Sekite 15min Google
Kartais ji nuvesdavo į tokias situacijas, kurios labiau primena įtempto siužeto serialus. Dabar vyras kuria gyvenimą su sužadėtine, kartu augina tris vaikus ir puoselėja tvirtą ryšį.
Karatė, motociklai, Nepalas, masažas – visa tai ir dar daugiau domina Modestą. Jo energija atvedė ir į iniciatyvą „Žvelk giliau“ – tapęs vienu iš psichikos sveikatos ambasadorių, jis nusprendė atvirai pasakoti apie tai, ką patiria šizofrenija sergantis žmogus, jo artimieji. Modestas žino ir tai, kas yra depresija. Ji užklupo prieš jo gyvenime atsirandant šeimai.
„Pradėjęs klausyti motyvacinių knygų supratau, kad nuo baimių nereikia bėgti. Geriau su jomis susidurti“, – pasakojo jis.
Pasak Modesto, depresija jį apimdavo kaskart išėjus iš psichiatrijos ligoninės. Joje jaunas vyras buvo atsidūręs ir gavo pagalbą penkis kartus. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Prancūzijoje. Patirtys užsienyje tokios, jog kartais sunku patikėti, kad tai telpa į vieno jauno žmogaus gyvenimą.
Viskas prasidėjo visą vasarą rūkius „žolę“
Švelni aukštaitiška tartis išduoda, kad Modestas – ne kaunietis, nors dabar namais vadina šį miestą. Jis užaugo nedideliame Aukštaitijos miestelyje, todėl vaikystėje ir paauglystėje ragavo visų ūkio darbų. Tai netrukdė mėgautis paaugliškomis pramogomis. Tiesa, jis nepiktnaudžiavo alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, nes aktyviai sportavo ir skynė prizines vietas karatė čempionatuose Lietuvoje bei Europoje. Tačiau, kaip Modestas prisimena, jo draugų kompanija nevengė išbandyti narkotikų. Jis pats „žolės“ pirmą kartą parūkė sulaukęs pilnametystės. Būtent tada jam pirmą kartą sušlubavo psichikos sveikata.
„Prasidėjo viskas, kai visą vasarą rūkiau „žolę“. Tada man buvo 20–22 metai. Visi draugai jau buvo parūkę anksčiau, tik aš vienas ne, nes sportavau. Mano pats pirmas parūkymas buvo toks keistas: visi sėdėjom automobilyje su atidarytais langais, aplink draugai rūkė „žolę“, o aš iš principo sakiau, kad nerūkysiu, bet netikėtai man pasidarė labai linksma. Draugai tikino: „Kai parūkysi, bus dar linksmiau.“ Ir prasidėjo... Visą vasarą praleidau ant „žolės“. Tada pasidarė blogai. Beje, iš tos kompanijos, ne tik man, bet ir kitam draugui yra tekę pagulėti psichiatrijos ligoninėje dėl šizofrenijos“, – kalbėjo Modestas. Tuo metu jis sako rūkęs tik „žolę“. Bet sulaukęs 27-erių pabandė ir stipresnių narkotikų.
Pašnekovas prisimena, kad pirmasis šizofrenijos epizodas pasireiškė, kai viešumoje pamatė savo tėvą su kita moterimi.
„Tuo metu mano tėvai skyrėsi, bet dar gyveno kartu. Pamatęs jį su kita, nebuvau blaivus, ir man kažkas atsitiko. Kadangi šalia buvo draugai, nežinojau, kaip reaguoti. Kitą rytą jaučiau didžiules pagirias ir prisiekiau nebegerti. Pradėjau ieškoti visokių paskaitų, knygų apie blaivybę, nutariau „mesti“ mėsą.
Pamenu, pirma paskaita buvo, rodos, psichiatro Aurelijaus Verygos (dabar – politikas – red. past.) apie alkoholio žalą. Visų tuo metu klausytų lektorių paskaitose būdavo rekomenduojama keisti gyvenimą po truputį: pamažu atsisakyti mėsos, neskubant pradėti grūdintis šaltu vandeniu. Bet man buvo taip – „treneris pasakė, viskas, darau iškart maksimaliai“.
