Apie Lietuvą ir Japoniją, asmenines režisierės sąsajas su Japonijos kultūra ir spektaklį portalas 15min pasikalbėjo su režisiere ir aktore Birute Mar.
– Spektaklis „Buda palėpėje“ sukurtas pagal to paties pavadinimo Julia Otsuka knygą „Buda palėpėje“. Nors tikrai ne kartą esate pasakojusi, priminkite – kodėl pasirinkote būtent šį kūrinį? Kuo jo siužetas, veikėjai, istorinės aplinkybės gali būti įdomios Lietuvai ir mums, kaip žiūrovams?
– Literatūros kūrinį spektakliui dažniausiai pasirenku, kuomet skaitydama jį pajuntu, kad tai galėtų būti puiki dramaturginė medžiaga – taip atsitiko ir su J.Otsukos romanu „Buda palėpėje“, apdovanotu prestižinėmis JAV literatūros premijomis. Tai autobiografinis japonų kilmės autorės romanas, ji užaugo Amerikoje – jos tėvai japonai emigrantai, XX a. pirmoje pusėje atkeliavę į JAV, ieškodami geresnio gyvenimo, kaip ir daugelis lietuvių. Ir toji jos tėvų „amerikietiška svajonė“ žlugo atsidūrus už Atlanto – supratus, kad reikės dirbti vergiškus darbus, kad čia jie niekad nepasijus kaip namuose.
1941 m. po Perl Harboro mūšio, kuomet japonai užpuolė JAV, J.Otsukos šeima, kaip ir daugelis Amerikoje tuomet gyvenusių japonų, patyrė genocidą – buvo išsiųsti į ten įrengtas koncentracijos stovyklas, skirtas Amerikoje gyvenusiems japonams.
Jie visi staiga tapo priešais – buvo vadinami „yellow snakes“, „yellow monkeys“ (geltonosiomis gyvatėmis ir beždžionėmis – vert.)… O reabililituoti tik po pusšimčio metų.
Nežinojau tos istorijos, ji man išsyk priminė ir žydų genocidą, ir lietuvių (bei mano senelių-tėvų) tremtį į Sibirą rusijai, okupavus Lietuvą 1941 m. Taip pat ir mūsų nūdienos emigrantų likimus, kai žmonės vyksta į išsvajotą „rojų“, o tame „rojuje“ dažnai sunkiai pritampa, ilgisi tikrųjų namų. „Buda palėpėje“ persmelkta namų, gimtosios žemės, kultūros ilgesiu.
J.Otsukos romanas mane sužavėjo nuo pirmos eilutės – labiausiai tuo, jog žiauriausi dalykai autorės pasakojami subtiliu japonišku poetiniu stiliumi, skausmas sustingęs tarsi eilėraštyje, virtęs skaudžiu grožiu. Ir dar – pagrindinis romano veikėjas – japonių moterų „choras“: daug balsų, daug istorijų.
Man, ieškančiai monospektaklio žanro galimybių, tai pasirodė iššūkis: kaip suvaidinti tą „japonių chorą“? Kaip vienai scenoje perteikti daugybės moterų skirtingiausius likimus? Ir tai išties pareikalavo ypatingo meistriškumo.
Kadaise mokiausi japoniško tradicinio šokio ir teatro Tokijuje, todėl išsyk pagalvojau: šiame spektaklyje bus įdomu panaudoti japoniško šokio techniką. Su choreografe S.Mikalauskaite repetuodamos net buvome nuvykę į Tokiją pasisemti įkvėpimo, prisiminti japoniško šokio pamokas Nihon buyo-tradicinio japonų šokio mokytojos Terunos Hanayagi (pas kurią mokiausi prieš dvidešimt metų) įkurtoje mokykloje.
Jau kuriant spektaklį, tai atrodė itin aktuali medžiaga. O dabar, atėjus karo Ukrainoje ir jo grėsmės Europoje laikui, taip pat regint kas vyksta šiuo metu JAV politikoje, spektaklis „Buda palėpėje“ tapo dar aktualesnis.
Spektaklio Lietuvoje premjera įvyko 2019 m. rudenį, japonų kultūrai skirtame festivalyje „NowJapan“. O 2020 m. vasarį – tarptautinė premjera spėjo įvykti prestižiniame Fujairos teatro festivalyje (JAE). Po jos išsyk atėjo kovidas ir viskas sustojo. Tad, galima sakyti, spektaklio premjera vėl įvyko 2022 m. Iki dabar jau esame parodę apie 30 spektaklių – „Buda palėpėje“ itin mėgstama Lietuvos žiūrovų, turbūt ir dėl aktualaus, daugeliui surezonuojančio kūrinio turinio, ir dėl subtilios japoniškos estetikos, kurią man padėjo perteikti scenografės I.Pačėsaitės scenovaizdis, vaizdo projekcijų dailininko K.Bratkausko vizualizacijos, scenoje japoniškais instrumentais gyvai atliekama muzika (spektkalyje Palangoje ją atliks Laurynas Duoba).
