– Kodėl Jus galima vadinti Klaipėdos krašto šišioniškiais? Ką apskritai reiškia šis žodis/statusas? Papasakokite, prašau, savo ir savo giminės istoriją.
Helmutas: Aš gimiau Klaipėdos krašte, užaugau Petrelių kaime (Šilutės r.) ir čia gyvenu. Esu tikras šišioniškis. Tai reiškia, kad mano seneliai savo kalboje mėgdavo įterpti žodelį „šišion“, turbūt dėl to mes „šišioniškiai“. Mano giminės šaknys – Klaipėdos krašte, bet protėviai į šį kraštą atvyko iš Zalcburgo, dėl tada vykusių religinių persekiojimų – taip dažnai man pasakodavo mano teta Hanna. O iš kur ji tokias žinias turėjo nežinau ir kažkodėl niekada neklausdavau, kas jai sakę… Giminės istorijos iš tėvelio pusės nežinau. Niekas apie tai nekalbėdavo. Apie mamos pusės giminę žinau daugiau.
Edita: Dar labai įdomu, kad mūsų protėvių vardai ne kiekvienam lietuviui įprasti. Dažnai žmonės nusistebi mano tečiaus vardu (Helmutas). Mano močiutė buvo Dora Wittösch, senelis – Fritz Woschkat, promočiutė – Helene Peiser, o proseneliai Wilhelm Wittösch ir Georg Woschkat. Tai tokie austriški, vokiški ar prūsiški vardai, vėliau buvę sulietuvinti dėl istorinių aplinkybių.
Taigi Klaipėdos krašte nuo seno gyvenusius žmones imta vadinti šišioniškiais dėl jų kalbos išskirtinumo ir dar ir todėl, kad Klaipėdos kraštas iki pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo dvikalbis (kalbėta lietuviškai ir vokiškai), bet čia gyvenę ir lietuviškai kalbėję žmonės nebuvo lietuviai, jie buvo klaipėdiškiai, kurie vėliau vadinti šišioniškiais, dar vėliau – mažlietuviais.
– Ką Jums reiškia būti šišioniškiais? Kokie jausmai apima, kai kažkas pavadina šišioniškiu?
Helmutas: Atvirai pasakius, aš didžiuojuosi, kad esu „šišioniškis“ ir tegul mane vadina kaip nori… Vaikystėje kalbėjau vokiškai. Tai čia yra to nesupratimo, kad vokiškai Klaipėdos krašte kalbėjusios šeimos yra ne vokiečiai, o tikrieji senieji Klaipėdos krašto gyventojai, dar vadinami šišioniškiais, autochtonais ar mažlietuviais.
Edita: Bet man atrodo, kad mažlietuvis yra šiek tiek menkinantis žodis, neva čia kažkokie „mažiau lietuviai“ (šypsosi). Mes dabar kalbame apie XX amžiaus Klaipėdos krašto istoriją, apie abu pasaulinius karus ir dėl jų įvairiai susiklosčiusius žmonių likimus. Aš taip pat didžiuojuosi, kad esu šišioniškė, mūsų tokių nebedaug belikę ir mes vieni kitus Lietuvoje, manau, beveik visus žinome.
– Kokias emocijas ir mintis Jums sukelia šiandieninė Klaipėda ir jos kraštas? Ar esate patenkinti, kaip šis regionas atrodo ir vystosi šiomis dienomis?
Helmutas: Pamenu, kokios gražios mano vaikystėje (apie 1950–1960 metus) buvo klaipėdiškių (šišioniškių) sodybos – tvarkingos, prie namo aptverti gėlių darželiai, visur gėlės, tvarkinga, švaru. Šiandieninis toks kraštas nyksta. Bandoma jį prikelti, bet vargu, ar tai pavyks. Bet jis tikrai nebebus toks, koks buvo. Badoma belstis į čia iš Didžiosios Lietuvos atvykusių žmonių „protus“, bet vargu, ar tai padeda ir padės, nes jiems tas mūsų gimtas Klaipėdos kraštas svetimas. O mūsų vietinių, šišioniškių, beveik nebelikę.
Edita: Man dabartinė Klaipėda yra graži, miestas auga, tvarkosi. Gyvenime niekas nestovi vietoje, bet žiūrint istorines nuotraukas, ypač Klaipėdos miesto, žinoma, kad apima buvusio miesto architektūros ir jo kultūros ilgesys. Sovietmetis padarė savo – Klaipėda buvo verčiama pavyzdiniu tarybiniu miestu. Dėl Klaipėdos krašto jaučiuosi panašiai. Labiausiai liūdna dėl išnykusių klaipėdiškių sodybų, kurios tikrai gražiai tvarkomos buvo, dėl nykstančių ir griūnančių raudonų plytų pastatų, bažnyčių.
