Sekite 15min Google
Kodėl vieni žmonės tiki viena „tiesa“, o kiti – visiškai priešinga? Kaip socialiniai tinklai ir politikų komunikacija keičia mūsų požiūrį į pasaulį, o svarbiausia – kaip atpažinti manipuliacijas? Į šiuos klausimus portalui 15min atsako Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkė dr. Giedrė Vaičekauskienė.
– Šiandien gyvename informacijos pertekliaus laikais. Ar visuomenei tapo sunkiau atskirti patikimą informaciją nuo manipuliacijos?
– Taip, visuomenei atskirti patikimą informaciją nuo manipuliacijos tapo sunkiau, nes iš esmės pasikeitė pati informacinė aplinka. Žiniasklaidos laukui apibūdinti seniai nebepakanka nei „spaudos“, nors šį terminą, galvoje turėdami visą žiniasklaidą, dar neretai pavartoja aukščiausi Lietuvos politikai, nei vienos televizijos. Įvykiai šiandien „įvyksta“ ir tuo pat metu plinta socialinių tinklų srautuose, skaitmeninių platformų transliacijose, tinklalaidėse ir kituose kanaluose.
Informacijos upės neužtvenksi – visi nori ir gali pasisakyti. Dirbtinis intelektas (DI) taip pat. Visuomenę naujienos pasiekia tiek iš pagrindinės žiniasklaidos, t.y. tradicinių medijų ir socialinių medijų, apibrėžiamų socialine arba alternatyvia žiniasklaida. Taigi kartu ir atskirai veikia dvi pagrindinės informacijos srovės, susijungiančios į hibridinę medijų sistemą (Chadwick, 2017). Ši sistema yra fragmentuota, tai reiškia, kad dėl algoritmų automatinės įtakos auditorijos subyrėjo, išsiskirstė į būrelius (informacinius burbulus), pasuko ten, kur joms įdomiausia.
Skaitmeniniame pasaulyje informacijos vartotojai patys savarankiškai dėliojasi savo „medijų dietą”, kurioje gali būti tiek naudingo turinio (žinių, tapatinimosi su pasauliu, pramogų), tiek ir labai žalingo, manipuliatyvaus, kai piktavališkai nusiteikę platformų veikėjai technologijas naudoja antidemokratiniam diskursui, melui, nesantaikos kurstymui, patyčioms. Visa tai žmogų pasiekia tame pačiame sraute, labai panašia naujienų forma.
Kaip atskirti patikimą informaciją nuo manipuliacijų? Pravartu atlikti bent bazinį teksto, vaizdo ar istorijos vertinimą: kas yra autorius, kokiai medijai ar organizacijai jis atstovauja, kokiais šaltiniais remiasi, kaip pateikia informaciją, ko siekia ir kokį interesą gali turėti.
DI eroje autorystės klausimas tampa ypač svarbus. Bendradarbiavimas su DI yra normalus, jeigu procesui vadovauja ir už rezultatą atsako žmogus. Tačiau neprižiūrimas DI gali pateikti faktinių klaidų ar net visiškai tikrovės neatitinkančių teiginių. Todėl šiandien nebeužtenka vien medijų raštingumo – reikia domėtis ir algoritmų logika bei sekti DI raidą. Viena taisyklė vis dėlto nesikeičia: kuo daugiau žmogus žino, tuo mažiau pasiduoda manipuliacijoms.
– Žmonės, atrodo, vis dažniau renkasi tuos informacijos šaltinius, kurie patvirtina jų jau turimą nuomonę. Ar tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl visuomenėje daugėja susiskaldymo?
