Su Kęstučiu Ptakausku kalbamės apie bonsai, Japonijos kultūrą ir jo pilną iššūkių gyvenimo kelią.
– Kęstuti, šiuo metu ruošiatės Tarptautiniam bonsai kongresui ir Japonijos menų ir kultūros festivaliui Palangoje. Kelintas tai jūsų organizuojamas renginys? Kuo jis skirsis nuo ankstesnių? Kodėl Palangoje?
– Tai jau 23-iasis tarptautinis renginys, kurį suorganizavau nuo 2004-ųjų. Kiekvienas jų skirtingas savo tematika ir idėjomis. Tai bus antrasis Europos bonsai ir suiseki kongresas Lietuvoje – pirmasis vyko 2015 m. ir buvo pripažintas vienu gražiausių bei sėkmingiausių per visą EBA istoriją. Šįkart pasirinkau Palangą. Alytus tokio renginio nenorėjo, Druskininkai neturėjo tinkamos infrastruktūros, o Palanga mus priėmė labai širdingai. Man tai proga parodyti pasauliui ne tik bonsai, bet ir Lietuvos grožį. Be to, rudenį bonsai medeliai, kaip ir visa gamta, ypatingai gražūs – jie nusidažo ryškiomis spalvomis – tai reikia pamatyti.
– Dabar žmonės plūsta į jūsų renginius, bet pirmieji turbūt buvo kupini iššūkių? Esate minėjęs, kad buvo baimių dėl „svetimos“ kultūros.
– Didžiausias iššūkis visada – finansavimas. Parašėme du projektus Kultūros tarybai, abu atmesti. O juk atvyksta dalyviai iš 19 šalių, vyksta spektaklis, trys koncertai, daugybė įvairiausių pasirodymų, edukacijų – visas tris dienas nuo ryto iki vakaro. Sunku patikėti, kad toks projektas liko be paramos. Teko patirti daug streso – net patekau į Kauno klinikas. Bet kai žmogus atiduoda save iki galo, kartais „aukščiau“ tai pamato. Atsiranda nuostabių žmonių ir įmonių vadovų, kurie supranta, ką darau, ir padeda.
Taip gyvenimas primena, kad pasaulyje yra daug gerų žmonių. Jų pagalba ir tikėjimas tampa tikrais stebuklais, suteikiančiais viltį ateičiai – mūsų vaikams, mūsų kultūrai, mūsų svajonėms. Dėkingumas pripildo širdį ir primena, kad niekada nesame vieni. Anksčiau būdavo daugiau klausimų, ar bonsai nėra „medelio kankinimas“, ar svetima kultūra neužgoš mūsiškės. Dabar žmonės tobulėja, domisi, ir vis labiau supranta kūrybinį procesą.
– Jau seniai buvo kalbėta apie japonišką sodą Alytuje. Tačiau jo neturime. Kodėl?
– Tai buvo mano didžiausia svajonė – kad Alytus turėtų japoniško stiliaus sodą. Mes buvome šios idėjos pradininkai. Kiti miestai tokius sodus jau turi, bet Alytus, nors čia gimė pirmieji bonsai, sukurtas pirmasis japoniško stiliaus sodas, pirmieji koi karpiai, taip ir liko be sodo. Valdininkai net nesuprato, apie ką kalbu. Kaip sakoma, savam krašte pranašu nebūsi.
– Ar dar turite viltį, kad kada nors Alytuje toks sodas bus ir džiugins miesto žmones?
– Ne. Tą svajonę palaidojau. Buvo atiduota per daug jėgų, energijos, pritraukti pasaulio meistrai ir rėmėjai. Tokie sodai gimsta tik ten, kur visuomenė yra pasirengusi tobulėti ir parodyti, ką gali sukurti.
– Tačiau savo namuose turite „Ryto Rasos sodą“. Ką jis reiškia jums?