Taip iškart atsisakiau mėsos, nors visą gyvenimą ją valgiau, lindau į ledinį vandenį. Pradėjau miegoti ne lovoje, bet ant žemės. Visą mėnesį kaime kasdien dirbau su kombainu ir klausiau paskaitų, kaip gyventi. Labai greit nualinau savo organizmą“, – kalbėjo Modestas.
Pirmosios haliucinacijos – lėktuve skrydžio metu
Pasak pašnekovo, jis pats tuo metu nesuprato, kas su juo vyksta. „Tai palaipsniui vyko. Aš turėjau geriausią draugę, gyvenusią kaimynystėje. Mes kartu išskridome į Londoną. Tuo metu aš jau buvau stipriai susidomėjęs krišnaitais (Tarptautinė Krišnos sąmonės draugija – red. past.). Skrisdamas į Londoną nuolat kartojau „hare krišna“ sukdamas karoliukus. Buvau lankęsis ir „krišniukų“ festivalyje, kuris man buvo toks „wow“, – pasakojo Modestas.
Lėktuve į Londoną šalia jo atsisėdo taiči (kinų kovos meno – red. past.) mokytojas, su juo užsimezgė pokalbis.
„Jis paklausė, kam aš tuos karoliukus „kartoju“, ir pasiūlė įdėti „energijos rutulį“. Kai tai padarė, aš pamačiau, kad mano siela skrenda už lėktuvo. Aš mačiau ugnies kamuolį, kuris man palietė ranką. Prasidėjo haliucinacijos“, – apie reginius, kuriuos pradėjo matyti dėl šizofrenijos, pasakojo pašnekovas.
Atskridus į Londoną haliucinacijos tęsėsi, o Modesto savijauta blogėjo.
„Gal ketvirtą kelionės dieną atsisėdau gatvėje ant šaligatvio bortelio ir supratau, kad tuo pačiu metu žinau viską ir nežinau nieko. Man norisi juoktis dėl to ir taip pat stipriai verkti. Galėjau klykti iš džiaugsmo ir iš skausmo. Jaučiau tarsi plyštų mano asmenybė. Tokios būsenos aš pasiūliau savo geriausiai draugei tekėti už manęs. O po kelių valandų jau mąsčiau, kad nenoriu jos vesti, nes ji – tik fizinis kūnas, kuris pasens. Tą jai ir pasakiau, draugė, aišku, įsižeidė“, – šizofrenijos epizodą Londone prisiminė vyras.
Į ligoninę pateko po pykčio priepuolio, sustreikavus mamos sveikatai
Sugrįžęs namo Modestas ėmė visiems dalinti savo pinigus. „Man atrodė, kad pinigai – tik niekam nereikalinga materija, kurios man nereikia, nes aš viską žinau ir esu laimingas“, – kalbėjo pašnekovas. Euforija truko keletą dienų, o vėliau prasidėjo pykčio priepuoliai.
„Namuose pradėjau mėtyti visus daiktus“, – prisiminė. „Jaučiausi kaip Dievas“ – taip Modestas apibūdina tuometinę būseną, kurios metu rašė laiškus Lietuvos karatė bendruomenei ir kitiems.
Raminti jo atvažiavo tėtis, kuris, pasak pašnekovo, vaikystėje prieš jį smurtavo: „Sukilo pyktis, puoliau jį. Tėtis pabėgo, o aš pasivijau. Mamai, kuri viską matė, pradėjo stoti širdis – ji išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. Kartu su mama į ligoninę išvažiavau ir aš“, – prisiminimais dalijosi jaunas vyras.
Skubios pagalbos ir priėmimo skyriuje medikai jį įkalbino atsigulti į ligoninę. Tuo metu jis sako nesupratęs, kad jam siūloma pagalba psichiatrijos skyriuje. „Iki ligoninės maždaug tris paras buvau nemiegojęs, gavęs vaistų, iškart užmigau ir pailsėjau“, – pasakojo Modestas.
