
Psichologė įvardija emocinius pokyčius, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį: žmogus gali tapti dirglesnis, nerimastingesnis, greičiau supykti, išgyventi gėdą, kaltę, bejėgiškumą ar neviltį. Verta atkreipti dėmesį ir į netikėtą nurimimą ar nuotaikos pagerėjimą po labai sunkaus laikotarpio.
„Verta atkreipti dėmesį į pasakymus, rodančius neviltį („Geriau nebebus“), bejėgystę („Vis tiek nieko nepakeisiu“), beprasmybę („Gyvenimas neturi prasmės“), naštos kitiems jausmą („Visiems tik trukdau“, „Esu našta šeimai“, „Mano vaikams bus be manęs lengviau“), taip pat netiesiogines užuominas apie gyvenimo pabaigą („Kai manęs nebebus...“). Tokie pasakymai savaime nereiškia, kad žmogus ketina nusižudyti, tačiau jie yra svarbus signalas atkreipti dėmesį į žmogaus savijautą“, – aiškina specialistė.
Gali keistis elgesys: žmogus atsitraukia nuo mėgstamų veiklų ar artimųjų, mažiau rūpinasi savimi, pradeda elgtis rizikingai, dažniau vartoja alkoholį ar kitas psichoaktyviąsias medžiagas, pakinta miegas ar valgymas, prastėja darbo ar mokslo rezultatai.
„Ypač svarbūs požymiai yra kalbėjimas apie norą mirti ar nusižudyti, atsisveikinimas su artimaisiais, vertingų daiktų išdalijimas, informacijos apie savižudybę paieška ar savižudybės priemonių įsigijimas“, – pabrėžia I.Salialionė. Ji akcentuoja, kad svarbu matyti bendrą vaizdą ir ypač atkreipti dėmesį į tai, kas žmogui yra nauja arba pastaruoju metu stiprėja.
Kaip kalbėti, kad žmogus išgirstų
I.Salialionė pastebi, kad artimiesiems gali būti sunku kalbėti apie savižudybę. Jie gali bijoti išgirsti atsakymą, nežinoti, kaip reaguoti, bijoti pasakyti ką nors netinkamo arba manyti, kad tiesioginis klausimas apie savižudybę gali žmogų paskatinti nusižudyti: „Tai yra vienas iš paplitusių mitų. Iš tiesų klausimas apie savižudiškas mintis nedidina savižudybės rizikos. Priešingai, tiesus klausimas gali padėti laiku atpažinti žmogų, patiriantį sunkumus, ir suteikti savalaikę pagalbą. Jei įtariate, kad žmogus turi minčių apie savižudybę, svarbu to tiesiai paklausti. Tam nebūtina laukti ypatingų sąlygų ar kol žmogus pats užsimins apie savižudybę.“
Vis dėlto svarbu sukurti kiek įmanoma saugią atmosferą, skatinančią atsiverti. Žmonės dažniausiai atsiveria apie savižudiškas mintis ne dėl vieno „tinkamo klausimo“, o jausdami, kad į juos žiūrima rūpestingai, be smerkimo ir skubėjimo. Privati, rami, be pašalinių trikdžių aplinka suteikia daugiau erdvės atviriau kalbėti.
I.Salialionė pataria, kaip tokiu atveju reikėtų kalbėti. Pirmiausia verta parodyti rūpestį žmogaus savijauta: „Matau, kad esi prislėgtas. Papasakok, kas tave slegia.“ Atviram pokalbiui padeda nuoširdus, paprastas bendravimas ir atjautos rodymas. Svarbu klausytis ramiai, neskubinti, leisti išsakyti savo mintis ir jausmus.
Išklausius žmogaus, galima atspindėti jo emocijas ir tiesiai, bet jautriai paklausti: „Girdžiu, kad jautiesi beviltiškai. Ar yra taip sunku, kad nebesinori gyventi?“ Jei kyla įtarimas dėl savižudybės, galima klausti tiesiai: „Ar galvoji apie savižudybę?“ Toks klausimas gali palengvinti atsivėrimą ir parodyti, kad apie savižudybę galima kalbėti.
Svarbu būti kantriam ir išbūti tyloje. Žmogui gali būti sunku iš karto pasakyti, ką išgyvena, todėl gali reikėti laiko. Lengviau atsiverti, kai žmogus jaučia, kad nebus teisiamas, gėdinamas ar „taisomas“. Jei žmogus patvirtina, kad turi savižudiškų minčių, galima toliau tikslintis jo išgyvenimus.