– Taip, tai neabejotinai prisideda prie visuomenės susiskaldymo. Žmonės šiandien vartoja labai skirtingą informaciją, todėl visų žinojimas apie viešuosius reikalus gerokai skiriasi. 2025 m. pati asmeniškai fokusuotų grupių diskusijose kalbėjausi su Lietuvos skirtingų partijų simpatikais, kurie liudijo, kad „tiesą“ jiems geriausiai atskleidžia sekami politiniai lyderiai feisbuke. Tyrime nustatyta, jog dalis visuomenės ignoruoja tradicinių medijų kuriamą turinį. Taip pat išryškėjo tendencija, kad žmonės Lietuvoje aktyviai seka populiarią pagamintą nuomonę socialiniuose tinkluose, tačiau dažnai nedrįsta patys asmeniškai pasisakyti ir net reaguoti po įrašais, nes bijoma neigiamų reakcijų. Tai ryškiausiai atsiskleidė tarp tyrimo dalyvių iš regionų, kurie teigė, jog jų gyvenamose vietose yra labai aiškus susiskaldymas, kas su kuo ir kas prieš ką, tad feisbuke daugiau lieka stebėtojais.
Fragmentuotoje medijų aplinkoje kitaip manantis žmogus vis dažniau suvokiamas ne kaip oponentas, bet kaip priešas. Vidurio tarsi nebelieka: esi arba „savas“, arba „priešas“. Konsensuso kultūra traukiasi.
Nuomonės šiandien formuojamos daugybėje agorų, kurios gali padidinti socialinį įsitraukimą arba, priešingai, platformų gausa gali mažinti norą dalyvauti viešosiose diskusijose (Larsson, 2026). Stebime paradoksą – aktyvų naujienų vengimą. Žmonės atsiriboja nuo naujienų, nors jos dar niekada nebuvo tokios lengvai prieinamos.
Tyrėjams nerimą kelia rimtųjų naujienų, susijusių su politika, ekonomika ir kitais viešaisiais reikalais, vengimas (Li, Liang ir Zhu, 2026). Svarbu pasakyti, kad naujienos tebėra vienas svarbiausių šaltinių, padedančių piliečiams suprasti valstybėje vykstančius procesus, tačiau viešųjų reikalų svarstymas vis labiau persikelia į socialinius tinklus.
Reuters instituto 2026 m. skaitmeninių naujienų vartojimo ataskaita pirmą kartą parodė didesnį socialinės žiniasklaidos, vaizdo platformų vaidmenį, vartojant naujienas. Taip pat auga DI pokalbių robotų kaip informacijos priemonės vaidmuo, ypač jaunesnėse auditorijose.
Prognozės dėl tolesnio auditorijų fragmentavimosi nėra optimistinės. Boukes ir kt. (2026) daro išvadą, kad gausėjant suasmenintam ir nišiniam turiniui auditorijos taps dar mažiau vieningos. Žmonės vartos individualizuotą medijų turinį, dažnai net nesuvokdami, kad kiti gauna kitokias žinutes ir mato kitokį pasaulio vaizdą.
– Kaip per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė politikų komunikacija su visuomene? Ar jie tapo labiau priklausomi nuo emocijų ir trumpų žinučių?
– Per pastarąjį dešimtmetį politikų komunikacija tapo dar labiau tiesioginė su savo sekėjais, įvairiuose formatuose ryškus autentiškumo, t.y. „aš” projektavimas, vis drąsiau peržengiant anksčiau buvusias normas, teigiant „sakau tai, ką iš tiesų galvoju“. Be abejo, tai kursto emocijas. Kaip teigė mano kuruojamo tyrimo „Populizmas kaip visuomenę skaldantis diskursas“ dalyviai, tokia politikų komunikacija jiems kelia susidomėjimą, nuostabą, įdomumą.
Politinės komunikacijos lauke vyksta procesai, panašūs į jau aptartas tendencijas medijų ekosistemoje: gausiai transliuojamos subjektyvios naujienos, o politiniai oponentai vis dažniau demonizuojami.
Emocijos politikoje buvo visada, tačiau šiandien politikai gausina negatyvumą, nes tai geriausia matomumo strategija ir būtent tokiam turiniui palanki socialinių tinklų logika. Politiniai lyderiai, kaip ir kiti skaitmeninės visuomenės veikėjai, pasakoja vaizdo istorijas specialiai savoms auditorijoms.
