Gydytoja psichoterapeutė jau 30 metų padeda žmonėms, patyrusiems įvairaus pobūdžio piktnaudžiavimus, ypač Bažnyčios aplinkoje. Pasak jos, nors situacija laikui bėgant po truputį gerėja, aukoms vis dar sunku sulaukti reikiamos pagalbos vaduojantis iš patirtų kančių.
Savo ilgametę patirtį specialistė neseniai sudėjo į jautrią ir atvirą knygą „3 dienos naktyje. Viktimologės užrašai piktnaudžiavimų sūkuryje“, kuri jau netrukus pasirodys ir lietuvių kalba. Šį kūrinį prancūzų autorė pati pristatys vasario 27 – kovo 2 dienomis LITEXPO vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje.
Prieš atvykdama į Lietuvą garsi viktimologė sutiko savo įžvalgomis pasidalinti ir su portalo 15min skaitytojais. Su ja piktnaudžiavimo temą aptarėme iš įvairių kampų: nuo to, kaip Bažnyčios aplinkoje įvykdomi piktnaudžiavimai paveikia žmonių tikėjimą, iki to, kodėl aukos jaučia savotišką įsipareigojimą apie savo išgyvenimus nekalbėti.
– Isabelle, su piktnaudžiavimo Bažnyčioje ir visuomenėje aukomis dirbate jau 30 metų. Ar per tą laiką pastebėjote kokių nors reikšmingų pokyčių – tiek pripažįstant, kad piktnaudžiavimo Bažnyčioje yra, tiek kuriant pagalbos aukoms sistemą?
– Visuomenės lygmeniu piktnaudžiavimo pripažinimas ir pagalba aukoms yra visuomenės sveikatos rodiklis, o Bažnyčios lygmeniu – tiesos ir ištikimybės Kristui klausimas.
Rūpinimasis aukomis ir jų palaikymas tiek visuomenėje, tiek ir Bažnyčioje dar nėra pilnai įgyvendintas. Prancūzijoje po 2015 metų teroristinių išpuolių buvo įkurta dešimt centrų, skirtų psichologinių traumų gydymui. Panašiai reikėtų rūpintis ir piktnaudžiavimo aukomis, nes jų klinikinė situacija yra ir labai artima, ir net sudėtingesnė.
Prancūzijoje iki 2018 m. vyskupai nesiėmė sistemingai atsižvelgti į visa tai, ką mes jiems sakydavome apie piktnaudžiavimą, ir mes nesupratome, kodėl. Tuo pat metu vyravo institucinis diskursas, kad „mes viską supratome ir viską darome teisingai“.
2018 m. popiežiaus Pranciškaus vizitas Čilėje pradėjo naują etapą. 2019 m. gruodžio mėn. buvo panaikinta popiežiškoji paslaptis dėl seksualinio piktnaudžiavimo nepilnamečių atžvilgiu atvejų. Nežinojome apie šios konfidencialumo normos, kuri buvo slapta ir reikalavo slaptumo, egzistavimą.
Prancūzijoje, spaudžiant valdžios institucijoms, tiesos nustatymui buvo įsteigta CIASE [Nepriklausoma komisija dėl seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje]. Ji iš tiesų autoritetingai įvardijo tikrus ir objektyvius faktus.
Be 2021 m. spalį žiniasklaidai pateiktos ataskaitos, pagrindinė pasekmė buvo piktnaudžiavimo pripažinimo ir žalos atlyginimo komisijų sukūrimas. Šios komisijos atliko puikų darbą, tokį gerą, kokį tik buvo įmanoma atlikti turint jų įgaliojimus. Pradinė jų veiklos sritis buvo dvasininkų ir religinių vadovų seksualinio piktnaudžiavimo prieš vaikus atvejai, o pagrindinis veiksmas – finansinis žalos atlyginimas. Dėl to nuošalyje liko, pavyzdžiui, piktnaudžiavimas prieš suaugusiuosius ir rūpinimasis aukomis.