Išėjęs iš ligoninės jis bandė lankyti psichoterapiją – tuo pasirūpino dėl sūnaus savijautos sunerimę tėvai.
„Man labai sekėsi matematika, nuolat dalyvaudavau ir laimėdavau konkursus, Rubiko kubą akimirksniu sudėliodavau. Taip pat daug sportavau, skyniau pergales Europoje. Tad jėgos turėjau daug, logikos – irgi. Tai pasireikšdavo ir ligoninėje. Pavyzdžiui, aš gilinausi į įstatymus ir žinojau, kad prievarta manęs laikyti ten niekas negali...“ – pasakojo pašnekovas.
Nepaisant to, kad ligoninėje praleido tris savaites, jam buvo diagnozuotas psichikos sveikatos sutrikimas, Modestas sako taip ir nepripažinęs, kad serga šizofrenija. Todėl nesutiko vartoti paskirtų vaistų ir supykęs paliko tėvų namus. Apsigyvenęs naujoje vietoje, jis nurimo ir pamažu sutiko, kad pagalbos jam reikia: pradėjo lankytis pas psichiatrę, gerti paskirtus vaistus. Tiesa, jautė stiprias šalutines reakcijas.
„Mano organizmas vaistams smarkiai priešinosi“, – įsitikinęs Modestas.
Konsultacijose pas psichiatrę jis sužinojo, kad sveikstant euforiją keis sunkesnė būsena: „Man sakė: „Tu buvai pats laimingiausias, dabar eisi į pačią apačią, kol vėl susinormalizuosi.“ Intensyvios konsultacijos ir medikamentinis gydymas tęsėsi pusmetį. Tuomet Modestas savarankiškai nutraukė vaistų vartojimą.
Suprasti akimirksniu
- Šizofrenija yra lėtinis psichikos sutrikimas, kuriuo sergant sutrinka tikrovės suvokimas, mąstymo nuoseklumas ir produktyvumas, ryškėja socialinis atsiribojimas.
- Asmenys, sergantys šiuo sutrikimu, patiria haliucinacijas ir kliedesius.
- Šizofrenija gali atsirasti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai ja susergama jauname amžiuje: vyrai dažniausiai suserga 20–25 metų, moterys – 20–30 metų.
- Šizofreniją išduoda šie simptomai: atsiribojimas nuo draugų ir šeimos; socialinio rato keitimas; susitelkimo ir dėmesio pokyčiai; miego problemos; irzlumas ir emocinis susijaudinimas; prasti rezultatai moksle ir darbe.
- Į šiuos simptomus turi būti kreipiamas rimtas dėmesys, nes kuo ilgiau jie yra negydomi, tuo blogesnės bendros ligos pasekmės.
- Vėliau, po pradinių simptomų, palaipsniui išryškėja pozityvieji ir negatyvieji šizofrenijos simptomai, tarp kurių: haliucinacijos, kliedesiai, mąstymo ir judėjimo sutrikimai, taip pat kalbos nuoseklumo praradimas, negebėjimas kontroliuoti impulsyvumo, negebėjimas adekvačiai reaguoti į aplinką, malonumo jausmo netekimas, patiriami sunkumai kasdienėje veikloje, laikantis plano ir kt.
- Šizofrenija – vienas iš labiausiai vis dar stigmatizuojamų psichikos sveikatos sutrikimų. Gydymas medikamentais ir psichoterapija skaičiuojamas metais. Tačiau šis sutrikimas gali būti efektyviai gydomas, pasiekiant rezultatų, kurie leidžia pacientui gyventi įprastą gyvenimą.
Aplinkiniams buvo sunku suprasti, koks tai sutrikimas
Pasakodamas savo istoriją Modestas ne kartą užsiminė apie šalia buvusių žmonių reakciją. Pasak jo, net artimiausiems – tėvams, jo draugei, kuriai pasipiršo Londone, vėliau – Paryžiuje (ten jiedu net susižadėjo), buvo neaišku, kuris vyro elgesys – šizofrenijos pasekmė.