Stebėdama Lietuvos politikų komunikaciją socialinėje žiniasklaidoje matau, kad kai kurie populistiniai veikėjai informaciją pateikia tarsi negatyvių naujienų reporteriai. Jų pasirodymai „Facebook” ir „TikTok” platformose vyksta kasdien ir sistemingai. Politikai imituoja žurnalistinę veiklą, tačiau reportažo centre įrėmina patys save – kaip ekspertus, viešųjų reikalų žinovus, skaidrintojus ir viešojo intereso gynėjus.
Tokios naujienos dažnai grindžiamos populistiniu „mes” ir „jie” supriešinimu. Kadangi šiuose „reportažuose” daugiausia kalbama apie save ir pateikiama asmeninė nuomonė, iš jų nereikėtų tikėtis tokio pat faktinio tikslumo ir nešališkumo kaip iš profesionalios žurnalistikos.
Į šiuos kruopščiai, dažnai kartu su komunikacijos komanda, kuriamus politinius spektaklius reikėtų žvelgti kritiškai ir klausti: ko siekiama šia informacija, kodėl ji pateikiama būtent taip ir kokie interesai už jos slypi? Kita vertus, tiesioginė komunikacija socialinėse platformose yra demokratinis būdas politikams pasisakyti ir pasiekti savo auditorijas. Problema atsiranda tuomet, kai komunikacinis meistriškumas naudojamas visuomenės poliarizacijai ir tarpusavio nepasitikėjimui stiprinti.
– Kokius pagrindinius populistinės politinės komunikacijos bruožus šiandien turėtų atpažinti žurnalistai ir visuomenė?
– Populizmas, kaip komunikacijos stilius ir kalba, grindžiamas reikalavimu grąžinti galią „žmonėms” ir valdžios kritika (Norris ir Inglehart, 2019). Tačiau pirmasis signalas, kurį turėtų atpažinti žurnalistai ir visuomenė, yra absoliutinimas – problemų svarstymas vyksta tik per juodą ir baltą spalvas.
Kitas svarbus bruožas – pliuralizmo ir debatų atmetimas, politikui vaizduojant save vieninteliu tikru tautos atstovu. Po to prasideda „šventasis tiesos karas”, kurį nenuilstamai skelbia tam tikras politikas ar politikė, pretenduojantys tapti valstybės gelbėtojais.
Kita vertus, populistiniai veikėjai gali atskleisti ir aktualias demokratinio atstovavimo problemas, parodyti politinio elito atotrūkį nuo visuomenės. Palaikau tų mokslininkų poziciją, kurie teigia, kad populistų reikia klausytis, tačiau nereikia pritarti jų ribas peržengiančiai retorikai.
Paprastai kalbant, žurnalistai neturėtų tiražuoti populistų neapykantos kalbos ir manipuliacijų. Jie turėtų sergėti retorinius standartus ir mažiau eskaluoti visuomenės poliarizacijos naratyvus.
Šiandien vienu svarbiausių politinės lyderystės kriterijų tampa gebėjimas atrodyti „tikram”, autentiškam ir artimam žmonėms. Vis dėlto esu įsitikinusi, kad žmonės pasiilgo ne tik autentiškumo, bet ir padorumo, sąžiningumo bei stabilumo.
– Dažniausiai kalbame apie politikų populizmą, tačiau ar egzistuoja ir medijų populizmas? Kaip jis pasireiškia?
– Taip, egzistuoja ir medijų populizmas, kurį viešojoje erdvėje analizuojame rečiau. Jis pasireiškia tuomet, kai žiniasklaida ne tik perteikia populistinių politikų žinutes, bet ir pati perima populistinę retoriką bei pradeda kurti „paprastų žmonių” ir nuo jų atitrūkusio, nepatikimo elito priešpriešą (Krämer, 2014; Wettstein ir kt., 2018).
