– Jūsų rubininių vestuvių nuotraukos „Facebook'e“ sulaukė net visiškai nepažįstamų žmonių dėmesio. Ar gyvenate taip pat, kaip švenčiate?
– Šventę mums suorganizavo dukros, mums tai buvo didžiulė staigmena. Šia proga buvo užsakytos mišios Trakų bažnyčioje, o po jų važiavome pas dukrą šventinių pietų. Tačiau prieš tai ji paprašė užvežti pledą į žirgyną, kuriame jodinėjo jos dukra, tik kažkaip keistai paprašė atokiau nuo gatvės palikti automobilį. Pasirodė, kad tas pledas buvo skirtas mums užsikloti, nes buvome įsodinti į arklių tempiamas roges.
Tai buvo kaip tik viena iš tų dienų, kai buvo sniego. Iš priekio ir galo mus lydėjo raiteliai. Kaip tik buvo savaitgalis, graži diena, pilnas miškas žmonių Varnikų pažintiniame take. Žirgai lekia, žmonės žiūri, kas vyksta, fotografuoja, vyras šaukia, kad trauktųsi, nes jam baisu, kad ko nors nesužalotume.
O savo vestuvių metines švenčiame nuo pat pirmųjų vedybinių metų. Iš pradžių švęsdavome vieni. Kai dukros paaugo, pasiimdavome kartu ir jas. Šiemet vyresnioji pakvietė šventei pas save, tik nepasakė, kad visą giminę sukvies. Dovanų gavome didžiulį suolą, perrištą raudonu kaspinu. Raudonas kaspinas simbolizavo rubinines vestuves, o suolas – kad ir toliau kartu, vienas šalia kito gražiai sėdėtume. Visi namai buvo papuošti raudonai, net šuniukas lakstė su raudonu kaspinu.
Panašią šventę jos mums buvo suruošusios 35 vestuvinių metinių proga. Tąkart papuoštas automobilis mus išsivežė į senamiestį, kadangi abu esame ten augę. Turėjome dukroms parodyti, kur į pasimatymus eidavome, o prie Tymo tilto savo spyną pakabinome.
– Šiais laikais nugyventi tiek metų kartų jau darosi iššūkis. Ar jums taip neatrodo?
– Pasakysiu atvirai: kai prieš trejus vyrui teko operuoti stuburą ir nemačiau jo namuose beveik aštuonis mėnesius, savo gyvenime pajutau nežmonišką tuštumą. Tu pajunti netgi kažkokį nepasitikėjimą savimi, nors puikiai žinai, kad žmogus yra. Poroje labai svarbu palaikyti vienas kitą. Todėl sakiau, kad viskas bus gerai, nors po operacijos vyras sėdo į neįgaliųjų vežimėlį ir prognozės buvo 50:50. Taigi reikėjo drąsinti, nors pati kaip kiškis baimės buvau pilna. Jaučiausi tarsi tamsiame tunelyje, kai nežinai, ką darysi, jei staiga žmogaus nebebus.
Visos dėžutės, kosmetinės būdavo išgraviruotos – mylimiausiai žmonai. Nei kočėlų, nei puodų man nedovanojo, juos mes nusipirkdavome kartu.
Mes susituokėme labai jauni – man buvo 18, jam – 21. Tačiau jau nuo pirmos dienos neabejojome atradę vienas kitą. Visiškai sutapo mūsų interesai, pomėgiai, norai. Skiriasi tik temperamentas. Aš esu energingesnė, todėl jei pradedu bartis, jis laukia, kol nutilsiu, o tada klausia: „Baigei karščiuotis? Tuomet dabar pasikalbame.“
Man nesuprantama, kaip žmonės, kartu pragyvenę kartu 18–20 metų, skiriasi, nes esą nebesupranta vienas kito. Tai reiškia, kad jie nesuprato vienas kito nuo pat pirmos dienos. Abi dukras visada mokiau: norint, kad namas nesugriūtų, reikia labai stipraus pamato. O stiprus pamatas – meilė, pagarba vienas kitam ir vienas kito supratimas.
– Kaip susitikote?
– Visiškai atsitiktinai – kaimo vakaronėje. Tuo metu man buvo šešiolika ir aš turėjau pasisekimą tarp jaunuolių. Draugė vedė man jį parodyti, nes jis daugeliui merginų patiko. Tačiau man jis iš pradžių visiškai nepatiko, stengiausi nuo jo pabėgti ir pasislėpti. Jis metus laiko dėjo pastangas, kol palenkė į savo pusę.
