Nuo pedagogikos atsitraukti nepavyksta
Kaip portalui 15min pasakoja Janina, mokykloje ji praleido net 45 metus, mokė vaikus lietuvių kalbos. Be kita ko, dar ir 10 metų darbavosi švietimo skyriuje. Moteris visą laiką buvo be galo aktyvi, su mokiniais organizavo įvairius renginius.
„Durniavau, kaip tik begali. Su vaikais ir poezijos knygą išleidau, ir teminius vakarus rengdavau. Tokie geri jie buvo, kad pasaka, suvažiuodavo mano visų laidų mokiniai“, – prisimena ji.
Po tiek daug metų aktyvios veiklos, išėjusi į pensiją, Janina tikėjosi ramaus gyvenimo: „Galvojau, skaitysiu knygas ir gulėsiu kojas užvertus“. Visgi niekur neiti ir nieko nedaryti senjorei pavyko vos vienerius metus. Kaip tik tuo metu Stanislovas su būriu kitų šviesuolių Plungėje įkūrė Trečiojo amžiaus universitetą.
„Pagalvojau, nueisiu, pasižiūrėsiu, kaip ten atrodo. Nuėjau vieną kartą, kitą kartą, žiūriu, kad čia visai nieko, kad čia dirva tokia yra. Taip ir įsijungiau į jų veiklą“, – sako Janina.
Universitetas, kaip aiškina pats Stanislovas, Plungėje pradėjo gyvuoti dar 2012 metais. Iš pradžių vyras į šią idėją žiūrėjo gana skeptiškai, svarstė, kam čia to reikia. Vis dėlto jau netrukus susitikimuose pradėjo trūkti kėdžių visiems smalsuoliams susodinti. „Pagalvojau, kažką reikia daryti“, – juokiasi senjoras.
Nuo pat pradžios aktyviai įstaigos veikloje dalyvavęs Stanislovas po 2 metų tapo jos rektoriumi ir šias pareigas tebeeina iki šiol. Tuo tarpu iki pensijos jis net 52 metus dirbo geografijos ir fizinio lavinimo mokytoju. Be to, 28 metus buvo švietimo skyriaus vedėjas.
„Kiek aš bedirbau biurokratinį darbą, vieną pusdienį visą laiką turėjau pamokas mokykloje. Galvodavau: kaip gali vadovauti sričiai, jeigu tu jos pats iš vidaus nepažįsti? Jei nebūčiau bendravęs su mokiniais, su mokytojais, su direktoriais, nebūčiau ten išdirbęs tiek metų“, – tikina pašnekovas.
Sujungė meilė poezijai
Stanislovas pasakoja, kad Plungės Trečiojo amžiaus universitete iš viso studijuoja apie 300 senjorų. Jeigu jau pradeda mokslus, tai retai kuris juos nusprendžia nutraukti, nebent pati mirtis pašaukia. „Baigusių universitetą mažai yra“, – juokiasi vyras.
Senjorai pasiskirstę po penkis fakultetus: namų ūkio, kultūros, sveikatos, gyvenimo ir savęs pažinimo bei pasaulio pažinimo. Būtent pastarajam Janina vadovavo net 11 metų, iki kol pernai nusprendė savo darbų apimtis šiek tiek susimažinti.
„Universitete turėjau net 6 pareigybes, įkūriau moterų, poezijos klubą, vedžiau dainų ir šokių kolektyvų koncertus, rengiau temines vakarones, dokumentaciją tvarkiau. Darbų apimtis buvo tokia didelė, kad pajutau, jog pavargau. Pasitraukiau pernai iš aktyvios veiklos, bet dar koncertus vedu, pasilikau poezijos klubą, kadangi ją labai mėgstu“, – sako Janina.
Šviesuolė džiaugiasi, kad vietos gyventojai į universiteto veiklą įsitraukia labai noriai. Jie nuolat susitinka su įdomiais žmonėmis: gydytojais, teisininkais, rašytojais, profesoriais, su jais aptaria asmeniškai svarbius klausimus, kad ir, tarkime, kaip paruošti testamentą.
