Aurimas Mikalauskas: Pastebiu, kad žmonės, nutrūkus ilgalaikiams santykiams, kaltina tik kitą žmogų ir visą atsakomybę verčia tik ant jo pečių. Kaip sugebėti atsisukti ir į save, pamatyti realią situaciją, kad išmoktum svarbias pamokas?
Indrė Bareikienė: Jeigu aplink visi kalti, tai atsistok prieš veidrodį ir pamatysi didžiausią visa ko kaltininką – patį save. Yra tokia labai paprasta taisyklė: penkiasdešimt, penkiasdešimt. Taip, žinau, mielos damos, mes visada būname teisios – 98 %, jo – 2 % (juokiasi), bet tu turi dirbti, jausti ir atrasti, kokie yra tavo penkiasdešimt procentų toje situacijoje. Po lygiai, visą laiką, visada. Tai ir gelbėja bet kokį santykį, ne tik tarp vyro ir moters.
Negali būti, kad tu visą laiką esi teisus. Iš sociologijos tai būtų lyg mainai – atsistoti į kito žmogaus poziciją, nes tai niekur nenuveda, kai tu pradedi „O aš tai tą padariau, o tu tai…“. Kur tai nuveda? Niekur. Ir vėl tada grįžti prie to paties, apie tą patį, per tą patį.
Va čia, mielieji, vadovaudamiesi šia taisykle, penkiasdešimt, penkiasdešimt, susipažinsite su savo vidiniu ego. Tada suvoksi, kaip viskas sukasi ir suprasi, kad tu esi nepatenkintas ir įskaudintas, nes tu tikėjaisi, nes tu vyleisi, kad jis pagalvos. Permąstai viską šimtą kartų ir tu jau esi rūsyje su savo mintimis, o prieš tave – žmogus, su kuriuo turi šnekėti. Pareik iš rūsio, ego palik jame, atsisėsk prieš žmogų ir klausimai turėtų skambėti maždaug taip: „O kuo aš tau galiu padėti? Kaip tu matai šią situaciją? Kaip tu dabar jautiesi? Kokiame tu dabar taške esi?“. Nes dažnu atveju tu būni su savo, pavadinkime, iCloud’u, su savo minčių, problemų srautu.
Tai pirmas dalykas – išsiaiškinti vienas kito būseną, ar tu esi pavargęs, ar mes dabar galime šnekėti, ar esi tam pasiruošęs. Reikia sumenkinti lūkestį į kitą žmogų, nes dėl to tu ir nusivili, kad tu tikėjaisi iš to žmogaus, kad jis taip sureaguos ar pagalvos. Žmogus net nesupranta, apie ką tu.
A. M.: Iš Brené Brown išgirdau, kad svarbu pasakyti, jog mano galvoje, mano pasaulyje aš matau, kad vyksta tai ir tai. Tai gali būti labai gera pokalbio pradžia, kai tu papasakoji, kaip tu jautiesi ir kaip situacija atrodo tavo akimis.
I. B.: Tai net ir du sėdintys žmonės, kad ir, pavyzdžiui, aš ir tu, matome visai kitą vaizdą, tą pačią situaciją matome visai kitaip, nes tai priklauso nuo to, kokiame tu dabar esi emociniame taške. Todėl, mano manymu, pradedant aiškintis dalykus, labai svarbu išsiaiškinti, ar žmogus yra pasiruošęs girdėti, suprasti ir ar pasiruošęs tavo, pavadinkime, gražiai atakai (šypsosi).
A. M.: Jei mes stengiamės jautriai stebėti kitą žmogų, tu labai dažnai iš karto jauti ar jis pasiruošęs kalbėti, tačiau atviras klausimas kitam dažnai įneša sąmoningumo. Jis galbūt gali būti nepasiruošęs, bet jei jį pradėsi, sakys, kad, na gerai, pakalbam.
I. B.: Tas „na gerai“ skamba kiek negerai, mano manymu. Dar kitas dalykas, kad kartais tavo smegenys ištransliuoja viską kiek kitaip, nors galvoje viskas skamba gerai, logiškai, pagrįstai. Tačiau kai pasileidžia žodžiai, viskas skamba kitaip, net ir tonas nemalonus. Bet jei karaliauja didelis ego, tai negi tu išsiduosi, kad įsmigai iki nosies.
Sąmoningumas atsiranda tada, kai išlenda tokie dalykai kaip nemalonus tonas, tu atsiprašai ir pradedi reaguoti, nes tai gali atsitikti nevalingai, nieko asmeniško, atleisk. Tai irgi sušvelnina visą situaciją. Tai vėl tas pats – į rūsį ego, tiesiog patartina tame pokalbyje jį palikti rūsyje.
Indrė laidoje „Pradėk Iš Naujo“ dalijosi ne tik apie svarbias santykių taisykles, bet ir jausmus naujose rolėse, sunkumus būnant mama, pergales, sąmoningumo ugdymą, vidinį ego, pagalbą kitiems bei pristatė savo pirmosios knygos „Nebijok, tu normali“ gimimo istoriją, kurią galite išgirsti ir audio formatu, įgarsintą pačios Indrės, čia. O visą laidą išgirsite čia. Taip pat, jei norite sužinoti daugiau apie Indrės požiūrį į savęs atradimą, knygas, saviugdą, pagarbos jausmą tėvams, dėkingumo jausmą ir kt. – spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