Kaip bebūtų keista, mokėmės toje pačioje mokykloje, bet ar gali vienas kitą pastebėti aštuntokas ir penktokė?
– Kaip vyras jus vis dėlto papirko?
– Pirmiausia savo ramumu ir nebanalumu. Negalėjau pakęsti, kai kiti jaunuoliai savo merginas vadindavo katytėmis, paukščiukais ir pan. Iš jo nieko panašaus neišgirsi. Niekada nepamiršiu, kaip jis man dovanojo sužadėtuvių žiedą. Tai vyko tiesiog gatvėje, beeinant į mūsų mėgstamą kavinę senamiestyje. Jis taip bijojo viešai apsikabinti ir pasibučiuoti, kad dairėsi, kur galėtume pasislėpti.
Tiesą sakant, neplanavome taip greitai tuoktis, bet kažkas jam šovė į galvą.
– Sakote, labai sutapo jūsų pomėgiai. Kokie jie?
– Abu be galo mėgome ir iki šiol mėgstame keliauti. Tėvai vestuvių proga padovanojo pinigų, už kuriuos įsigijome „Žiguliuką“. Apkeliavome juo ne tik Lietuvą, bet ir Baltarusiją, Ukrainą, su mažomis dukromis net ir Krymą pasiekėme. Esame keliavę per Karpatų kalnus. Po kurio laiko pavyko ištrūkti į Čekoslovakiją, nesvarbu, kad norint kirsti Sovietų Sąjungos sieną teko važiuoti iki Užgorodo, kuris nuo Vilniaus – už tūkstančio kilometrų. Čekoslovakijoje įveikėme dar kokius du tūkstančius kilometrų.
Kelionės buvo ilgos, bet mūsų nevargino: turėjome ir palapinę, ir primusą. Taip esame apkeliavę nemažą dalį Lenkijos. Šiandien jau nedrįstume taip važiuoti, nes palapinės bet kur pakelėje Lenkijoje nepasistatysi, pavojinga. Nebėra jau buvusios romantikos.
Vieną naktį, atsimenu, pilant lietui kažkur sustojome ir nusprendėme miegoti su vaikais tiesiog mašinoje. Pramerkiu ryte akis ir matau prie stiklo priplotą žmogaus veidą. Paaiškėjo, kad įvažiavome į kažkokį sodą ir atėjo sargas patikrinti. Lygiai taip pat Moldavijoje naktį įsibrovėme į vynuogyną, gąsdindami sargą.
Abi dukras visada mokiau: norint, kad namas nesugriūtų, reikia labai stipraus pamato. O stiprus pamatas – meilė, pagarba vienas kitam ir vienas kito supratimas.
Lietuvą esame apvažiavę kone visą. Dabar su savimi pasiimame anūkes. Pavyzdžiui, nuvykome Lyduvėnų tilto pasižiūrėti, tada man kilo mintis, kad noriu pamatyti Skuodą, aplankėme akmenų muziejų Mosėdyje, tada atvažiavome į Palangą, pražygiavome Palangos tiltu ir galiausiai paskambinau pusseserei į Marijampolę, kad atvažiuojame nakvoti. Išsimiegoję nuvykome į Druskininkus, buvome Liškiavos vienuolyne, užsikorėme į du apžvalgos bokštus, iš kurių ypač smagus buvo Merkinės – jis pakankamai aukštas, o dar siūbuojantis, vėjuota diena. Mes galime važiuoti miškais, takais, visiškai nesirūpindami, kur išlįsime.
– Kokia paslaptis, kad vienas kitam nenusibostate?
– Buvo situacija, kai pas dukrą svečiavosi draugai, susituokusi pora. Jie žiūrėjo, kaip vyras mane tai apsikabina, tai į kaklą pabučiuoja, tai kažko paklausia, tad jie ryžosi pasiteirauti, kiek laiko mes vedę. Negalėjo patikėti, kad jau 39 metus.
Visi jauni žmonės pirmiausia tuokiasi iš aistros, kuri turi peraugti į meilę. Bet meilė – tai jausmas, kurį reikia auginti. Aš manau, kad daugeliu atveju kalta ir pati moteris, kad atšąla jos santykiai su vyru. Mat gimus vaikui vyras atsiduria antrame plane: tu nešūkauk, nežiūrėk garsiai televizoriaus, prikelsi vaiką, palauk, pirmiausia vaikai. Vaikas tampa karaliuku, kuris įsiterpia tarp vyro ir moters, todėl, vaikams užaugus ir išėjus, sutuoktiniai nebeturi apie ką kalbėti vienas su kitu. Taigi moterys turi būti atsargios.