– „Ryto Rasos sodas“ – tai mano širdies veidrodis, kur gamta kalba tylos kalba. Jis gimė iš vidinio poreikio rasti ramybę, kai gyvenimas blaškė. Ten gimsta idėjos, atsistato sveikata. Kiekvienas akmuo, bonsai medis, koi karpis turi prasmę. Bonsai – tai gyvenimo simbolis, kova su vėjais, metų laikais ir laiku. Koi – gyvybės ir harmonijos simbolis. Sodas – tiltas, jungiantis mane su Japonijos kultūra.
– Esate sakęs, kad bonsai – kaip vaikai. Kiek tokių „vaikų“ užauginote?
– Bonsai nėra tik medis vazonėlyje – tai gyvas eilėraštis apie laiką, kantrybę ir žmogaus bei gamtos harmoniją. Esu užauginęs per 200 bonsų. Dalis iškeliavo pas kitus žmones, kai kuriuos teko parduoti. Bet jų dar turiu daug.
– Iš kur sėmėtės žinių, kai pradėjote šį kelią? Ar turite mokinių?
– Pradžia buvo labai sunki. Mokytis teko pas daugelį pasaulio meistrų, o tai buvo nelengvas kelias. Bonsai man tapo išsigelbėjimu po karo Afganistane – padėjo užmiršti patirtus baisumus. Dabar beveik visi, kas užsiima bonsai menu Lietuvoje, vienaip ar kitaip praėjo per „Bonsai studiją“.
– Kaip jus priėmė pasaulio meistrai?
– Labai šiltai. Džiaugėsi, kad Lietuva atsirado bonsai žemėlapyje. Jie dalijosi patirtimi, kvietė dalyvauti parodose. Už tarptautinę veiklą buvau apdovanotas Japonijos imperatoriaus ordinu – tai didžiausias mano įvertinimas. Taip pat esu gavęs aukščiausius apdovanojimus landšafto konkursuose Taline ir Šanchajuje.
– Kaip per šį laiką pasikeitė Lietuva?
– Lietuva padarė milžinišką šuolį. Tai – viena gražiausių šalių pasaulyje, su darbščiais ir kūrybingais žmonėmis. Skaudu tik dėl miškų kirtimo. Bet tikiu, kad išsaugosime gamtą ir jos gyvybę.
– Esate ir fotografas. Kas jus pastūmėjo į šį meną?
– Fotografija atėjo per pandemiją, kai judėjimas buvo ribotas. Pradėjau fotografuoti paukščius sode. Per laiką užfiksavau net 35 rūšis. Fotografija, kaip ir bonsai, – tai sustabdytas laikas, akimirka, kurioje telpa visas pasaulis. Kaip mažame medyje gali slypėti visas kraštovaizdis, taip ir viename kadre gali tilpti visas pasaulis.
– Kokie didžiausi iššūkiai fotografuojant paukščius?
– Ne tik „pagauti“ paukštį, bet parodyti jo charakterį, nuotaiką. Tai sunkiausia. Ir, žinoma, pavojų netrūksta – kartą nukritau iš medžio, patyriau rimtą traumą, buvau reanimacijoje. Bet meilė gamtai viską nugali.
– Visus renginius organizuojate vienas. Kaip tai įmanoma?
– Tai sunkiausia dalis. Nes kai neturi finansavimo, turi pats dirbti už dešimt žmonių. Bet man padeda šeima, vaikai, „Bonsai studijos“ bendruomenė, VDU Azijos studijų studentai. Palangos savivaldybė, verslininkai, muziejai – visi prisideda. O didžiausia padėka – rėmėjams. Be jų tokio renginio nebūtų.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams?
– Neprarasti tikėjimo. Ieškoti ramybės savo širdyje, atrasti džiaugsmą gamtoje, kūryboje, kultūroje. Ir prisiminti – pasaulyje yra daug gerų žmonių.
-
Išskirtinė proga: didžiausias Baltijos šalyse bonsai ir Japonijos kultūros festivalis kviečia į Palangą
-
Spalio pirmąjį savaitgalį kviečia Palanga: koncertuos išskirtinė džiazo pianistė Keiko Borjeson
-
Į Palangą „Buda palėpėje“ atvežanti Birutė Mar: spektaklis dar aktualesnis karo Ukrainoje akivaizdoje