Sudėtingos problemos supaprastinamos, vėlgi pateikiamos tik juodai ir baltai, antraštėse akcentuojamas konfliktas, skandalas, pasipiktinimas. Pirmenybė teikiama ne nuosekliam problemos paaiškinimui, bet emociniam poveikiui ir auditorijos dėmesiui.
Medijų populizmas gali pasireikšti ir tuo, kad žiniasklaida nekritiškai tiražuoja populistinių veikėjų pareiškimus, jų įžeidimus ar dirbtinai kuriamus konfliktus. Net ir kritiškai vertindama tokį politiką, medija gali nuolat didinti jo matomumą, padėti jam normalizuoti netinkamą kalbėjimo būdą, kt.
Taigi žurnalistika gali ne tik pranešti apie populizmą, bet ir pati tapti jo veikėja. Todėl žurnalistams svarbu apmąstyti ne tik tai, ką jie praneša, bet ir kaip įrėmina informaciją: ar padeda visuomenei suprasti problemos sudėtingumą, ar, priešingai, stiprina antagonizmą, nepasitikėjimą ir iliuziją, kad į sudėtingus klausimus egzistuoja vienas paprastas ir visiems akivaizdus atsakymas.
– Taigi kokia šiandien yra žiniasklaidos ir žurnalistų misija fragmentuotoje medijų aplinkoje, mažinant visuomenės poliarizaciją?
– Profesionalios žurnalistikos užduotis šiandien – siekti analizės, tikslumo ir patikimumo, tai yra pasiūlyti tai, ko dažnai trūksta greitame socialinių tinklų sraute. Aktyvus naujienų, ypač susijusių su visuomenės viešaisiais reikalais, vengimas yra ne tik žiniasklaidos, bet ir demokratijos problema. Kai žmonės nusivilia, nepasitiki naujienomis ir nuo jų atsiriboja, mažėja tikimybė, kad jie domėsis valstybės gyvenimu, dalyvaus viešųjų reikalų svarstyme ir jausis už jį atsakingi.
Vaizdžiai kalbant, vieną dieną žmogus pradeda vengti profesionalių naujienų, o kitą gali atsitraukti ir nuo valstybės gyvenimo. Todėl žurnalistika turi ne tik informuoti, bet ir susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą – kantriai aiškinti, tikrinti faktus ir padėti žmonėms susiorientuoti sudėtingoje tikrovėje.
Šaltiniai
Boukes, M., Metzger, M. J., Schmierbach, M., Holbert, R. L., Rasheed, H., Leonhard, L., Bucy, E. P., & McDevitt, M. (2026). The necessary evolution of mass communication research in a fragmenting media landscape. Journalism & Mass Communication Quarterly, 103(1), 9–34. https://doi.org/10.1177/10776990251407083
Chadwick, A. (2017). The hybrid media system: Politics and power (2nd ed.). Oxford University Press. https://doi.org/10.1093/oso/9780190696726.001.0001
Krämer, B. (2014). Media populism: A conceptual clarification and some theses on its effects. Communication Theory, 24(1), 42–60. https://doi.org/10.1111/comt.12029
Larsson, A. O. (2026). ‘A multitude of sounds and voices’: Attention-giving across social media during the 2025 Norwegian elections. European Journal of Communication. https://doi.org/10.1177/02673231261466035
Li, G. M., Liang, F., & Zhu, Q. (2026). Examining active news avoidance across countries: A multilevel moderation analysis of news interests, news trust, and press freedom. Journalism & Mass Communication Quarterly, 103(1), 369–393. https://doi.org/10.1177/10776990241232083
Norris, P., & Inglehart, R. (2019). Cultural backlash: Trump, Brexit, and authoritarian populism. Cambridge University Press. https://doi.org/10.1017/9781108595841
Wettstein, M., Esser, F., Schulz, A., Wirz, D. S., & Wirth, W. (2018). News media as gatekeepers, critics, and initiators of populist communication: How journalists in ten countries deal with the populist challenge. The International Journal of Press/Politics, 23(4), 476–495. https://doi.org/10.1177/1940161218785979
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 220 000 Eur.
