„Mes neiname į kalėjimus iš gailesčio. Neiname todėl, kad manytume, jog visi ten esantys žmonės yra „tik geri“ ar kad reikėtų pateisinti padarytus nusikaltimus. Mes einame tam, kad tie nusikaltimai nesikartotų, kad parodytume alternatyvų gyvenimo kelią“, – sako I.Mackutė.
Būdama devyniolikos metų Ieva įkūrė organizaciją „Prirašytos rankos“, kuri šiandien jungia apie septynias dešimtis savanorių ir atveria kalėjimų duris kitokiam santykiui – ne per gailestį ar moralą, o per buvimą šalia, pokalbį, mokymąsi vieniems iš kitų.
15min interviu su Ieva – apie jos pasaulio suvokimą pakeitusį Meisoną iš JAV jaunimo kalėjimo ir ką reiškia kurti šviesą ten, kur įprasta matyti tik tamsą.
– Organizacijos tinklalapyje apie jus rašoma: steigėja Ieva Mackutė 2017 metais pirmą kartą įžengė į įkalinimo įstaigą kaip savanorė. Kokiomis aplinkybėmis?
– Tuo metu mokiausi JAV, „United World Colleges“ mokykloje. Tai – idėjinis mokyklų tinklas: sujungti jaunimą iš viso pasaulio, kurie kartu mokytųsi, gyventų, eitų į vakarėlius. Kitaip tariant, kad pamatytume, jog visi esame tie patys žmonės, net jei susirenkame iš skirtingų žemynų, skirtingų religijų ar tautybių.