Vatikanas parengė puikų tekstą „Vos estis lux mundi“, kuriame Bažnyčios atsakingieji įpareigojami rūpintis aukomis medicininiu ir dvasiniu lygmeniu. Kol kas tai iš esmės lieka ketinimu. Šis tekstas taip pat įpareigoja inkriminuoti piktnaudžiavimo atvejus slepiančius vyskupus. Bet ir tai iki šiol mažai taikyta.
– Kaip keičiasi žmonių požiūris į Bažnyčią, reaguojant į pasirodančius liudijimus apie dvasininkų piktnaudžiavimą? Ar visuomenė yra linkusi tikėti aukomis?
– Kalbant apie seksualinį piktnaudžiavimą prieš vaikus ir piktnaudžiavimą apskritai, akivaizdu, kad tarp šalių ir žemynų yra didelių skirtumų.
Prancūzijoje seksualiniai veiksmai prieš nepilnamečius civiliniu nusikaltimu laikomi nuo 1832 m., o destruktyvūs sektantiški reiškiniai – nuo 2001 m. Pokyčius lėmė valstybės įstatymai. Jei veiksmas nėra apibūdinamas kaip nusikaltimas, mes jo nematome ir apie jį nekalbame. Tai yra bendra taisyklė. 2016 m. Prancūzijoje vienas vyskupas, kuriam tenka didelė atsakomybė šiuo klausimu, pareiškė, kad jis nežino, ar seksualinis piktnaudžiavimas prieš vaikus yra nuodėmė. Visuomenės spaudimas privertė jį atsiimti savo pareiškimą.
Šiandien Prancūzijoje didelė dalis gyventojų yra abejingi Bažnyčiai. Kai kurie jų Bažnyčią laiko supuvusia aplinka. Tų, kurie domisi Bažnyčia, reakcijos [į dvasininkų piktnaudžiavimą] būna kelių tipų. Vieni žmonės būna sugniuždyti šių pareiškimų, gėdijasi priklausyti tokiai piktnaudžiaujančiai institucijai, net nusprendžia palikti Bažnyčią ir prašo išbraukti juos iš krikšto metrikų, kiti skaudžiai suvokia padėtį ir stengiasi užkirsti tam kelią, dar kiti masiškai neigia problemą. Yra tokių, kurie mano, kad situacija iš esmės pagerėjo.
Bet kuriuo atveju didžioji dauguma žmonių, ypač tikinčiųjų, nebepasitiki dvasininkais, kai eina kalba apie jų užsiėmimus su vaikais.
– Kaip jūs pati reaguojate į aukų pasakojimus? Kaip jaučiatės, girdėdama jų skausmą? Galbūt per daug darbo metų įgavote tam tikrą „imunitetą“?
– Deja, per daugelį metų imuniteto neįgijau. Piktnaudžiavimų sukeltos didžiulės kančios ir destrukcija ypač piktina dėl to, kad to buvo galima išvengti. Kita vertus, mano patirtis verčia tikėti prievartą patyrusių žmonių pasakojimais. Iš to nedaug, kas yra pasakoma, sugebu užgriebti tiesos siūlą, net kai ta tiesa nenusakomai siaubinga.
Bėgant metams pasikeičiau. Anksčiau buvau naivi ir pasitikinti, bet dabar tokia nesu. Kartais labai pavargstu, kai reikalai nejuda iš vietos, kai atvejai perduodami valdžios institucijoms ir nieko nedaroma, kai gyvybei gresia pavojus, o blogis tęsiasi. Mane labiau erzina atsakingi žmonės, kurie žino ir nieko nedaro, nei piktnaudžiautojai, paskendę iškreiptame elgesyje, iš kurio niekas nebando jų ištraukti.
– Knygoje „3 dienos naktyje“ dalijatės realiais aukų pasakojimais apie jų patirtą skausmą bei išbandymus teikiant jiems pagalbą. Minite ne vieną jų patirtą piktnaudžiavimo rūšį, tarp jų – ir dvasinį piktnaudžiavimą. Tai – šiek tiek rečiau girdimas dalykas. Kaip galėtumėte jį apibūdinti? Iš ko jį galima atpažinti?