„Aš kartais net nusistebiu, kiek žmonių ateina. Kai dirbau švietimo skyriuje, sakydavau: mokykloje kad ir su vaikais dirbi, vis tiek nėra to tokio ryšio. O čia labai daug susitinkame su įdomiais žmonėmis. Žinot, juk jie visi jau eina į paraštę, su jais pabendrauti ir pabūti taip įdomu. Tikrai nepasakyčiau, kad mūsų veikla nereikalinga žmonėms“, – teigia Janina.
Pašnekovė džiaugiasi su kitomis universiteto moterimis atradusi bendrystę. Susieina jos ir pasidalija viena su kita savo problemomis, kartu puoselėja meilę kultūrai ir literatūrai.
„Man labai įstrigo mano poezijos klubo moterų žodžiai. Sakė jos: „Pas mus taip inteligentiškai, taip gražiai“. Na, tikrai. Mes apie Dalią Teišerskytę pakalbam, apie Justiną Marcinkevičių. Ne taip, kad suėjo bobelės ir plepa. Nėra to pas mus tikrai. Kažkaip tą dvasią esame įskiepiję, kad be apkalbų, be nieko“, – pabrėžia senjorė.
Keliauja ir po užsienį
Plungės Trečiojo amžiaus universiteto rektoriumi dirbantis Stanislovas nuolat stengiasi pradžiuginti studentų kasdienybę. Jis vadovauja vyrų diskusijų klubui, vedasi senjorus į boulingą ir sporto salę, kasmet organizuoja ekskursijas, net ir į užsienį – Latviją, Estiją, Vokietiją. Štai, pavyzdžiui, spalio 20 dieną viena studentų grupė penkioms dienoms važiuos į Krokuvą, aptars gamtosaugos klausimus.
Labai svarbu, anot pašnekovo, yra pažinti ir savo kraštą, tad studentai daug keliauja ir po pačią Lietuvą, ją skersai išilgai yra išmaišę. „Atrodo kitą sykį, kad arti važiuoji, nieko įdomaus nerasi, o kaip tik atvirkščiai būna.
Štai gidas mus nusivedė prie Lopaičių piliakalnio, aprodė bažnyčią, kuri viena iš didžiausių medinių Lietuvoje. Man, žinokit, visai kitomis spalvomis viskas nusišvietė. Kitąsyk nebūtina važiuoti į Paryžių ar į Londoną. Čia pat tie Paryžiai ir Londonai“, – tikina Stanislovas.
Tiek jis, tiek ir Janina stengiasi savo laiką ir galimybes išnaudoti maksimaliai. Garbingas amžius jiems nėra priežastis sėdėti rankas sudėjus. „Nieko nepakeisi, visi pasensim. Gimei–mirei, pas visus atsiranda tas brūkšnelis, ir tą brūkšnelį reikia mokėti pragyventi
Gali dejuoti, kad ligos kamuoja, ir jos tikrai kamuoja, gali niekur nenorėti eiti. Bet ir gali domėtis, gali eiti ir dalintis. Aš pati anksčiau kaupdavau tokius lobynus, mintis geras iš knygų, eilėraščius, turiu jų krūvas didžiausias namuose. Galvodavau: Dieve, Dieve, šitiek gėrio, negi dabar taip ir bus, kad aš jo niekam nepaskleisiu“, – sako Janina.
Nors iš aktyvios universiteto veiklos moteris dabar pasitraukusi, atsipalaidavusią ant sofos ją retai kada rasi. Didžiulė senjorės aistra – gėlynai. Tai atgaiva ir jos kūnui, ir sielai.
„Mes turime 40 rožių ir 44 hortenzijas, nuolat aplink gėlynus tupinėju. Kartais sakau: parduokim sodą, nebereikia, dar su tokiu pedantizmu mano prakeiktu – negali būti nė žolės. Bet tada pasižiūri – juk taip gražu, rytais geriame kavą, o prieš akis rožės. Pagalvoju: o tai kam užsidaryti tame bute?“ – šypsosi pašnekovė.