„Kaime neįmanoma nieko nuslėpti, juolab „tokios ligos“. Visi žinojo. Bet draugė mane visada palaikė. Pvz., kai tapau vegetaru, ji irgi tapo vegetare. Visą mano sveikimo laiką buvome kartu, labai suartėjome. Tačiau viskas pasikeitė staiga, po vieno pykčio. Tada jau buvau pradėjęs mažinti vaistų dozes, galiausiai visai nustojau juos gerti. Pamenu, trenkiau durimis, susirinkau kuprinę ir išvykau į Ispaniją – norėjau nueiti Šv. Jokūbo kelią“, – pasakojo Modestas.
Į šią kelionę jis leidosi vos su 300 Eur piniginėje. „Planavau 30 dienų eiti piligrimų keliu, vadinasi, dienai turėjau vos 10 Eur, už kuriuos turėjau nusipirkti valgyti ir susirasti nakvynę. Paskaičiavau, kad per dieną turiu nueiti ne 20 km, kaip dauguma eina, bet 40 km ir daugiau. Taip ir daugiau pinigų liks vienai dienai. Daugelis žmonių mėgaujasi ėjimu, o man tai buvo kančia. Vieną dieną nuėjau net 63 km. Pamenu, nakvynės vietoje nuėjau į dušą ir nukritau. Leidau ant savęs vandenį ir verkiau – nieko daugiau nebegalėjau daryti iš nuovargio“, – kalbėjo jaunas vyras, svarstęs, jog organizmą greičiausiai alino dėl šizofrenijos. Tąkart per 23 dienas jis nuėjo beveik 900 km.
Savo būklės ilgai nepripažino
Neilgai trukus jis pateko į ligoninę antrą kartą. Jis neslėpė – ir šįkart ne iki galo sutiko, kad jam reikia pagalbos. O sugrįžęs į įprastą gyvenimą vengė pasakoti, kur buvo, nes jautė gėdą.
„Bandžiau tapti ugniagesiu gelbėtoju ir, pamenu, išplėšiau lapą, kuriame buvo parašyta mano diagnozė. Bet internetinėje sistemoje jie vis tiek pamatė ligos kodą. Aš bandžiau gudrauti, sakiau, kad pagalba ligoninėje man teikta dėl narkotikų. Bet nepavyko nuslėpti ir tapti gaisrininku“, – apgailestavo Modestas. Tuo metu jis jau buvo baigęs universitetines bakalauro studijas.
Kurį laiką jis jautėsi gerai, nors, kaip ir pirmąjį kartą po ligoninės, ir vėl buvo savarankiškai baigęs vartoti paskirtus vaistus. Tąkart Lietuvoje ilgai neužsibuvęs Modestas ir vėl išvyko į kelionę. Pasak jo, jį traukė nežinia, nuotykiai, kurių keliaujant kur kas daugiau.
Ir vėl važiavo autostopu, kai automobiliai nestodavo – eidavo pėsčias. Pinigų užsidirbti pavykdavo grojant lūpine armonikėle. Modestas prisiminė, kad prieš šią kelionę jis jautėsi panašiai kaip ir prieš pirmąją: susipyko su draugais, artimaisiais, kildavo pykčio protrūkių. Nurimti pavyko tik keliaujant.
Apie savo nuotykius, patirtus šioje kelionėje, vyras galėtų parašyti knygą.
„Visko nepapasakosiu, nes istorijų labai daug. Pavyzdžiui, nutranzavau į Sen Tropezą Prancūzijoje. Pasikrauti telefoną nusprendžiau „McDonalds“ greito maisto restorane. Ten sėdėjo ir toks ruselis Stanislavas (tada dar karo Ukrainoje nebuvo, tad į rusus žiūrėjau palankiai). Išsikalbėjus jis pasiūlė pernakvoti savo namuose. Stanislavas buvo „mafijozo“ sūnus, kurio tėvas su šeima dėl grasinimų emigravo į Portugaliją.
