Moto: disciplina yra labai svarbu
– Kaip uždirbote pirmąjį savo atlyginimą, ar pamenate?
– Taip, aišku. Pats pirmas mano darbas buvo vertėjavimas. Dar tuomet buvau moksleivis, gal vienuoliktokas. Aš gimiau ir augau Panevėžyje, mama buvo anglų kalbos mokytoja vidurinėje, kurioje buvo sustiprinta ši disciplina. Mes su broliu ją lankėme, taigi anglų kalbą mokėjome.
Tai buvo laikas, kai Lietuva tik paskelbė nepriklausomybę, pradėjo leisti laikraščius ir Panevėžy turėjome tokį leidinį „Privatus seklys“. Tada atsivėrė galimybės, mus ėmė pasiekti ir knygos iš užsienio, Amerikos. Pamenu, mama parnešė vieną tokią apie žymiausius Amerikos gangsterius, jų istorijas. Aš tiesiog ėmiausi jas versti, straipsnių pavidalu, o „Privatus seklys“ juos spausdino. Tiesa, man pačiam buvo lyg ir nesmagu tą daryti, todėl laikraštyje jie pasirodydavo pasirašyti mamos slapyvardžiu. Dar dabar prisimenu tuos tekstus, kaip sėdžiu ir spausdinu su spausdinimo mašinėle. Beje, išverčiau visą knygą.
Dar dabar prisimenu tuos tekstus, kaip sėdžiu ir spausdinu su spausdinimo mašinėle.
Tuomet Lietuvoje buvo tikrai laukiniai laikai, vieni staigiai ir greit praturtėjo, o aš labai kabinausi į mokslus, dabar suprantu, kad tai ir padėjo labiausiai. Kai baigiau mokyklą, įstojau į Kauno technologijos universitete naujai atsiradusią verslo administravimo specialybę.
– Norėjote tapti verslininku ar kokia buvo mintis?
– Konkrečios minties, kad tapsiu verslininku, tuomet neturėjau, bet iš visų dalykų, kuriuos tuo metu siūlė universitetas, man ši kryptis atrodė perspektyviausia. Baigiau bakalaurą, vėliau magistrą, o kiek vėliau dar tęsiau mokslus ir Amerikoje. Mums su bičiuliu Ramūnu Audzevičiumi pavyko įstoti į Harvardo Verslo mokyklą. Iš pradžių mokėmės pusantrų metų programoje „Leadership and development“, o vėliau dar kelias programas, kol tapome Harvardo Verslo mokyklos absolventais.
– Kaip klostėsi profesinis kelias grįžus į Lietuvą, kiek pakeitėte darboviečių iki šiandien?
– Nedaug, tik tris. Bet įsilieti į darbo rinką man nebuvo paprasta. Kaip minėjau, tuomet Lietuvoje buvo laukiniai laikai, dauguma priimdavo per pažįstamus ar pan., o man kažkaip nesisekė. Pirmą darbą gavau po 25 bandymų įsidarbinti.
Taigi, profesinę karjerą pradėjau nuo įmonės „Lėvuo“, kur dirbau maisto prekybos agentu Panevėžio mieste. Panašiu metu man pasiūlė darbą ir „DHL international“, bendrovė tada planavo steigti atstovybę Panevėžy. Įsidarbinau, buvau laimingas, man viskas patiko, tuomet, mūsų akimis, jie buvo labai vakarietiški. Jau tada verslą valdė tokiais principais, kaip mes dabar suvokiame.
Aš nieko neieškojau, bet po pusantrų metų mane susirado „Linas ir VIZA“, kuri šiandien jau vadinasi „Akola group“. Gal pradžiai kiek svarsčiau, bet įmonė jau tuo metu Panevėžy buvo tikras kokybės ženklas, dirbo tik su eksportu, buvo orientuota į Vakarus, taigi nusprendžiau sutikti. Akivaizdu, kad nesigailiu, nes čia dirbu jau 27-inti metai, bet reikia suprasti, kad atsakomybės, pozicijos labai keitėsi.
Per tuos metus įvyko net keli šios įmonės gyvenimai. Kai aš atėjau, dirbo iki 50-ies darbuotojų, o šiandien visoje grupėje 5000. Įmonė augo ir aš su ja, kartais pozicijos ir atsakomybės skyrėsi labai smarkiai, tai vertė daug mokytis, gilintis iš naujo, todėl nesijaučiu taip, kad būčiau pradirbęs tiek metų vieną darbą, kaip tik – daug skirtingų, atnešusių labai daug patirčių.
Įgyvendinau projektą Ukrainoje, dirbau Maskvoje, vėliau buvau Verslo vystymo vadovu, statėme grūdų elevatorius, investavome i žemės ūkio bendroves, o nuo 2014 tapau pirmosios mūsų maisto įmonės paukštyno Kekava vadovu Latvijoje, o dabar ketvirti metai vadovauju „Kauno grūdams“.
Akivaizdu, kad nesigailiu, nes čia dirbu jau 27-inti metai
– Gyvenate Vilniuje, dirbate Kaune, Rygoje. Daug laiko sugeria ir keliavimas. Ar lieka laiko grynam gyvenimui?