Psichologė pabrėžia, kad reikėtų susilaikyti nuo jausmų nuvertinimo („Čia nieko tokio“, „Kitiems dar blogiau“), gėdinimo („Kokią nesąmonę sugalvojai!“) ar gąsdinimo („Degsi pragare!“). Geriau priimti žmogaus išgyvenimus („Suprantu, kad tau skaudu“, „Suprantu, kad tau dabar labai sunku“).
„Galima pasiūlyti pagalbą, sprendžiant žmogui sudėtingą gyvenimo situaciją, tačiau svarbu jos nebrukti ir neprimetinėti savo sprendimų („Tu dabar turi daryti taip...“). Geriau paklausti: „Kuo galėčiau tau padėti?“, „Ar nori, kad padėčiau sugalvoti, ką daryti?“. Kartais žmogui pirmiausia reikia ne patarimo, o to, kad šalia būtų išklausantis ir atjaučiantis žmogus“, – dalijasi įžvalgomis I.Salialionė.
Pasak jos, natūralu, kad artimojo žodžiai apie norą mirti gali sukrėsti. Gali kilti baimė jo netekti, pyktis, nusivylimas, kad jūsų meilės jam negana, bejėgystė suvokiant, kad negalite vieni prisiimti atsakomybės už jo saugumą. Pirmoji pagalba pačiam sau – stabtelėti, giliai atsikvėpti, pabandyti suvokti savo jausmus ir ramiau įvertinti situaciją. Vėliau svarbu pačiam išsikalbėti su kitu artimu žmogumi ir sulaukti iš jo palaikymo.
Jei artimojo savižudybės krizė užsitęsia ar kartojasi, galima kreiptis į emocinės paramos linijas ar specialistus. Po artimojo bandymo nusižudyti galima gauti skubią psichologinę pagalbą Psichologinių krizių pagalbos centre, telefonu 1815 (www.1815.lt). Verta pasidomėti, gal šiuo metu jūsų miesto visuomenės sveikatos biure vyksta savipagalbos grupės žmonėms, kurių artimieji yra mėginę nusižudyti. Tokia parama gali padėti geriau suprasti artimojo išgyvenimus ir nelikti su savo sunkumu vienam.
Kada būtina kreiptis profesionalios pagalbos
„Yra situacijų, kai natūralu išgyventi gilų liūdesį, pavyzdžiui, netekus artimojo. Tokiais atvejais galima suteikti žmogui laiko ir erdvės išgyventi netektį, kartu išlikti šalia ir priminti, kad esate pasiruošę padėti. Vis dėlto, jei žmogus labai stipriai kenčia, nebesusitvarko su kasdienėmis pareigomis, apleidžia save arba jo būklė akivaizdžiai blogėja, reikėtų aktyviau rodyti iniciatyvą: pasakyti, kas kelia susirūpinimą, išklausyti ir pasiūlyti konkrečią pagalbą. Net jei žmogus atsisako, galima po kurio laiko vėl grįžti prie šio pokalbio“, – sako I.Salialionė.
Ji pažymi, kad į žmogaus išsakomas mintis apie savižudybę visada būtina žiūrėti rimtai, ramiai pasikalbėti apie jo savijautą ir pasiūlyti profesionalią pagalbą. Jei žmogus sutinka, galima padėti ją rasti ir, jei reikia, palydėti iki specialisto. Profesionalios pagalbos kontaktus galima rasti svetainėje www.tuesi.lt.
„Jei žmogus išsako ketinimą nusižudyti, turi konkretų savižudybės planą, pradeda veikti pagal jį, jau yra susižalojęs, apsvaigęs ar kyla tiesioginis pavojus jo gyvybei, būtina nedelsiant kviesti skubiąją medicinos pagalbą (telefonu 112) ir nepalikti žmogaus vieno. Įvertinus galimybes ir savo saugumą, svarbu pašalinti lengvai prieinamas savižudybės priemones ir, jei reikia, suteikti pirmąją pagalbą“, – akcentuoja psichologė.
I.Salialionė primena, kad net labai stiprus psichinis skausmas gali praeiti, ypač kai žmogus nelieka su savo sunkumu vienas. Pirmas žingsnis gali būti tiesiog pasakyti kitam žmogui, kaip iš tiesų jautiesi. Atvirai pasikalbėjus, galima drauge ieškoti būdų, kaip šį sunkų laiką išbūti.
