Jos teigimu, blogiausia, kad to seksualiniu smurtu nelaiko ir pareigūnai, pagalbą teikiantys darbuotojai ir pačios moterys. Neretai nusprendusios ieškoti pagalbos jos susiduria su tokiu požiūriu: „Ką jūs ponia šnekat? Taigi, čia jūsų vyras.“
Laidoje „Tapk geresniu“ Arturas Lebedenko Swan kalbinta lyčių lygybės ekspertė diskutavo apie feminizmą, visuomenės požiūrį į jį, aptarė, kodėl feminizmą dalis žmonių vis dar laiko „agresyviu“, nors iš tiesų feminizmo esmė – siekti lyčių lygybės.
Laidos viešnia taip pat pateikė argumentus apie tai, kokią naudą lyčių lygybė gali atnešti ne tik moterims, bet ir vyrams. Tarp laidos temų – ir svarstymai, kaip visi mes galime sukurti geresnę aplinką visiems: pradedant nuo buities darbų pasiskirstymo iki vienodų atlyginimų, nuo tėvystės atostogų iki civilinės sąjungos klausimų.
– Arturas Lebedenko Swan (A.L.S.): Gal galėtumėte trumpai paaiškinti, kas tas yra tikrasis feminizmas?
– Margarita Jankauskaitė (M.J.): Na, vienaskaita, matyt, apie šitą reiškinį kalbėti nesigauna, nes feminizmas apima daug dalykų. Tai neturėtų mūsų stebinti, nes visų jų pagrindinis tikslas – siekti tokios visuomenės, kur žmonės, nebūtų diskriminuojami, turėtų pilną galimybę reikštis kaip individai, kaip asmenys. Nebūtų sudaromos kažkokios kliūtys. Ištekliai būtų paskirstomi vienodai, nebūtų apribojimų dėl tavo lyties, tapatybės.
Bet kaip šito siekti? Štai čia jau atsiranda skirtingos nuomonės. Bet, jeigu mes truputį atsitrauksime nuo feminizmo ir pažiūrėsime į kitas politines idėjas, tai pamatysime lygiai tą patį – kad žmonės turi skirtingas vizijas, kaip tą daryti.
Pirmoji feminizmo banga buvo judėjimas dėl moterų balsavimo teisių. Jis buvo labai taikus, buvo mėginama susitarti, argumentuoti, ieškoti sąjungos su progresyviais nusiteikusiais vyrais, kad įstatymas atsirastų ir moterys galėtų balsuoti.
Po kurio laiko ta moterų karta, kuri iniciavo feminizmą, paseno, ir artėjant XX a. pradžiai atsiranda kitas. Kadangi gražiuoju pasiekti nepavyko, moterys išėjo protestuoti. Mes turime suprasti, kad teisė balsuoti mums tik dabar atrodo paprastas dalykas: sėdžiu ant sofos, sugalvoju, kad noriu, ir einu. Tačiau tuo metu taip nebuvo. Žmonės žuvo, kad galėtų balsuoti.
Dar svarbu suprasti, kad feminizmo idėjas palaikė ir reiškė ne vien moterys. Aišku, jų buvo dauguma. Bet labai dažnai nutylima, kad ir progresyviai nusiteikę vyrai rėmė moteris. Ir, jeigu nebūtų šitos paramos, vargu ar mes šiandien turėtume tas balsavimo teises ir kas atsitiktų, jei to nebūtų. Šiandien apie Lietuvą kaip demokratinę valstybę nekalbėtume, nes moterys sudaro 54 proc. gyventojų. Tai, jeigu jų teisės vienaip ar kitaip [būtų] pažeidžiamos, vadinasi, kažkas netvarkoje su tokia visuomene.
– A.L.S.: O pats feminizmas – ar jis yra grynai moterų judėjimas?