– Taip, nuo 2000 metų gyvenu Vilniuje, su žmona Sonata abu apie tai svajojome. Mums labai patinka šis miestas, nenorėčiau keltis kitur. O gyvenimui – taip, lieka laiko, bet turi pats tai padaryti. Stengiuosi turėti griežtą discipliną. Darbui yra darbo dienos – ir vakarai gali būti, ir ankstyvi rytai, bet savaitgalį skiriu laiką šeimai. Stengiuosi, kiek įmanoma, kad net skrydžiai ar kiti dalykai nesusikirstų su šiuo laiku. Kitaip tariant, laikas sau yra visiškai tolygus disciplinos laikymuisi.
Labai mėgstu sportuoti, skaityti. Kiekvieną savaitgalį einame su vaikais į kiną, esu labai geras animacinių filmukų žinovas (juokiasi), lankome krepšinio varžybas, važiuojame dviračiais.
– Ką skaitote dabar?
– Mėgstu skaityti, bet pastebiu, kad didžiausias knygų priešas šiais laikais yra „Netflix‘as“. Tiek daug yra gerų filmų, jie labai įtraukia ir pareikalauja mažiau pastangų. Bet aš tyčia save gaudau, išjungiu jį ir sėdu prie knygų. Dabar skaitau vieną amerikiečių autoriaus J.Patterson detektyvą ir Kafkos „Procesą“, jį gavau iš brolio dovanų per Kalėdas, net nežinau kodėl (nusijuokia).
– Užtenka jums 24 valandų ar jūsų idealioje paroje turėtų būti daugiau?
– Aš neretai apie tai galvoju, bet, sakyčiau, pačioje paroje lyg ir užtenka, tik man nuolat trūksta vienos dienos ramiai pasibaigti darbų galiukus. Bet dabar jau sakau, kad užtenka, nes kurį laiką esu įsivedęs taisyklę darbo dienos gale nepalikti neatsakytų laiškų, o jų būna tikrai nemažai.
Kurį laiką esu įsivedęs taisyklę darbo dienos gale nepalikti neatsakytų laiškų.
Su tuo kovoju labai stipriai – arba atsakau, arba persiunčiu, kam reikia, arba uždarau tiesiog, bet darbo dienos gale turi būti tuščia. Tam turi išmokti greiti priimti sprendimus – atsakyti, deleguoti ar sakyti „ne“. To, beje, vadovo darbe yra nemažai, tą turi išmokti (juokiasi). Aš suprantu, kad tai yra nemalonu, bet turi suprasti, kada klausimas, užduotis ne tavo. Bet net laikantis šitų taisyklių keli galiukai lieka, o jiems man ir reiktų tos vienos dienos.
– Apie ką pasvajojate, ko dėl laiko stokos nepavyksta įgyvendinti?
– Norėčiau paburiuoti, teko šiek tiek buriuoti su garsiuoju „Ambersail“. Svajonė būtų tokia, kad pavyktų bent kartą per kokius dvejus metus ištrūkti mažiausiai trims savaitėms į jūrą. Labai mėgstu ir alpinizmą, turiu bičiulių, su kuriais esame įveikę ne vieną viršukalnę – Kilimandžarą, Ekvadoro penkias viršūnes, būčiau laimingas, jei pavyktų ir prie to bent kartais sugrįžti. O trečia svajonė būtų dar pasimokyti Harvarde, bet, tikiu, kad ji pavyks.
– Ko griebiatės sunkiausiomis dienomis?
– Pirmiausia, bandau išsportuoti – bėgu, einu boksuoti, kartais plaukiu baseine, bet man labai padeda ir kalbėjimas, žmonės. Pastaruoju metu šeimos apkrauti darbiniais dalykais nenoriu, per daug jiems ir taip, bet turiu su kuo pasikalbėti, o kai sunku, padeda tiesiog paprasta socializacija. Būna, atrodo, nenori nieko, bet reikia save ištraukti iš tų minčių, iš to rato ir eiti. Net priverstinai einu į krepšinio varžybas, susitikti su draugais, pabūti su jais, žodis po žodžio buvimas kartu po truputį atleidžia.
– Ar yra kokia filosofija, kuo vadovaujatės gyvenime. Kas apibūdintų jūsų vertybes?
Esu perskaitęs daug Churchillio knygų, man patinka kai kurios jo įžvalgos. Dar yra tokia Lincolno citata, kuri visai gerai apibūdina mano gyvenimą – einu lėtai, bet niekada atgal. Aš visada viską gyvenime gaudavau vėliau nei kiti, net kažkada seniai, pamenu, su žmona Sonata galvodavom – kodėl mums taip nesiseka, kiti kažką jau turi, o mes dar ne? Bet šiandien su branda jau matau viską kitaip, labai džiaugiuosi tuo, kur ir kaip esu.
– Jei galėtumėte 15-ai minučių atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje ir nuveikti ką norit, kas tai būtų?
– Norėčiau bent penkiolikai minučių atsidurti šalia Donaldo Trumpo, jo komandoje. Pažiūrėti, kaip visas tas mechanizmas veikia iš arti, o svarbiausia – pakalbėti su Donaldu, suprasti, kas jis toks.