Pas mus dukra gimė po trejų metų, bet mes ir toliau viską stengėmės daryti kartu. Jei norėdavome kur nors važiuoti, pasiimdavome dukrą po pažastimi ir vykdavome. Mes negyvenome taip, kad vaikas yra viskas, o mes vienas kitam – niekas. Sugalvodavome nueiti į teatrą – tai būdavo mūsų pramoga, be vaikų. Mes pirmiausia džiaugėmės vienas kitu, o vaikai dar labiau tą džiaugsmą stiprino. Dukroms visada būdavo juokinga, kad jeigu tėvelis parėjo iš darbo ir duris atidariau ne aš, pirmas klausimas būdavo, kur mama. Mes turėdavome vienas kitą pasitikti, pasisveikinti, pasiklausti, kaip sekėsi.
Ir šiandien, pragyvenę 40 metų, visur einame kartu. Vienintelis vyro pomėgis, kur jį išleisdavau vieną, yra žiemos žvejyba. Mat kai jis mane ten pirmą kartą pasiėmė, po to karto pasakiau – daugiau niekada. Tačiau visur kitur – uogauti, grybauti, pramogauti – einame kartu. Iki šiol, jei kuris nors kur nors užtrunkame, informuojame vienas kitą.
– Ir tikrai nebuvo jokių netikėtų incidentų?
– Esu jam kartą baimės įvariusi. Išvykau į Baltarusiją su delegacija nuo Lietuvos. Tačiau grįždama 10 minučių pavėlavau kirsti sieną, baigė galioti viza, todėl Kenoje mus išsodino. Buvo vidurnaktis, pranešti, kur aš, nėra kaip, o vyras, atvykęs manęs pasiimti, traukinyje nerado. Galiausiai mano liežuvis pasieniečius papirko, ir penktą ryto jie mane įsodino į traukinį, nedavę jokių nuobaudų. Kai stotyje išlipau, radusi pirmą atidarytą gėlių kioską, turintį stacionarų telefoną, iš karto paskambinau vyrui.
Vyras taip pat mane vieną kartą išgąsdino. Išėjo kartą žvejoti ant ledo ir įlūžo. Laimė, buvo daugiau žvejų, ištraukė. Aš buvau likusi sodyboje. Girdžiu, kad labai keistai automobilis važiuoja, labai keistas garsas. Jis sustoja, atsidaro durys, ir vyras virsta iš automobilio. Lūpos mėlynos, nuo drabužių vanduo teka. Staigiai jį nurengėme, įtrynėme degtine ir įsukome į antklodę. Tada paskambinau į greitąją, bet medikų pagalbos neprireikė.
– Nejaugi tikrai niekada nepyktelėjote vienas ant kito?
– Net tada, kai nuvarginta antrosios dukros, kuri nuolat klykdavo, nusimušiau didžiojo kojos piršto nagą ir negalėjau vaikščioti, vienas kitam nebuvo irzlumo, kodėl čia taip yra.
Dukroms visada būdavo juokinga, kad jeigu tėvelis parėjo iš darbo ir duris atidariau ne aš, pirmas klausimas būdavo, kur mama.
Mes vienas kitą jaučiame iš mimikos. Namuose darbus visada dalijamės. Jeigu jis siurbia, aš drėgnu skuduru grindis valau, jeigu gaminu mėsą, jis daro salotas, į parduotuvę visą gyvenimą einame taip pat kartu. Jei esu pavargusi, jis mane palepina – po vakarienės į lovą atneša arbatos, pats virtuvę sutvarko ir įsitaiso šalia. Ir mes pasišnekame. Jis labai mėgsta skaityti, domisi ir gamta, ir įvykiais, todėl vadinu jį savo žinynu.
Tik jei namuose kažkas prakiuro, galiu tuo nesirūpinti, nes vyras viską daro pats – nuo elektros lizdų iki santechnikos darbų. Jei ko nors nežino, pasiskaitys ir padarys. O mano pomėgis – daržai ir patalynės lyginimas. Aš taip išsikraunu, todėl niekada neprašau vyro lyginti.