– M.J.: Istoriškai jis prasidėjo kaip judėjimas už moterų teises. Turime suprasti, kad mes ateiname iš to istorinio konteksto, kur buvo patriarchalinė visuomenė, kur vyrai turėjo viršenybę ir absoliučią valdžią moterims. Pvz.: neatsiklaususi vyro moteris neturėjo teisės pasilikti savo mergautinės pavardės, kai išteka, neturi teisės dirbti ir t.t. Europoje dar nėra praėję nei 100 metų, kai įstatymai dėl to buvo pakeisti. Feminizmas iš esmės svarstė, kodėl taip yra, na, kodėl yra ne vyrų ir moterų priešprieša, bet apskritai ydinga sistema, kuri vienaip neigiamai paveikė vyrus, bet taip pat neigiamai paveikė moteris. Ir dabar jau yra keliamas klausimas, kaip iš principo keisti pačią sistemą.
Galbūt mes girdime labiau tik apie moteris, nes daugiau moterų nevyriausybinių organizacijų, kuriose jos pačios iškelia į viešumą tas problemas, kurios vis dar egzistuoja. T.y. nurodo, su kuo susiduria moterys dėl nelygybės. Pvz.: dėl nevienodų atlyginimų, smurto artimoje aplinkoje, lytinės prievartos ir t.t.
Mažiau girdime apie tai, su kokiomis problemomis susiduria vyrai, dėl to, kad vis dar yra tokia pasenusi sistema, kuri mus skirsto binariškai (į vyrus ir moteris – past.). Tačiau akivaizdi problema, su kuria susiduria vyrai kaip socialinė grupė, yra vyrų vidutinė gyvenimo trukmė. Lietuvoje dabar vyrai gyvena vidutiniškai 9,5 metais trumpiau nei moterys. Ir taip nutinka ne dėl chromosomos. Vyrai iš principo gali sulaukti gilios senatvės.
Tačiau Lietuvoje mes pradedame sparčiau netekti vyrų, kuriems 29-35 m. Šioje amžiaus grupėje moterų yra daugiau nei vyrų, nors apskritai berniukų ia gimsta 4,6 proc. daugiau nei mergaičių. Tokio amžiaus vyrai dažniau miršta dėl nenatūralių priežasčių, pvz., agresyvaus elgesio, nesaugaus vairavimo, piktnaudžiavimo svaigalais ir pan. Vyrai dažniau nei moterys nesimoko, o taip pat tampa benamiais. Įkalinimo įstaigose Lietuvoje vyrų kur kas daugiau nei moterų. Tai vėlgi yra socializacijos problema. <…>
– A.l.S.: Pasakodama apie lygybę užsiminėte, kad idealaus varianto dar nepasiekė net ir progresyviomis šioje srityje laikomos šalys, pvz., Skandinavijos valstybės. Tai gal mes siekiame kažkokios neįmanomos ideologijos lygybės klausimu?
– M.J.: Žmonių santykiai yra socialiniai santykiai, o juose visą laiką yra tam tikra galios dinamika. Dėl to taip nebus, kad visi taps lygus. Neskaičiuosime, kas kiek namuose lėkščių išplovė, kiek šiukšlių maišų išnešė. Man regis, esmė čia – kiek esame pastabūs ir mokame reflektuoti bei imtis reikalingų priemonių, kad amortizuotume tą galios disbalansą. Svarbu suvokti, kad kuo didesnis galios disbalansas, tuo didesnės „žirklės“, tuo visuomenė nestabilesnė.
Naujausi tyrimai rodo, kad tose visuomenėse, kur lyčių lygybės yra daugiau, gyvenimo kokybė yra aukštesnė. Norvegų mokslininkas Øysteinas Gullvågas Holteris 2014 m. paskelbė studiją, kuri parodė, kad lyčių lygybė yra absoliučiai naudinga vyrams. Ji liečia jų gyvenimo kokybę, dėl to mažėja vyrų depresyvumas, didėja pasitenkinimas gyvenimu, taip pat ir lytiniais santykiai, mažėja rizika vyrams mirti nuo smurtinių priežasčių. Taigi, lyčių lygybė naudinga visiems, ne tik moterims.