Užaugęs ten, Stanislavas mūsų susitikimo metu dirbo Sen Tropeze vairuotoju pas vieną turtingą žmogų. Pas jį praleidau ne vieną dieną: jis mane maitindavo, duodavo plaukmenis ir ryte nuveždavo į paplūdimį, o vakare parsiveždavo. Pas jį išgirdau apie Prancūzijos svetimšalių legioną – Stanislavo nuomone, mane ten priimtų. Man to ir tereikėjo – po kelių dienų aš jau buvau prie legiono vartų“, – apie netikėtai pakrypusius planus pasakojo Modestas.
Nesunkiai praėjęs pirmąjį atrankos etapą, jis buvo priimtas. „Gavau naują tapatybę. Kiek žinau, jie nepriima tik žmogžudžių, priklausomų asmenų. Laiką leisdavau sportuodamas, nes nelabai buvo ką veikti. Padarius keletą užduočių, visą kitą dienos laiką turėdavai laukti. Ten tikrai buvo gerai: maitina, moka pinigus už savanoriavimą. Jei įveiksi kitus etapus, tapsi legiono kariu ir būsi išsiųstas į misiją. Nuslėpiau, kad esu gavęs pagalbos psichiatrinėje ligoninėje. Paskirtas užduotis, kurias sudarė ir psichologiniai išbandymai, stengdavausi atlikti idealiai“, – pasakojo pašnekovas.
Dėl to kilusi įtampa nepraėjo be pasekmių – Modestas ėmė nebemiegoti. Nors viskas sekėsi puikiai, bėgimo teste, pasak jo, jis net pagerino legione dvejus metus buvusį rekordą, o matematinius testus gliaudė kaip riešutus, jaudinosi, jog „svajonei“ pasiekti kelią užkirs nežinia kaip išlindusi informacija apie šizofreniją.
„Atsikėlęs naktį stebėdavau aplinką: skaičiuodavau, kur budi kareiviai, vertinau, kad jų per mažai. Pradėjau dėlioti snaiperių budėjimo vietų planą... Prasidėjo kliedesiai, haliucinacijos. Po trijų dienų aš pasigaminau aštrų medinį peilį iš rastos šakos – nusmailinau jį į kieme buvusį šaligatvio bortelį. Pradėjau su juo treniruotis. Pastebėję tai legiono darbuotojai perspėjo, kad čia negalima turėti jokių ginklų. Iškviesti vadai reikalavo grąžinti peilį, bet aš nesutikau. Todėl mane išmetė iš legiono“, – prisiminė vyras.
Dėl šizofrenijos epizodo jis jau nesuvokė realybės. „Pagalvojau, kad čia naujas išbandymas, skirtas patikrinti, ar galiu tapti tikru svetimšalių legionierium. Išeinant man davė 300 Eur – kaip užmokestį už treniruotes. Aš sumaniau už juos nusipirkti tikrų peilių ir pasiruošti naujai „treniruotei“, – kalbėjo Modestas.
Detaliai atpasakojęs, kaip tuo metu elgėsi, jis neslėpė – veikė tarsi dalyvautų tikrose karinėse pratybose, kuriose turi būti pasiruošęs „pulti“ ar „gintis“. Tuo metu jis nuolat jautėsi stebimas. Pabandęs vėl sugrįžti į legioną jis sulaukė vietos policijos pareigūnų dėmesio.
„Aš ir toliau maniau, kad tai – pratybos, kad turiu „įveikti“ policininkus. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad mane išmaudė ašarinėm dujom ir nuvežė į ligoninę. Tiesa, ten ilgai neužsibuvau ir toliau tęsiau „misiją“, – daugiau nei prieš 10 metų Prancūzijoje vykusius įvykius pasakojo pašnekovas.
Ruošėsi „slaptai misijai“
Hašišas skausmui numalšinti, visame mieste išslapstyti peiliai, taip pat maisto ir vandens atsargos – visa tai Modestas sako daręs dėl psichikos sutrikimo sukeltų kliedesių ir haliucinacijų.
„Tuo metu mintys dirba sunkiai įsivaizduojamu greičiu, o atmintis tokia gryna, kad atsimeni net seniausiai įvykusias smulkmenas. Per parą miegodavau gal kokią valandą. Nusnausdavau automobilių stovėjimo aikštelėje, tokioje kaip „Akropolio“ ar kitoje požeminėje parkavimo aikštelėje. Veikiau kaip herojus iš filmo „Bornas: sunaikinta tapatybė“, kuris buvo vienas mano mėgstamiausių“, – sunkiai nusakomus įvykius prisiminė Modestas.