– Dvasinis piktnaudžiavimas pasireiškia tada, kai su žmonėmis netinkamai elgiamasi prisidengiant dvasiniu autoritetu arba kai tai vyksta religinėje aplinkoje (parapijoje, vyskupijoje, maldos grupėje, vienuolinėje bendruomenėje, dvasinio vadovavimo metu ir t. t.). Tačiau apie dvasinį piktnaudžiavimą galime kalbėti ir už religinės aplinkos ribų, kai dėl piktnaudžiavimo iškreipiami įsitikinimai, kai jis paveikia giliausią žmogaus esmę.
Dvasinio piktnaudžiavimo atveju naudojamasi asmens tikėjimu ar įsitikinimais nukreipiant juos ne pagal tikslą. Piktnaudžiautojas užima Dievo vietą, trukdydamas eiti savo keliu arba nukreipdamas asmens meilę į save. Auką, kuri siekia vienybės su Dievu, siekiama apgauti labai subtilia argumentų, grįstų Šventojo Rašto ar doktrinos aiškinimu, sistema. Šiam piktnaudžiavimui labai padeda aukos pasitikėjimas piktnaudžiautoju arba piktnaudžiaujančia institucija. Dar sunkiau ir pražūtingiau, kai piktnaudžiaujančią instituciją bažnytinė vadovybė pripažįsta kaip gerą ir patikimą.
– Ar aukoms visada pavyksta atpažinti, kad jos Bažnyčioje patyrė piktnaudžiavimą? Ar šioje vietoje situaciją gali apsunkinti dvasininko statusas, požiūris į jį kaip į dvasinį vadovą, geradarį, mokytoją?
– Kartais kai kurie žmonės nesugeba pripažinti jiems padarytos žalos. Kai jie yra emociškai arba paklusnumo ryšiu susiję su savo skriaudėju, jie pasirengę verčiau mirti, nei pamatyti, ką patyrė ir vis dar patiria. Kuo intensyvesnio pobūdžio įsipareigojimas, tuo didesni sunkumai. Sunkiau pripažinti, kad bendruomenės, kurią pasirinkote visam gyvenimui, vyresnysis yra iškrypėlis, nei pripažinti tą patį apie savo parapijos kunigą, kurį matote tik kartą per savaitę.
Kyla didžiulis pavojus ir dėl to, kad krikščionys mėgsta ant pjedestalo užkelti žmones, kurie, atrodo, turi stiprią charizmą, ir nepastebi, kad, sekdami šiuo guru, praranda savo pačių įžvalgumą.
– Knygoje minite, kad neretai aukos jaučia savotišką dvasinį įpareigojimą saugoti paslaptį apie ryšį su piktnaudžiautoju. Paaiškinkite, ką tai reiškia, kodėl taip nutinka?
– Dažnai Bažnyčios aplinkoje vykdomą piktnaudžiavimą piktnaudžiautojas savo aukai pristato kaip kažką gero. Susidūręs su aukos nuostaba, jis pasitelkia įvairius savo elgesio pateisinimus, kad susilpnintų bet kokį nepasitikėjimą. Paminėsiu tik keletą iš jų:
- „Mes išgyvename ypatingą santykį, kurio stiprumas leidžia mums peržengti įprastus draudimus.“
- „Dievas pasirinko tave, kad padėtum man vykdyti mano misiją, ir tai, ką mes darome kartu, leidžia man maksimaliai tarnauti Viešpačiui.“
- „Tai, ką mes darome, nėra seksualu, nes mes tai išgyvename Dieve.“
- „Dievas įsikūnijo, taip mes patiriame Jo meilės pilnatvę; kitiems šis apreiškimas dar neprieinamas.“
- „Per apreiškimą gavau dievišką misiją ir kviečiu tave joje kartu su manimi dalyvauti.“
- „Mergelė man pasakė, kad tavo vieta yra čia.“
- „Jėzus naudoja mano ranką, kad tave paglostytų; tau tai garbė.“
Taigi, įstrigusi šiame „privilegijuotame santykyje“, kurio, jos manymu, žmonija dar negali suprasti, auka mano, jog turi tylėti, kad nesukeltų kitų pavydo arba kad išsaugotų malonės išsiskleidimą. Tai primesta iliuzija, kurią sunku sugriauti, nes žmonės neretai visą savo gyvenimą būna paskyrę šiai institucijai ar šiam santykiui.