Tai naudinga ir visai valstybei. Juk, jei abiejų lyčių žmonės dirba, jie sukuria didesnę vertę valstybei. Bet pas mus į tai neatsižvelgiama. Pvz., į pasiūlymą formuoti lyčiai jautrų biudžetą, reaguojama nuostata: „O Dieve, kas čia per stebuklas?“ <...>
– A.L.S.: Ar jaučiate, kad socialiniuose tinkluose dėl lygybės temos vyksta tam tikras „tylusis“ kartas, kuriame moterys ir vyrai vieni kitus kaltina privilegijomis, bando įrodyti tam tikrus dalykus?
– M.J. Šia tema pasakyčiau taip, kad mes galbūt pradedame girdėti, kad atskiros žmonių grupės patiria diskriminaciją. Visą laiką yra ir privilegija. Kažkas yra privilegijuotas. Ir savo privilegijų mes, kaip taisyklė, neįsisąmoninam. Tarkim, tai, kad aš esu heteroseksuali, o ne cislytė moteris.
Aš esu labai privilegijuota, nes, pavyzdžiui, man nereikia kovoti dėl partnerystės įstatymo. Man nereikia kovoti dėl santuokos įstatymo. Aš tą gaunu tarsi savaime. Ir taip tada man kažkaip sunku suprasti, kad šituo klausimu aš iš tikrųjų gyvendama Lietuvoje yra esu žiauriai privilegijuota kitų žmonių atžvilgiu. Kai tai gauni avansu, galvoji: „Ko jie loja? Kodėl čia į gatves eiti? Kodėl čia reikia demonstruotis?“ Va todėl. Jie nereikalauja nieko, ko tu neturi. Prisiminkime feminizmo pradžią: tada moterys reikalavo teisės balsuoti, kurią jau turėjo vyrai. Tai lygiai taip pat vyksta ir dabar.
– A.L.S.: Feminizmo tema Lietuvoje jau nemažai kalbama apie viešąją sferą, pvz., darbo rinką. Bet tai, kas namuose vyksta, kaip ten dalinamasi darbu ir pareigomis, nedaug.
Neseniai Lietuvos moterų lobistinės organizacijos iniciatyva buvo atliktas tyrimas, kuriame paskaičiuota, kad moterys namuose dirba 2 kartus daugiau nei vyrai. Čia kalbama apie namų ruošos darbus. Vaikai, maistas, artimųjų sergančių priežiūra – viskas gula ant moterų pečių.
Ką mes galėtume padaryti tokio juntamo, kad tai pasikeistų? Beje, neseniai pokalbyje su teisininke apie porų skyrybas kalbėjome, kad viena iš dažniausių skyrybų priežasčių yra buitis.
– M.J.: Tiesiog imti ir daryti, nes jau matot, kad taip yra. Kultūriškai tai ateina iš aplinkos, šeimos. Jei poros iš anksto to neaptaria, kas ką darys, tai daro moteris. <…> Taip pat priminsiu, kad tebegyvenam visuomenėje, kur vyrams lengviau daryti karjerą. Jie potencialiai gali daugiau uždirbti. Todėl geriau savo laiką investuoja į darbą, o ne buitį. Grįžta namo pavargęs ir nieko nedaro. Nesvarbu, kad moteris irgi atidirbo tas 8 val. Tačiau ji į namų biudžetą mažiau atneša pinigų. Tai tada, aišku, kažkaip turi „atidirbti“. Taip užsisuka ydingas ratas. <…>
– A.L.S.: Tai ateina iš vaikystės. Tada man iš karto įdomu, jeigu mes augom tokioje visuomenėje, kur taip buvo auklėjami vyrai, tai kiek reikia kartų, kad situacija pasikeistų?
– M.J.: Jeigu mes padarytumėm sistemingai ir kompleksiškai, tai čia daug laiko nereikėtų. Aš manau, užtektų vienas kartos, kad tas įvyktų. Bet problema yra ta, kad sistemingai tai nevyksta. Mes dabar kalbamės apie lyčių lygybę. Tačiau kiek šiuo metu į eterį išleidžiama tekstų, kurie iš esmės yra prieš lyčių lygybės principus? Pvz., tuose pačiuose socialiniuose tinkluose. Nereikėtų apsigauti, kad tai „kažkaip nutiks“, lyčių lygybė ims ir atsiras.
