Viskas prasidėjo gimus vaikams nuo skiautinių lovatiesių ir dekoratyvinių pagalvėlių siuvimo, tačiau moteris atvirauja, jog norėjosi kažko daugiau – akvarelės, maketavimo, atvirukų, spaudos ir netgi vėliau atsiradusių gėlių: „Buvo daugybė skirtingų gyvenimo laikotarpių, skirtingų veiklų ir pomėgių, tačiau kūryba mane lydėjo visą gyvenimą. Atsimenu save, mažą mergaitę, kuriai labai patikdavo piešti, derinti tarpusavyje spalvas, žiemos metu – netgi įvairiai dekoruoti nulipdytus besmegenius.“
Augalai ir gėlės man teikia be galo daug džiaugsmo, įkvepia kūrybinių minčių.
„Meno žmogumi“ save įvardijanti moteris pasakoja, jog mokykloje aliejiniais dažais tapė paveikslus, vėliau perėjo prie akvarelės ir pamatė, kad tai tikrai yra gražiausia, kas gali būti: Akvarelė visiškai atspindi mane – liejimas, švelnumas, vanduo, susimaišęs su spalva...“
Įkvėpimo semiasi iš gamtos
Viktorija be galo gražiame Zarasų miestelyje turi savo prekinį ženklą, kurio pavadinimas ne tik atspindi daugybę moters veiklų, bet jame taip pat yra paslėpti jos vaikų vardai. „Jis turi prasmę ir neapsiriboja viena veikla, nes aš jų turiu daugybę: piešiu, tapau, kuriu atvirukus, dekoruoju vestuves, kuriu puokštes nuotakoms. Taip pat didžiuojuosi jau keletą metų būdama „Lietuvos kūrėjų“ klubo nare“, – pašnekovė atskleidžia visą veiklų įvairovę.
Moteris džiaugiasi praeitais metais atsiradusia dar viena veikla – atidaryta gėlių savitarnos krautuvėle, kuri leidžia jai atsiskleisti. „Kiekvieną dieną liesdama gėles prisipildau emocijų. Augalai ir gėlės man teikia be galo daug džiaugsmo, įkvepia kūrybinių minčių. Mano darbo erdvė yra apsupta langų, pro kuriuos matosi gėlynai, pražydę augalai ir visas gamtos grožis. Tai matydama iš karto trokštu piešti, kurti, įamžinti tai, ką mato akys“, – svajingomis mintinis dalijasi Viktorija.
Moteris ne tik piešia ir gamina puokštes, tačiau taip pat mažytėmis puokštelėmis dekoruoja atvirukus: „Mažos smulkmenėlės tikrai sušildo širdis, o aš taip pat būnu be galo laiminga, matydama besidžiaugiančius klientus, nes juk viskas gimsta iš jų norų ir prašymų. Žmonės man parašo iš visos Lietuvos, kartais paprašo tokių dalykų, kurių nesu kūrusi, tačiau man visos šios naujovės yra labai įdomios, todėl neatsisakau pabandyti. Taip gimsta nauji produktai, aplanko mūza.“
Stengiuosi suteikti žmonėms laimės ir tai pasiteisina.
O ir grįžtamasis ryšys, pasak Viktorijos, yra vienas labiausiai džiuginančių dalykų: „Viską darau įdėdama daugybę meilės ir šilumos. Matau, kad žmonės tai jaučia – gaunu labai nuostabų grįžtamąjį ryšį. Gera skaityti gražius žodžius ir atsiliepimus, tai suteikia naujų jėgų ir įkvepia judėti toliau.“
Paklausta, kaip pavyksta taip gražiai suderinti spalvas pašnekovė šypsosi, kad niekada specialiai to nedaro. „Aš jaučiu spalvas, man tai pavyksta natūraliai, intuityviai. Turbūt, tai yra mano talentas“, – Viktorija juokiasi prisiminusi, jog net dukrelė bando semtis įkvėpimo ir derinti spalvas pagal mamą.
Jaunimas sugrįžta į gimtuosius miestus kurti verslo
Kiekvienas darbas, anot pašnekovės, yra labai individualus, reikalauja didelio kruopštumo, susitelkimo ir kūrybinių idėjų: „Nesiekiu populiarumo, tiesiog nuoširdžiai mėgaujuosi savo veikla. Stengiuosi suteikti žmonėms laimės ir tai pasiteisina. Aišku, būna ir iššūkių. Kūryba labai siejasi su emocine būsena – kartais sudėtinga susikaupti įtemptu laikotarpiu, kai šeimoje išgyvename sunkumus ar suserga vaikai.“
„Daug kas turbūt net nepagalvoja, bet darbas namuose taip pat gali virsti iššūkiu. Visada visiems esu pasiekiama, negaliu užsidaryti ofise, kad niekas manęs netrukdytų“, – Viktorija pasakoja, jog kartais tai blaško, tačiau darbas gamtos apsuptyje viską atperka.
Išmokti galime visko, tačiau jei ta sritis neteiks džiaugsmo, mes nespinduliuosime laime.
Zarasų miestelis yra be gali gražus – daugybė ežerų, nuostabi gamta, kurioje galima semtis įkvėpimo. Viktorija sako matanti Zarasų virsmą, tapimą menininkų kraštu: „Atsiranda kavinukės, rankdarbių, gėlių parduotuvės. Visokio grožio čia yra. Jauni žmonės grįžta į gimtuosius Zarasus kurti verslų, realizuoti savęs.“
„Juk kiekvienas galėtume dirbti bet ką, bet jaučiu, kad tai mus palaužtų. Išmokti galime visko, tačiau jei ta sritis neteiks džiaugsmo, mes nespinduliuosime laime. Taip pat ir aš jaučiu, kad negaliu gyventi be kūrybos, nes ji man kelia džiaugsmą, ji yra tai, ką moku geriausiai. Tad nuoširdžiai tikiu, kad visi turime atrasti savo gyvenimo kelią ir būti ten, kur mums yra skirta“, – šiltai šypsodamasi svarbia įžvalga dalijasi Viktorija.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
