Tačiau ar tikrai?
Straipsnyje savo tvirtas ir savarankiškas nuomones dėsto du tarpusavyje nesusiję Lietuvos verslininkai. Jie dirba skirtingose srityse, vienas kito nepažįsta ir niekada nėra bendradarbiavę.
Vienas jų – statybų sektoriaus, KRS generalinis direktorius Paulius Grigas. Kitas – technologijos mokslų daktaras, aukštųjų technologijų įmonių grupės „Elinta“ įkūrėjas ir vadovas Vytautas Jokužis.
Reputacija – tai ne tai, ką apie save pasakoji pats
Labiausiai nustebino jų pozicijų sinchroniškumas. Pašnekovai praktiškai nenaudojo tradicinės rinkodaros terminų. Reklamos strategijų klausimas taip pat liko nuošalyje.
Verslo reputaciją abu vienareikšmiškai kildino ne iš komunikacinių sprendimų, o iš asmenybės charakterio savybių.
Geras vardas prasideda tada, kai niekas nemato
Kas iš tiesų kuria įmonės reputaciją? Brangūs reklaminiai klipai? Tūkstančius sekėjų renkantys socialinių tinklų įrašai? Įspūdingas logotipas ar modernus biuras?
Tik iki tam tikros ribos.
Visa tai gali padėti tapti pastebėtam, tačiau nė vienas iš šių dalykų negarantuoja, kad žmonės tavimi pasitikės. Pasitikėjimas gimsta ne reklamos kampanijose. Jis gimsta iš sprendimų, kuriuos vadovas priima tada, kai jų nemato nei klientai, nei žurnalistai, nei socialinių tinklų sekėjai.
„Logotipas pats savaime nieko nereiškia. Žmonės nori žinoti, kas už jo stovi“, – sako Paulius Grigas.
Čia kalba ilgametė patirtis, leidusi suprasti paprastą tiesą – prekės ženklas gali pažadėti daug, tačiau galutinį sprendimą žmonės priima vertindami ne logotipą, o žmogų. Ypač tada, kai tenka spręsti sudėtingus klausimus, pripažinti klaidas ar rinktis tarp greito pelno ir ilgalaikio pasitikėjimo.
Logotipas pats savaime nieko nereiškia. Žmonės nori žinoti, kas už jo stovi.
Panašiai apie reputaciją kalba ir Vytautas Jokužis.
„Man reputacija yra sąžiningumas prieš save, darbuotojus, partnerius ir klientus.“
Įdomu tai, kad abu pašnekovai vienas kito nepažįsta, dirba skirtinguose verslo sektoriuose, tačiau nė vienas nepradėjo kalbėti apie rinkodarą, komunikacijos strategijas ar viešuosius ryšius. Abu pradėjo nuo to paties žodžio – sąžiningumas.
Šiandien verslas investuoja milijonus į matomumą. Tačiau įmonės veidas dažniausiai kuriamas visai kitur – ten, kur nėra fotoaparatų blyksnių, konferencijų scenų ar iš anksto parengtų kalbų. Jis kuriamas derybose, kai galima nutylėti, bet pasirenkama pasakyti tiesą, sprendžiant konfliktus su darbuotojais, bendraujant su partneriais, vykdant pažadus klientams ir prisiimant atsakomybę už klaidas.
Tikroji reputacija išbandoma ne sėkmėje
Lengva deklaruoti vertybes, kai verslas auga, darbuotojai yra patenkinti, o klientai siunčia padėkas. Tačiau tikrasis organizacijos veidas atsiskleidžia tik kilus krizei.
Verslininkas Paulius Grigas įsitikinęs, kad sudėtingose situacijose pirmuoju smuiku privalo griežti vadovas. Tokiomis akimirkomis visuomenė ir darbuotojai tikisi pamatyti ne oficialias pareigas ar nugludintą spaudos pranešimą, o gyvą žmogų – asmenybę, kuri nesislepia už teisinių frazių ir nebijo atvirai ištarti: „Suklydome“.
Kartais geriau atsisakyti principinio noro laimėti ginčą, kad išsaugotum svarbesnį dalyką – reputaciją.
Šią idėją natūraliai pratęsia kitas pašnekovas Vytautas Jokužis. Jo teigimu, klaidos yra visiškai normali veiklos dalis, tačiau didžiausias pavojus slypi ne pačiame suklupime, o veiksmuose po jo. „Konfliktus reikia spręsti civilizuotai, nebūtina visko iš karto kelti į viešumą. Reikia kalbėtis“, – pabrėžia jis.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur socialiniai tinklai akimirksniu tampa pirmąja ginčų arena, toks santūrus požiūris gali skambėti senamadiškai. Tačiau būtent ši branda ir suteikia jam didžiausią vertę.
Kartais laimėti ginčą reiškia pralaimėti reputaciją
Konfliktų sprendimą Vytautas Jokužis iliustruoja skaičių ,,šeši ir devyni“ metafora. Pažiūrėjęs iš vienos pusės matai 6, iš kitos – 9. Abu ginčo dalyviai kalba tiesą, tik žvelgia iš skirtingų kampų. Anot jo, išmintingas vadovas supranta: kartais geriau atsisakyti principinio noro laimėti ginčą, kad išsaugotum svarbesnį dalyką – reputaciją.