– Kaip, remiantis jūsų patirtimi, piktnaudžiavimas Bažnyčioje pakeičia aukos santykį su pačiu tikėjimu, su Dievu?
– Tai labai priklauso nuo žmogaus. Kai kurie mano pacientai, pavyzdžiui, kunigai, patyrę stiprų dvasinį piktnaudžiavimą, nebegali įžengti į bažnyčią ar net jaučiasi nejaukiai, kai jiems kalbama apie Dievą. Kita vertus, kiti pacientai ir toliau ieško Dievo, kartais kitose religijose. Dar kiti ir toliau praktikuoja savo tikėjimą, tačiau jaučiame, kad jie stengiasi neprarasti turimų įpročių, bet jų ryšys su Dievu yra miręs.
Asociacija „C'est à dire“ yra parengusi labai išsamų klausimyną apie visus bendruomenėje galinčius pasireikšti piktnaudžiavimus ir jų padarinius. Aukos patiria trigubą skausmą – egzistencinę neviltį, psichologinės traumos simptomus ir ryšio su Dievu praradimą.
Vis dėlto, jei piktnaudžiavimas buvo vykdytas ne Bažnyčioje, tikėjimas gali padėti žmonėms atkurti savo gyvenimą.
– Kodėl apskritai yra svarbu kalbėti apie piktnaudžiavimą, patirtą Bažnyčioje ar visuomenėje? Ką tai duoda tiek pačiai aukai, tiek ir plačiajai visuomenei?
– Kalbėti apie piktnaudžiavimą labai svarbu, kad viskas būtų atstatyta į savo vietą, kad būtų aišku, kas yra piktnaudžiautojas ir kas – auka. Nekalbėti apie tai tolygu palikti galią įvairaus pobūdžio piktnaudžiautojų ir manipuliatorių rankose. Nekalbėti – tai leisti blogiui tęstis, o aukoms – palūžti po šlykščiu piktnaudžiavimo veiksmų svoriu.
Bažnyčioje nekalbėti apie piktnaudžiavimą reiškia neigti Kristaus, atėjusio išgelbėti žmonijos, mirtį. Tai atmesti mirties ir prisikėlimo žinią. Tai reiškia ant pjedestalo statyti piktnaudžiautojus ir valdžios vyrus, nors vienintelis pjedestalas, kurį galime pripažinti, yra Kristaus kryžius.
Nekalbėti apie piktnaudžiavimus reiškia sukurti naują religiją, pagrįstą apgaule ir silpnesniųjų, pažeidžiamųjų žlugdymu. Pritardami išnaudojimui mes liekame krikščionys, bet nebesekame Kristumi.
– Kaip mes, kaip visuomenė, galėtume geriau padėti piktnaudžiavimo aukoms?
– Aukoms geriau padėtume:
- Išklausydami jas;
- tikėdami jomis;
- profesionaliai pasirengdami padėti šiais klausimais;
- lydėdami aukas ilgame ir sunkiame kelyje;
- imdamiesi sankcijų piktnaudžiautojams.
-
Kol „Katarsis“ laukia pasirodymo ant „Eurovizijos“ scenos, Aleksejus Žaltkovskis atskleidė, ką šis žodis reiškia psichologijoje
-
Kai netenki visko, išskyrus gyvybę: Carito pasakojamos istorijos iš sugriautos Ukrainos veria kiaurai
-
Valerijos vyras žuvo fronte: moteris atvirai apie kasdienę kovą ir paskutinę nuotrauką