– Gal buvo kuris nors pasirodymas, kuris labiausiai įsiminė? Kodėl?
– Labiausiai įsiminė, be abejo, praėjusių metų gastrolės į Tokiją. Vykome su dviem spektakliais, tarsi apjunginačiais japonų ir lietuvių tautų likimus istorinių genocidų akivaizdoje. Tai mano anksčiau sukurta „Ledo vaikai“ ir „Buda palėpėje“. Spektakliai buvo rodomi su japoniškais subtitrais, japonų auditorijai didžiulėje Akasaka salėje sostinės širdyje (gastroles koordinavo nuostabi Lietuvos kultūros atašė Japonijoje Gabija Čepulionytė).
Buvo ir smalsu, ir kiek baugu – kaip mūsų spektaklį priims žiūrovai ten, kur visai kitokios teatro, kultūros tradicijos? Japonų reakcijų nepamiršiu niekada – tokia tyla ir sukauptis, ašaros japonų žiūrovų akyse abu vakarus, kuomet scenoje pasakojau ir lietuvių, ir japonų tautų likimus.
Po spektaklio nustebino mažos, dailiai supakuotos nepažįstamų žiūrovų dovanėlės. Jas nešė į grimo kambarį (japonai nedovanoja gėlių aktoriams ir režisieriams scenoje, bet tradiciškai – grakščiai ypakuotas mažas dovanėles, nuo senojo viduramžių Noh teatro laikų). Įsiminė ir jų nuoširdūs nusilenkimai, sudėjus rankas, reiškiantys gilią padėką…
Man ši kelionė buvo tarsi dėkingumo išraiška Japonijai, savo čionykščiams mokytojams, iš kurių kadaise pasisėmiau daug žinių, subtilumo, išminties.
– Lietuvą ir Japoniją skiria tūkstančiai kilometrų, bet yra nemažai dalykų, kurie jungia šias šalis: pvz., gamta, santykis su ja. Kaip manote, kodėl? Ar spektaklyje irgi yra to pajautimo, to ryšio tarp abiejų tokių skirtingų ir tolimų šalių? Koks Jūsų pačios santykis su Japonija?
– Kadangi pati, kaip minėjau, mokiausi Japonijoje ir ten metus gyvenau (o ir mano šokio mokytoja mane vadino „baltaode japone“), man ta šalis be galo artima. O su Lietuva ją labiausiai sieja tikriausiai žmogaus ir gamtos ryšys, iš to kylanti gilesnė pasaulio pajauta.
Gal tai galima būtų pavadinti ir poetiniu pasaulio suvokimu: gamta ten šventa ir sakrali, tebėra išlikęs tikėjimas gamtos galiomis ir energija. Kaip ir lietuviška pagonybė, išlikusi mūsų pasąmonėje.
Ir ypatinga japoniška tyla, kurią galima atrasti ir mūsų gamtoje.
Poetinė abiems mūsų tautoms būdinga pasaulėjauta atsispindi ir J.Otsukos romane, ir mano spektaklyje.
– Spektaklis Palangoje bus rodomas kaip Japonijos menų festivalio dalis. Kodėl sutikote dalyvauti?
Kaip nesutiksi! Dalyvauju visuose Japonijai skirtuose renginiuose, kur esu kviečiama. Jaučiu tarsi turėčiau gražinti skolą tiek daug man davusiai šaliai, išmokiusiai estetikos scenoje, kūryboje, minimalizmo, tylos, subtiliausių dalykų pajautos, nuolankumo…
Sužavėjo ir festivalio įkvėpėjo ir organizatoriaus Kęstučio Ptakausko entuziazmas – sumanyti tokią šventę! Manau, palangiškiams išties pasisekė – ir tikrai labai rekomenduoju ta proga atvykti kitų miestų gyventojus, pasisemti japoniškos kultūros. Ir galbūt tą savaitgalį bus puikūs orai, tradicinė lietuviška „bobų vasara“.
– Ar dažnai lankotės Palangoje ne darbo reikalais, bet poilsio? Ar Palangoje galima atrasti Japonijos?
– Dažniausiai į Palangą atvažiuodama su spektakliais ten pasilieku dieną kitą – susitikti su jūra, pavaikštinėti po Birutės parką, primenantį Japoniją – ten vaikštinėjant apgaubia tokia pat japoniška tyla. O tiesiogine to žodžio prasme, Japonijos galima atrasti ten, kur žmonės japonišką kultūrą puoselėja. Šalia Palangos – nuostabus japoniškas sodas Kretingos rajone, su bonsų kolekcija, kur sykį nuvažiavus irgi pasijutau, tarsi sugrįžus Japonijon…
– Ačiū už pokalbį.
Išvysti šį spektaklį bus galima spalio 3 d. 19 val. Palangos koncertų salėje. Jis – vienas iš Japonijos menų festivalio renginių.