Paulius Grigas šią mintį papildo iš vadovo perspektyvos. Jo teigimu, didžiausia klaida krizės ar konflikto metu – bandymas žūtbūt apginti savo neklystamumą ir užsisklęsti teisinėse frazėse. Kai lyderis labiau rūpinasi savo ego, o ne priešais sėdinčiu žmogumi, jis pralaimi. Tikrasis vadovo autoritetas auga ne tada, kai jis demonstratyviai laimi teisinį ar žodinį mūšį, o kai sugeba išklausyti kitą pusę, pripažinti kito tiesą ir pirmasis ištiesti ranką.
Kai lyderis labiau rūpinasi savo ego, o ne priešais sėdinčiu žmogumi, jis pralaimi.
Ši išmintis šiandieniniame pasaulyje skamba neįprastai tyliai. Šiuolaikiniame versle esame įpratę girdėti apie pergales, dominavimą ir poreikį bet kokia kaina įrodyti savo tiesą. Tačiau abu patyrę verslininkai tiki, kad tikroji stiprybė gimsta ne iš nuolatinio laimėjimo. Ji pasireiškia tą akimirką, kai supranti, kad gyvas žmogus ir išsaugotas ryšys yra nepalyginamai vertesni už principinę, bet šaltą pergalę.
Reputacija gyvena darbuotojų veiduose
Abu pašnekovai beveik tais pačiais žodžiais įvardijo esminę tiesą: organizacijos vardą kasdien kuria ne reklaminės kampanijos, o jos žmonės. Tai administratorė, pasitinkanti biure, projektų vadovas, sprendžiantis klientų iššūkius, pardavimų specialistas ir kiekvienas žmogus, kuris tiesiog pakelia telefono ragelį. „Vadovas parodo kryptį, tačiau reputaciją kuria darbuotojai“, – pabrėžia Paulius Grigas.
Vytautas Jokužis šią atsakomybę suformuluoja dar griežčiau: „Žuvis pūva nuo galvos.“ Jo nuomone, lyderis pirmiausia pats privalo giliai suprasti reputacijos vertę, o tikrasis pasitikėjimas gali gimti tik iš visiško skaidrumo organizacijos viduje. „Esu atviras darbuotojams. Jie žino, kaip iš tikrųjų sekasi įmonei – nieko neslepiu“, – dalijasi V. Jokužis. Tik tuomet, kai sąžiningumas ir pasitikėjimas tvirtai veikia komandos viduje, jis natūraliai persikelia į išorę ir pasiekia klientus.
Yra projektų, kurių geriau atsisakyti
Abu verslininkai vieningai pripažįsta, kad finansinė nauda neturėtų būti vertinama aukščiau už įmonės vardą – ne kiekvieni pinigai yra geri pinigai. Paulius Grigas neslepia, kad jų praktikoje pasitaiko pelningų projektų, kurių tenka atsisakyti vien dėl galimos reputacinės rizikos.
Vytautas Jokužis laikosi tokios pačios griežtos pozicijos. Jam ne kartą teko priimti sprendimą nebendradarbiauti su įmonėmis, kurių veiklos skaidrumas kėlė abejonių. „Esu ne kartą nepardavęs savo produkto. Nedirbu su sukčiaujančiais“, – nukerta jis.
Toks pasirinkimas nėra pagrįstas emocijomis – tai pragmatiška ir ilgalaikė investicija į ateitį. Abu pašnekovai puikiai supranta, kad kiekvienas partneris ar klientas anksčiau ar vėliau tampa tavo paties vizitine kortele, o sugriautą pasitikėjimą susigrąžinti kainuoja nepalyginamai brangiau nei prarastas vienkartinis pelnas.
Gero vardo nenusipirksi
Paklaustas, ar gerą vardą galima tiesiog susikurti pasitelkiant sumanius viešuosius ryšius, Vytautas Jokužis net nesudvejoja: „Aš niekada nedarau nieko dirbtinio vien tam, kad reputacija atrodytų gera. Aš tiesiog sąžiningai dirbu.“ Šiam požiūriui visiškai pritaria ir Paulius Grigas, pabrėždamas, kad jokie skambūs pareiškimai žiniasklaidoje neatsvers realių įmonės veiksmų – reputacija yra ne fasadas, o kasdienio, nematomo įdirbio rezultatas. Šios įžvalgos taikliausiai apibendrina abiejų verslininkų patirtį. Tikrosios reputacijos nepavyks sukonstruoti nei agresyvia reklama, nei blizgiais sertifikatais ar skambiais pažadais – ją formuoja tik kasdieniai, nuoseklūs ir teisingi sprendimai.
Įdomiausia tai, kad pašnekovai, gyvenime nėra pažįstami, galiausiai priėjo prie tos pačios fundamentalios tiesos: reputacija nėra tai, ką galima dirbtinai susikurti, o tai, ką privalai kasdien užsitarnauti.