Pas mus nuo pat pradžios nebuvo jokios konkurencijos. Kai susituokėme, dar buvau studentė, o jis jau dirbantis. Parnešė pirmą atlyginimą ir padėjo ant stalo: „Čia tau.“ Klausiu – ką su jais darysiu? Iki tol gyvenau pas tėvus, buvau viskuo aprūpinta ir neįsivaizdavau, ką reiškia gyventi savarankiškai. Sako: „Taigi čia mūsų pinigai, dabar gyvensime.“
Aha, sakau, tuomet eikime į miestą. Parsitempėme spintelę, kurios mums labai reikėjo, ir užuolaidą. Eidami pro indų parduotuvę pamatėme, kad žmonės buriuojasi. Atstovėjome dvi valandas ir nusipirkome du krištolinius stikliukus, kuriuos turime iki šiol. Tai buvo mūsų pirmi bendro gyvenimo pirkiniai. Ir šiandien mūsų šeimos biudžetas bendras: dėl kiekvieno pirkinio sprendžiame kartu.
– Vyrui teko ištverti sunkią operaciją. Kaip jam pavyko atsistoti ant savo kojų?
– Pradžioje buvo baisi panika – kojos neina, ir viskas. Įvyko komplikacija po operacijos. Prabudęs jis pasakė, kad nejaučia kojų, bet gydytojai sakė, kad taip turi būti. Kai jau pradėjo nejausti visos apatinės pusės, buvo atlikti tyrimai ir paaiškėjo, kad kraujo hematoma užspaudusi nervą. Teko dar kartą operuoti, tačiau kojų vis tiek nevaldė.
Eidami pro indų parduotuvę pamatėme, kad žmonės buriuojasi. Atstovėjome dvi valandas ir nusipirkome du krištolinius stikliukus, kuriuos turime iki šiol. Tai buvo mūsų pirmi bendro gyvenimo pirkiniai.
Stengiausi nerodyti jam užuojautos, priešingai, nuolat jį skatinau judėti taip, kaip tuo metu sugeba. Sakydavau – remiesi į mane alkūnėmis ir eini mešką vaizduodamas. Kai kartą pasiguodė svajojąs iki tualeto nueiti pats, atvežiau stačią vežimėlį ir sakau: „Stokis.“ Jis negalėjo patikėti, kad tai rimtai, aiškino, kad tuoj nugrius. Neleidau atsitraukti, prilaikiau, parodžiau, kaip judėti, ir mes nuėjome. Koks jis laimingas buvo šiuo pasiekimu!
Praėjo treji metai – ir jis vėl eina ir kuo toliau – tuo geriau.
– Sakėte, kad švenčiate savo vestuvių metines kasmet. Ką gaunate dovanų?
– Jis žino, kad mėgstu gėles, todėl visada jų gaunu, nors mano mama vadindavo mus bepročiais, nežinančiais, kur dėti pinigus.
Niekada nepamiršiu mūsų 20-mečio. Tą vakarą ilgai užsisėdėjau darbe, jis atvažiavo manęs paimti, bet prieš tai Konarskio gėlių turgelyje ieškojo 20 baltų rožių, o jų dar tuo metu nebuvo tiek, juk sausio mėnuo. Taigi pasitinka jis mane su tuo glėbiu gėlių ir sako: „Tu nepyk, bet penkios gėlės turi truputį kitokį atspalvį.“
Sovietmečiu rasti kokybiškų daiktų nebuvo lengva, tačiau aš visada gaudavau ypatingas dovanas. Dažniausiai vyras dovanodavo gerą kosmetiką ir kvepalus, kurių taip paprastai tais laikais nenusipirktum. Kadangi jis buvo geras automobilių meistras, o tuo metu automobilius turėdavo ne kiekvienas, tik svarbūs žmonės, taigi vyras turėjo daug pažinčių. Taigi jis sugebėdavo man dovanas užsakyti, įsigyti už čekius ar dolerinėse. Visos dėžutės, kosmetinės būdavo išgraviruotos – mylimiausiai žmonai. Nei kočėlų, nei puodų man nedovanojo, juos mes nusipirkdavome kartu.
O aš stengdavausi jį imti už pažasčių ir klausdavau, ką jam nupirkti. Jis vis sakydavo, kad jam nieko nereikia, todėl dažniausiai gaudavo kokios nors įrangos savo žvejybai.
Taip ir prabėgo tie metai.
Kai per mūsų 40-metį klausė, kaip jaučiamės, sakėme, kad atrodo, kad vestuvės buvo vakar. Nors tiek visko buvo, ir rūpesčių visokių turėjome, namus keitėme, sodybą statėme, bet kai vienas kitu džiaugiesi, tie metai prabėga greitai.