– Jūsų manymu, ar šiandien šviesdami visuomenę ir vietos gyventojus apie Klaipėdos krašto istoriją skiriame pakankamą dėmesį ir prūsiškoms/vokiškoms jo šaknims?
Helmutas: Dėka kai kurių sumanytojų bandome šviesti visuomenę, manyčiau, bet per mažai. Jaunoji karta apie tą kraštą beveik nieko nežino.
Edita: Aš manau, kad pokariu gimę šišioniškiai turi tam tikrą kolektyvinę traumą. Nebuvo lengva sovietmečiu būti šišioniškiu, klaipėdiškiu ar juolab prūsu–vokiečiu. Reikėjo išmokti tokiu nebūti, apie save nepasakoti, nesididžiuoti. Kiek žinau iš tečiaus pasakojimų, buvo daug patyčių, pašaipų, užgauliojimų, įžeidinėjimų, daug stigmų ir stereotipų – ir visa tai atnešė tarybų valdžia, į pokariu iki dešimčių gyventojų miestuose ir kaimuose ištuštėjusį Klaipėdos kraštą atkelti svetimi šiam kraštui žmonės, kurie, mano nuomone, dar ir dabar ne iki galo supranta Klaipėdos krašto išskirtinumą.
– Kuo Klaipėdos krašto šišioniškių šeimos tradicijos skiriasi nuo Žemaitijos ar kitų Lietuvos regionų gyventojų ilgamečių tradicijų? Ar kada jautėte kultūrinį/socialinį išskirtinumą dėl šio statuso?
Helmutas: Šišioniškiai išsiskiria savo aukšta kultūra, punktualumu, tradicijomis, gyvenimo būdu – mes esame kitokie. Gaila, tradicijos eina užmarštin.
Edita: Manau, kad nuo mūsų pačių priklausys, ar tradicijos nueis užmarštin, ar išliks. Aš nuo vaikystės girdėjau žodį šišioniškiai. Mama su tečiu kalbėdavosi ir vis klausdavo vienas kito: „Ar jis šišioniškis? Ar ji šišioniškė? Ar iš mūsų bažnyčios?“. O pirmoje klasėje, kai pradėjau lankyti katalikišką vaikų darželį–mokyklą dar aiškiau supratau, kad mūsų šeima kitokia, negu mano klasės draugų.
Bet man, šešiametei pirmokei buvo labai suprantamai paaiškinta, kad mes turime savo (liuteronų) bažnyčią, todėl ir tradicijos truputį kitokios. Tai, manau, nuo čia ir prasideda didžiausias skirtumas. Kūčios ir Kalėdos švenčiamos kitaip, punktualumas, tvarka (Ordnungas), kai kurios šeimos turi ketvirtos valandos kavos ir pyrago tradiciją, evangelikų liuteronų tikėjimas, dvikalbystė – daugelis šišioniškių vis dar moka abi kalbas – lietuvių ir vokiečių. Mano močiutė Dora paklausta man atsakė, kad ji mąsto vokiečių kalba.
– Kokią įdomiausią istoriją prisimenate iš savo senelių/tėvų pasakojimų apie senąją Klaipėdą ar pamario kraštą?
Helmutas: Pamenu, kaip mano močiutė pėsčiomis eidavo į Traksėdžių durpyną kasti durpių, kaip iš cukrinių runkelių virdavo sirupą, kaip „mušdavo“ sviestą, namo kamine rūkydavo kumpius ir dešras, augindavo daržoves (agurkus), arklio traukiamu vežimu iš vakaro vykdavo į Klaipėdos turgų juo parduoti. Pamenu artimus giminių susiėjimus per religines šventes, gimtadienius.
Edita: Aš tokių senų gražių laikų, žinoma, nebepamenu, bet man yra labai įstrigę kaimo žmonių susibūrimai prie vaišių stalo ir tas gražus, ramus bendravimas, padainavimas kartu, kai vakare jau niekur nebereikėdavo skubėti. Dabar labai tai vertintume, jeigu galėtume taip elgtis. Žinoma, močiutės Doros išvirti pudingai, jos sausainiai ir pyragai, kafija, močiutės sodas ir daržas su žirniais sodo gale ir daug gėlių prie namo.