Lietuvį sustabdė pareigūnai, sulaikę dėl administracinio teisės pažeidimo. Iš areštinės jis perkeltas į ligoninę, iš kurios netrukus savavališkai pasišalino, bet galiausiai vėl buvo sulaikytas – jam skirtas medikamentinis gydymas stacionare. Šį laiką Modestas prisimena, kaip labai sunkų: vėl pasireiškė šalutinis vaistų poveikis, tad teko papildomai gerti ir vaistus, kurie šį poveikį mažintų.
„Iš Marselio ligoninės, kurioje praleidau savaitę, mane pasiėmė tėtis, kurio telefono numerį prisiminiau. Sugrįžus į namus fizinė ir psichikos sveikata buvo labai prasta: sunkiai judėjau, jaučiau didžiulį nerimą. Atrodė, kad tuoj kalbėti ir judėti nebegalėsiu... Pagerėjimas įvyko atsidūrus Panevėžio ligoninėje, kur mane apžiūrėjusi psichiatrė įtarė, jog įvyko alerginė reakcija vienam iš prancūzų medikų skirtų vaistų. Išvalius organizmą ir gavus tinkamų vaistų savijauta ėmė gerėti“, – pasakojo pašnekovas.
Kad serga, patikėjo po Italijos
„Kada įvyko lūžis ir patikėjai, kad tai šizofrenija?“ Į šį klausimą Modestas turi konkretų atsakymą – tai įvyko Italijoje, kur atsidūrė per dar vieną ligos paūmėjimą, sulaukęs jau 27-erių. Nuo paskutinio epizodo buvo praėję dveji metai. Vyras neslepia – tai lėmė ne tik vaistų atsisakymas, bet ir žalingi įpročiai: vyras vienu metu vartojo ekstazį (MDMA – red. past.) ir kokainą. Į Italiją jis išskrido turėdamas tikslą pėsčiomis pereiti visą šalį.
Atsidūrus joje grįžo Prancūzijoje patirti vaizdiniai – Modestas vėl pasijuto, kad yra svetimšalių legione ir turi vykdyti naują misiją. Istorija baigėsi panašiai – policija, ligoninė. „Va tada suvokiau, kad turiu ligą. Atėjo supratimas, kad „ir vėl“. Tada susidėliojau taškus ant „i“. Italijoje psichologui aš pasakiau, kad tai yra jau ketvirtas kartas, kai patiriu tokius epizodus.
Kartu nusprendėme, jog po savaitės galėsiu išeiti, ką toliau darysime. Tas laikas buvo geras – gerai maitino, visi draugiški, palatoje gulėjau vienas. Apie tai, kad aš ligoninėje, mamai pranešė Italijoje sutikti žmonės. Kaip – aš iki šiol nežinau“, – apie patirtį, po kurios pasikeitė jo santykis su liga, kalbėjo jaunas vyras. Nors po to dar buvo ligos epizodų, Modestas jau kitaip vertino pagalbą, sutiko, kad jos reikia.
Sukūrė šeimą ir stengiasi įkvėpti kitus
Šiuo metu priimti šizofreniją kaip jo gyvenimo dalį jam padeda prieš kelerius metus atsiradusi gyvenimo draugė, o dabar – ir sužadėtinė Martyna, su kuria sukūrė šeimą – augina du jos vaikus ir kartu susilauktą dukrytę. Martyna žino jo istoriją, palaiko.
Su ja Modestas jaučiasi saugus gyventi taip, kaip jam norisi: kartu keliauja, kai nori – vyksta į solo keliones. Pavyzdžiui, neseniai sugrįžo iš Nepalo. Didelę prasmę jis mato ir iniciatyvoje „Žvelk giliau“, prie kurios prisijungė kaip vienas iš ambasadorių. „Noriu pasakoti žmonėms savo istoriją, gal jiems padės.“