Tyrimai rodo, kad jaunesni žmonės kai kuriuose atvejuose yra kur kas dar labiau stereotipinio mąstymo apie lytis nei jų tėvų karta. Tai čia toks nuolatinis procesas. Be to, turime suprasti, kad kapitalistinė visuomenė iš esmės „pastatyta“ ant lyčių nelygybės. Todėl, kol mes gyvensime kapitalistinėje sistemoje, tol visą laiką turėsime dorotis su tam tikrais padariniais. Tai yra sistema, kuri visiškai nepripažįsta vadinamojo socialinės reprodukcijos darbo. Jis yra nemokamas, jis nėra vadinamas darbu.
Žmonės, kurie jį daro, neturi statuso. Nors tai yra labai svarbus darbas, jis labai daug atima energijos. Pajusti tai galėjome per pandemiją, kai staiga atsidūrėme namuose. Pamatėme, ką reiškia dirbti namuose, kai čia pat vaikai mokosi, kuriuos reikia prižiūrėti. Visi labai plojo medikams, mokytojams, socialiniams darbuotojams. Pasibaigė pandemija ir staiga vėl pamiršome, kiek ir kokios svarbios profesijos…
Čia aš kalbu apie labai gilias sistemines problemas, kurios vėliau mūsų privačiame gyvenime pasireiškia išplautais indais ar dar kažkuo kitu. Prisiminkite, kiek po pandemijos buvo skyrybų.
<…> Dažnai mes nesuvokiame, kad būti su vaiku yra lygiai toks pat darbas. Aš net pasakyčiau, kad sunkesnis nei uždirbti pinigų. Be to, mūsų visuomenėje vaiko auginimas tampa labai izoliuotu veiksmu. Aš einu į darbą susitinku su kolegomis, mes diskutuojam, aš galiu kaip suaugęs asmuo įveiklinti savo kažkokį intelektualinį potencialą. Aš gaunu pinigus. Visa tai suteikia daug pasitenkinimo, daugiau nei būnant su vaiku 24 val. namuose.
Istoriškai laikas, kai vaiko priežiūra „pakabinama“ moteriai, yra palyginti neilgas laikotarpis, būtent kapitalistinei visuomenei būdingas branduolinės šeimos moteris. Ką reikėtų keisti? Padaryti dviejų globėjų modelį.
– A.L.S.: Taip, turi būti supratimas, kad vaiko priežiūra ir pinigų uždirbimu mes šeimoje dalinamės. Pinigai svarbu, bet reprodukcinis darbas – taip pat svarbus. Vyrai sako: „Mes rūpinamės šeima uždirbdami“. Bet kol tu dirbi viršvalandžius, tu nemezgi ryšio su savo vaiku. Ir už tai sumokėsi didelę kainą – tas ryšys nesusiformuos. <...> Bet jau yra tokių vyrų, ir Jūs, sakot, kad atsiranda vis daugiau, kurie prisideda prie to auginimo pirmais metais ir patys išeina tėvystės atostogų…
– M.J.: <…> Čia irgi yra sistemos problema. Sakykime, tėtis su dukra nueina į baseiną. Tačiau kur jam su mergaite eiti persirengti? Į vyrų rūbinę negali, moterų taip pat… Daug erdvių nėra universaliai pritaikytos, nėra unisex, kur bet kuris iš tėvų galėtų atlikti savo pareigas.
– A.L.S.: Užburtas ratas… Dar galvoju, ar nėra taip, kad moterims daromas per didelis spaudimas būti viskuo vienas metu ir supermamyte, ir tuo pačiu metu karjeriste, gyvenimo partnere. Ar vyrai tokį spaudimą patiria?