– Žvelgiant iš šišioniškio perspektyvos, dėl kokių procesų Klaipėdos mieste ar Klaipėdos krašte Jums šiandien labiausiai liūdna ir kas labiausiai džiugina?
Helmutas: Man labiausiai liūdna dėl raudonų plytų mokyklų.
Edita: Man taip pat, nes jos nuostabios! Liūdna, kad kadaise buvusios pilnos vaikų, šiandien stovi tuščios ir nykstančios, o kai kurios – negrabiai privatizuotos ir remontuojamos neišlaikant Klaipėdos krašto architektūrai būdingų detalių. Bet ne tik su raudonų plytų mokyklomis tai vyksta, toks pat liūdnas likimas yra ištikęs traukinių stotis, senuosius paštus, liuteronų bažnyčias. Bet tikrai džiugina, kad yra gerųjų pavyzdžių, kad Klaipėdoje sutvarkytas buvęs dujų fabrikas, spirito varykla, tvarkomi buvę teismo rūmai, gaila, Klaipėdos pašto likimas niekaip neišsprendžiamas.
– Kaip reaguojate, kai šišioniškiais save vadina žmonės, kurių giminės istorija Klaipėdoje prasidėjo tik po Antrojo pasaulinio karo, tačiau iki tol jie nieko bendro su Klaipėdos kraštu neturėjo?
Helmutas: Na, po Antrojo pasaulinio karo čia dar gyveno daug vietinių šišioniškių ir, manau, gimę po karo, jie yra šišioniškiai. Aišku, viskas priklauso ir nuo to, kokias tradicijas perdavė tėvai.
Edita: Manau tie, kurie į Klaipėdą ar Klaipėdos kraštą atsikėlė pokariu, jeigu save taip pavadina tai padaro iš nežinojimo ir istorijos nesupratimo. Tikiuosi, kad ne iš pikto, bet iš žinių trūkumo. Nesu girdėjusi, kad taip save vadintų tie, kurie nėra savo šaknimis susiję su Klaipėdos kraštu.
– Kodėl apskritai šišioniškiai šiandien yra svarbūs kalbant apie Klaipėdos krašto ar visos Lietuvos istorinę atmintį?
Helmutas: Tikrų šišioniškių beveik nebėra.
Edita: Tai todėl jie ir svarbūs! Kai gamtoje ima nykti tam tikra paukščių ar gyvūnų rūšis, juk ji imama saugoti. Manau, kad šišioniškiai yra Lietuvos istorijos neatsiejama dalis, jeigu norima iki galo suprasti tik prieš daugiau nei 100 metų prie Lietuvos prijungtą Klaipėdos kraštą, jeigu nenorima čia elgtis kai atėjūnams, jeigu norima gerbti tikruosius šio krašto gyventojus, jų kultūrą, tradicijas ir papročius. Be šišioniškių žmonių pasakojimų, tik skaitydami knygas, laikraščius, vadovėlius ar kitą literatūrą, nemanau, kad įmanoma iki galo suprasti ir pajausti tikrąjį, autentišką Klaipėdos kraštą.
– Jei reikėtų įvardinti bent vieną Klaipėdos krašto simbolį (architektūrinį, gamtinį, kultūrinį...), kuris Jums šiandien labiausiai asocijuojasi su Jūsų šaknimis ir senąja šio krašto istorija, koks jis būtų?
Helmutas: Mano močiutės namas Bružų kaime, kurio, deja, nebėra… Nugriovė per melioraciją.
Edita: Man geriausias Klaipėdos krašto žmonių likimų pavyzdys yra Plaškių kaimas ir jame esanti Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčia. Verta nuvykti pamatyti prieš tai pasidomėjus, koks iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo kaimas, kiek turėjo gyventojų, kokie prekybiniai keliai ten ėjo.
– Klaipėdos kraštas yra išskirtinis Lietuvos regionas, nes jame po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų liko labai mažai vietinių jo gyventojų. Kaip manote, kokia yra Jūsų kaip šio krašto šišioniškių didžiausia misija jo istorinės atminties išsaugojimui?
Helmutas: Mano misiją tęsia mano vaikai, ypač dukra. Ačiū jai. Norint išsaugoti istorinę atmintį, reiktų aplankyti likusius vyresniosios kartos Klaipėdos krašto gyventojus, su jais kalbėtis, išklausyti jų pasakojimus, prisiminimus ir pan.
Edita: Manau, kad kiekvieno šišioniškio misija yra kuo daugiau pasakoti apie savo šaknis, savo gimtą kraštą, tradicijas, dalintis papročiais, šeimos istorija, didžiuotis tuo.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
