Moto: laimingiausi tie, kas turi mažiausiai lūkesčių
– Kiek skiriasi jūsų gyvenimas nuo vizijų, kurias kūrėte, sakykime, studijų metais – smarkiai ar ne?
– Po studijų pradėjus dirbti atrodė, kad dalykai, kurių mokėmės, neturi nieko bendro su darbui reikalingais įgūdžiais. Aš studijavau vadybą, taigi dirbu tikrai artimą studijoms darbą, bet taip atrodė, nes vos prasidėjus profesinei karjerai dažniausiai imiesi palyginti paprastų darbų. Mano pirmasis darbas buvo priiminėti iš vaistinių užsakymus, tad galvojau – tai kam aš čia mokiausi ir rinkodaros, ir vadybos, ir makroekonomikos. Aišku, ilgainiui, keičiantis pareigoms ir suvokimui apie darbą, augant atsakomybėms, supranti, kad šie dalykai yra susiję ir dar itin glaudžiai.
Tiesa, o jei nusikeltume į dar ankstesnį periodą, tai besimokydama mokykloje svajojau būti gydytoja.
– Kokią jūs prasmę matote savo darbe, kas jus veda į priekį?
– Man šis klausimas yra nesunkus. Mane motyvuoja rezultatai, kai įmonė auga, kai jai sekasi gerai. Manau, tai svarbu kiekvienam vadovui. Bet labai noriu atkreipti dėmesį, kad dar labiau motyvuoja, jei gerus rezultatus pasiekia įmonė, kuri turi tokį, sakykime, tarnystės žmonijai elementą, misiją pagerinti žmonių sveikatą, gyvenimo kokybę. O jei dar ir kolektyvas darnus, tai iš viso – puiki visuma. Aš galiu pasidžiaugti visais trimis dalykai, kuriuos išvardijau.
– Kokia yra svarbiausia vadovo užduotis, jei reiktų išskirti vieną?
– Greičiausiai, būtų darbas su žmonėmis. Jam vadovas skiria daugiausia laiko, o tai, kaip jam pavyksta susikalbėti, susidirbti su komanda, sakyčiau, tiesiogiai atspindi rezultatai. Nuo vadovo santykio su komanda, gebėjimo motyvuoti, išgirsti, reaguoti ir vertinti, priklauso ir kiti įmonės procesai – kaip sekasi įgyvendinti užduotis, vykdyti tikslus.
– Kaip pavyksta derinti skirtingų žmonių lūkesčius, požiūrius, tiesas?
– Aš jau seniai supratau, kad nėra vienos tiesos – kiekvienas žmogus turi savo požiūrį. Juk nėra nė vienos viskam tinkamos taisyklės. Ir dalykai, kurie vienam atrodo geri, kitam gali būti nepriimtini, taip pat ir atvirkščiai. Ko išmokė ilgametė patirtis – tiesiog klausyti.
– Ar jūs turite principų, kuriais vadovaujatės darbe ar bendrai gyvenime?
– Pradėkime nuo to, kokios yra dienos ir situacijos. Būna dienų, kurios yra labai sunkios ir reikalauja labai daug pastangų, o būna ir tokių, kurios klojasi labai sklandžiai.
Bet vienas dalykas, ką tikrai žinau, kad visi darbai pasidaro tada, kai imi juos daryti. Jeigu galvoji, nerandi laiko, stūmi nuo savęs, jie juk niekur nedings. Nemalonius darbus aš darau vadovaudamasi tokiu principu „5,4,3,2,1 – pradedam“.
O kalbant apie žmogiškąsias vertybes, man labai svarbus atvirumas – nemėgstu manipuliacijų ir intrigų. Jos tiesiog trukdo bendrauti, dirbti, taip pat vertinu, kai žmonės yra atsakingi, moka pripažinti savo klaidas, bet visa tai sukasi aplink minėtą atvirumą.
– Kokia veikla, be profesinio gyvenimo, jums suteikia džiaugsmo?
– Sportas turbūt viena iš tų veiklų, kurios ir pakrauna, ir padeda atsipalaiduoti. Vaikštau į jogą, sportuoju salėje su kineziterapeutu, tam, kad, sakykime, „sustatytų“ kūną ir tai, kas galbūt išsiderina, į savo vietas. Iš tiesų dirbdama, įsitraukusi į profesinius reikalus save kaip asmenį aš visiškai pamirštu. Tai nėra gerai, bet taip yra – kai dirbu, aš tiesiog esu šimtu procentų darbe. O kai nedirbu, tuomet jau stengiuosi skirti laiko šeimai, sau, fiziniam atsigavimui. Mano siekiamybė sportui yra penki kartai per savaitę.
Pavyksta tai įgyvendinti ne kiekvieną savaitę, bet labai stengiuosi, todėl, kad darbe tikrai tenka pasėdėti, automobilyje taip pat sėdžiu. Taigi būtina kūno sveikatai skirti laiko. Aš žinau, kad nėra tokio dalyko kaip laiko stoka, yra apsisprendimai – žmogus turi laiko tam, kam nori turėti. Taigi aš esu apsisprendusi, kai nedirbu, turėti laiko vaikams, sportui. Be to, labai patinka būti gamtoje.
Daug keliauju, patinka man ir savaitgaliniai formatai, kai galiu galvą prasivėdinti kokias tris dienas, bet aišku – smagu ir ilgesnės kelionės. Vis dėlto prioritetą teikiu aktyviam poilsiui, pavyzdžiui, slidinėti, nardyti.
– Kas jums yra laimė?
– Man atrodo, kad laimingiausias žmogus yra tas, kurio lūkesčiai yra mažiausi. Net ir kalbant apie keliones. Pavyzdžiui, anksčiau aš labai gerai susiplanuodavau išvykas – kiekvieną minutę, kur eisime, ką darysime. O dabar aš taip nedarau, galbūt turiu pagrindinius akcentus, bet iš esmės esu atvira – kaip pasisuks, taip ir žiūrėsime. Gal nutiks taip, kad kur nors man labai patiks ir norėsiu likti?
Aš žinau, kad nėra tokio dalyko kaip laiko stoka.
Sakyčiau, kad turėti tikslą, aišku, yra gerai ir būtina, bet kartais situacijose, kur nesprendžiami patys svarbiausi gyvenimo klausimai, reikėtų leisti sau atsipalaiduoti, apsidairyti aplink, sumažinti lūkesčius. Tai leidžia atrasti daugiau ir tai, ko kitu atveju net nepastebėtum.
– Jei galėtumėte 15ai minučių atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje ir nuveikti ką tik norite, kas tai būtų?
– Norėčiau pabūti vandenyje šalia didelio banginio.
– Kokį Lietuvos įmonės ar įstaigos vadovą pasikviestumėte pokalbio prie kavos?
– Jeigu tai galėtų būti labai atviras pokalbis, aš rinkčiausi pasikalbėti su kokiu nors aukšto rango politiku. Man įdomu, kaip tų žmonių gyvenimas vyksta, bet tik tuo atveju, jei kalbėtų sąžiningai ir atvirai.