– M.J.: Moterims tas spaudimas yra didesnis. Ypatingai reikalavimai kūnui. Ir taip – moteris turi viską suspėti padaryti, kas iš tikrųjų atima be galo daug energijos. Bet tuo pačiu metu turi labai gerai atrodyti ir neparodyti, kad tam pasiekti skiri labai daug pastangų. Viskas turi būti tarsi natūraliai, savaime. To spaudimo iš tikrųjų labai daug. Palyginkime situaciją Europoje. Maždaug iki 1990-ųjų moters gyvenime buvo toks laikotarpis, kai net paparaciai nedrįsdavo jos trikdyti. Tai būdavo nėštumas. [O dabar] net nėščia moteris turi atrodyti patrauli ir seksuali – tai jau nebėra tabu.
– A.L.S: Kalbant apie seksualumą, tai norėčiau paklausti kita tema – apie mitus. Kokias tendencijas matote? Ar dar daug?
– M.J.: Šiokių tokių permainų yra – mes galų gale pradedame kalbėti apie seksualinę prievartą. Kol kas yra tokie dar labai atsargūs žingsniai. Tai nėra tokio masto kalbėjimas, kokio reikėtų šitai problemai, bet jis po truputį atsiranda, kaip ir tam tikri žingsniai kurti sistemą, skirtą aukoms, nukentėjusioms nuo seksualinės prievartos.
Daug vyrų iki šiol laikosi nuostatos, kad santuokoje žmona turi vykdyti savo santuokinę pareigą [mylėtis, kada to nori vyras]. Ką reiškia „turi“? Aš neturiu niekam nieko, nepaisant to, kad aš ištekėjusi ar neištekėjusi. Galiu norėti, bet nieko neprivalau. Tačiau tokią nuomonę turi ne tik vyrai, bet ir pačios moterys. Tai kaip tad ji eis skųstis į tarnybas, kai pati galvoja, kad turi atlikti santuokinę pareigą? Kita vertus, taip gali manyti ir tie, kas moteriai turėtų padėti [tarnybų darbuotojai]. Tačiau dažnai seksualinio smurto auka sulaukia nuomonės: „Ką jūs ponia šnekat? Taigi, čia jūsų vyras.“
– A.L.S.: Vienoje iš mano laidų buvo komikė Vita Žiba, prie kurios priekabiavo. Kai ji pradėjo garsiai kalbėti apie tai, internete atsirado daugiau tokių pokalbių – merginų tinkalaidžių, psichologų komentarų. Džiugu, kad šita tema liečiama ir moterys garsiai pradeda kalbėti.
– M.J.: Taip, tačiau dar daug moterų bijo. Ne visi supranta, kad seksualinis priekabiavimas yra smurtas. O smurtas visą laiką yra ten, kur yra galios disbalansas: niekada silpnesnis nepuls stipresnio. Ta galia yra nebūtinai vien tik fizinė, gali būti ekonominė ir simbolinė, ir socialinė. Kaip žinome, galingesni Lietuvoje vis dar yra vyrai, na, ir jie piktnaudžiauja tuo.
– A.L.S.: O būna atvirkštinis seksualinis priekabiavimas, kai moteris priekabiauja prie vyro?
– M.J.: Taip gali būti, nes, kaip ir sakiau, priekabiavimas, yra susijęs su galia. Tai jeigu moteris yra galingesnė kažkurio požiūriu už vyrą, tai tas tas gali įvykti ir vyksta. Bet mes jau išsiaiškinom mūsų pokalbio pradžioje, kad vis tiek dar gyvename visuomenėje, kur vyrai turi kur kas daugiau faktinės galios negu moteris. Plius, yra kultūrinė nuostata, kad moteris nepriekabiauja prie vyro, kad tai kažkaip ne visai fengšui. Tuo metu vyrai „teisinami“ požiūriu, kad „visi vyrai turi poreikių“. Todėl, kai vyras ima priekabiauti („rodyti dėmesį“), imasi iniciatyvos, tai baigiasi nuomone: „Įvyko nesusišnekėjimas; moteris nesuprato“. Kitaip sakant, bandoma normalizuoti tokį vyro elgesį.
Visą laidą galite pažiūrėti čia:
