Išskirtiniai karpiniai stebina kruopštumu bei atspindi autorės vidų – artimiausios jai gamtos, tautodailės temos ir simboliai. Nors karpinius kuria tik trečius metus, Birutės darbus vertina ne tik artimieji. Be to, gerbėjai žino, su kokia puokšte užsukti į parodos atidarymą ar svečius. Už bet kokias gėles jai maloniau gauti gražių lapų.
Įdarbinti rankas norėjo nuo vaikystės
„Noras kažką padaryti savo rankomis, sukurti gimė seniai“, – neslepia Birutė. Ji prisimena, kaip vaikystėje stebėdavo mezgančią močiutę ir norėdavo pati pabandyti. Vėliau gyvenime ji išmoko ir nerti, ir megzti – tiek rankomis, tiek mezgimo mašina. Kaip ir dauguma okupuotoje Lietuvoje gyvenusių moterų, savo rankdarbiais išpuošdavo vaikus ir namus.
Keletą metų ji pynė ir tautines juostas. „Tačiau, kai pradėjo skaudėti sąnarius, riešus, pradėjau sukti galvą, kuo gi man dar reikėtų užsiimti? – pasakojo Šiaulėnuose gyvenanti tautodailininkė. – Karpiniais žavėjausi nuo seno: man labai patikdavo muziejuose esančios karpinių užuolaidėlės. Dabar ir pas mane (nors gyvenu daugiabutyje) darbo kambaryje kabo tokios karpinių užuolaidėlės.“
Karpyti Birutė pradėjo dar dirbdama mokykloje. „Ten vadovavau darbščiųjų rankų būreliui. Tai mes su mokinukais ir karpydavome: darydavome atvirutes, puošdavome mokyklos langus karpiniais. Karpinių užuolaidėlės man visada buvo ypatingos. Vis nedrįsau pabandyti, galvojau: „Kaip tai įmanoma padaryti?“, – pasakojo pašnekovė.
Vis dėlto svajonės ji nepamiršo ir pasitaikius progai įsigijo keletą tautodailininkės Odetos Bražėnienės karpinių knygų ir vis kaupėsi pabandyti.
„Prieš kokius tris metus pasiryžau. Pagalvojau: „Dieve, juk mano rankos tokios pat kaip ir kitų, pabandysiu.“ Daug prigadinau, bet galiausiai pavyko norimas karpinys“, – pradžią prisiminė Birutė.
Pradžioje eksperimentavusi su popieriumi ir karpiusi tik jį, medžio lapais šiaulėniškė susidomėjo ir vėl dėl O.Bražėnienės. „Ji į feisbuką įkėlė iškarpytą klevo lapą. Gal ir prieš tai buvau mačiusi tokių karpinių, bet ne lietuvių autorių, o užsienio. Ten buvo iškarpyti gamtos vaizdai, gyvūnai, pastatai. Matydavau, kad ten lapas, bet galvodavau, kaip neįmanoma – ten turbūt kompiuteriu ar dar kažkuo padaryta. Bet kai O.Bražėnienė pasidalino savo karpinukais lapų, aš tą pačią dieną išėjau į lauką rinkti lapų. Taip prasidėjo mano kelionė“, – prisiminimu pasidalino pašnekovė.
Pažįstami jau žino, ką dovanoti: į susitikimą ar svečius atneša lapų
Nuo to laiko ji sako „serganti lapais“. Kur nors išvažiavusi ir pastebėjusi gražų ir karpiniui tinkamą lapą, prašo šeimos stoti ir bėga susirinkti patikusių gamtos gražuolių. „Miestelyje visi tai žino ir net giminės, pažįstami neša man gražius lapus“, – juokėsi Birutė.
Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kaip įmanoma iškarpyti nedidelį medžio lapą, juolab – vaiskrūmio, nes tarp Birutės karpinių galima rasti ir, pavyzdžiui, karpinį, sukurtą šilauogės lapelyje.
„Nereikia nieko ruoštis ar pirkti – tik turėti rankas ir priemonę, su kuria kirpsi ar pjaustysi. Žirklutėmis kerpu didesnes dalis, o smulkesnes (akytes paukšteliui, sparnelio ažūrą ir pan.) pjaustau specialiu skalpeliu“, – apie procesą truputį papasakojo karpinių meistrė.
Didžioji dalis karpinių idėjų gimsta iš vidaus – moteris sako karpanti tai, kas jai pačiai artima ir patinka: gamtos simboliai, augalai, paukščiai ir gyvūnai. Daugelį jų ji iškerpa iškart, nenaudodama jokių trafaretų ar piešinių.
„Angelą jau reikia nusipiešti, – neslepia. – Dailės mokslų nesu baigusi, bet dirbant pradinių klasių mokytoja teko su vaikais piešti. Mokai juos, darai ir pati – pradžiamokslį turiu. Dabar, kai reikia kažką sudėtingesnio iškarpyti, pasižiūriu į paveikslėlį. Bet jokiu būdu nekopijuoju.“
Daugiausia karpinių Birutė sukuria iš klevo lapų. Tačiau jos rankose meno kūriniais virsta ir kitų augalų lapeliai.
„Dabar pagrindiniai yra klevo lapai, tačiau labai gražūs yra ir mažučiai smulkučiai gyvatvorių lapeliai, šilauogių lapai – tokie raudoni, bordo spalvos. Ant to mažo lapelio kažko ypatingo nepadarysi, bet gėlytė, paukštelis telpa“, – kalbėjo įspūdingus karpinius kurianti tautodailininkė.
Vieną karpinį ji sukuria per keletą valandų: „Jeigu daug detalių, tai ir porą valandų tenka pasėdėti prie to lapo. Būna, kad pradedi karpyti ar pjaustyti, atsiranda reikalų, padedi ir vėl po kurio laiko sugrįžti. Tiesa, reikia skubėti, nes lapas džiūsta, o sudžiūvęs pradeda lūžinėti. Jis turi būti drėgnas – iš tokių kurti lengviausia. Žinoma, galima ir prisidžiovinti, o paskui pamerkus į šiltą vandenį sudrėkinti – lapas atsigauna.“
Birutės sukurti karpiniai iš lapų virsta atvirukais, žibintais. Išvysti jų galima ir parodose.
Priminė ekologišką kapų puošmeną
Nors karpiniai dabar yra viena didžiausių Birutės aistrų, jai svarbūs ir kiti dalykai. „Galvodama, kaip sumažinti po mirusiųjų pagerbimo dienos kapinėse pasiliekančius kalnus plastikinių žvakių dėklų, prisiminiau anksčiau naudotą ekologišką būdą – popierinius žibintus“, – sakė moteris.
Juos ji gamino kartu su savo įkurto rankdarbių klubo narėmis. „Prisimenu, kad vaikystėje mes iš popieriaus klijuodavome tokius įdėklus, į kuriuos įdėdavome žvakutę. Jie buvo skirti apsaugoti žvakę nuo vėjo. Prikėliau šitą idėją ir su klubo moterimis gaminome juos. Aišku, įdėklus ir pakarpiau – ant vieno yra paukšteliai, kitur vėl kažkas. Noriu pakviesti ir kitus žmones prisiminti ir tausoti gamtą. Man labai skauda, kai išmetama kalnai žvakių... Maišais žmonės žvakes neša į kapines, o paskui maišais veža į sąvartynus“, – tvarią idėją nori paskleisti pašnekovė, su kuria simboliškai kalbėjomės spalio 24-ąją – dieną, kai minima Tarptautinė klimato kaitos diena.
