„Pirmiausia tai, be abejo, nesiorientuoti į tas istorines asmenybes, kurios buvo labai žiaurios visam sociumui arba savo vaikams. Natūralu suvokti, kad taip, kaip anais laikais vaikai buvo auklėjami, šiais laikais vaikai neturi būti auginami ir auklėjami. Iš serijos: „Mano senelį lupo diržu, mano tėvą mušė, mane taip pat – užaugau žmogumi, užaugsi ir tu“, – portalo 15min laidoje „Dar geresnis tėtis“ kalbėjo M.Nefas.
Pasak jo, keičiantis laikams, pasikeitė ne tik požiūris į vaikus ar tėvus, bet ir apskritai į žmogų. Tiesa, taip pat svarbu suprasti, kad žmonės linkę idealizuoti praeitį, sakyti, kad tuomet „viskas buvo geriau“, taip pat „ir vaikai buvo geresni.“
„Praeitis ypač idealizuojama, kai kalbama apie savo jaunystę ar vaikystę. Tačiau iš tiesų ir vaikai, ir mokiniai visuomet krėsdavo eibes – jų prigimtyje yra neklausyti vyresniųjų. Taip, galbūt skiriasi formos: jeigu seniau vaikai neklausydavo vyresniųjų ir neidavo dirbti į laukus ar ganyti karvių, arba užmigdavo ganiavos metu, tai dabar „įlenda į telefoną“ ar dar kažką sugalvoja. Vadinasi, skiriasi formos, bet bendros tendencijos yra tos pačios. Kad ir kaip idealizuotume žmones, kurie gyveno prieš 50, 100 metų, vaikas yra vaikas – jis mokosi iš aplinkos, tėvų, savo klaidų“, – kalbėjo laidos svečias.
Pasak jo, tiesa, šiais laikais skiriasi tai, kad tėvų dėmesys yra labiau suorientuotas į tai, kad jie nori viską padaryti už vaiką, jų savarankiškumas yra labai apribotas, galimybės kažką pasirinkti – irgi.
„Tėvas sako: „Aš norėjau būti krepšininku, vadinasi, tu irgi turi lankyti krepšinį“; „Aš tapau mediku, tu irgi juo būsi – negriausi šeimos tradicijos!“ – apie spaudimą vaikams, kurį galbūt net nenorėdami, tėvai padaro savo atžaloms kalbėjo dviejų mažamečių tėtis.
Sugrįžęs į istorijos temą, jis atkreipė dėmesį, kad, pavyzdžiui, baudžiavos laikais, kai egzistavo luominė visuomenė, pasirinkimų nebuvo daug: kokiame luome gimei, tokiame greičiausiai ir mirsi. Tačiau tai reguliavo ne tik šeima, tėvai, bet ir valstybė ar net pasaulis.
„Šiais laikais aš save kaip tėvą pagaunu, kad galbūt savo vaikams leidžiu mažiau nei leisdavo man: pabūti lauke, kažkur nueiti... Bet ta kartelė kyla, nes vaikai auga“, – sakė M.Nefas.
Koks jis tėtis?
Abu su tėčiu dirba švietimo srityje, pašnekovas neslepia, jog yra panašūs ir tėvystėje. „Pirmiausia tai reiškia, kad dienos ritmas panašus: dieną esi užsiėmęs, vakare grįžti, šiek tiek atsikvėpi, bet ir vėl kimbi į darbus: ruošiesi paskaitoms ir pamokoms. Vasara irgi turi savo ritmą... Kita vertus, esu panašus ir į savo mamą, ne tik tėtį.
Man regis, kad gyvenimo tėkmėje žmogus iš visur pasisemia daug dalykų. Kartais mes kartojame būtent tas klaidas, kurias padarė ir mūsų tėvai. Būna, žmogus negali net paaiškinti, kodėl taip daro. Kita vertus, šiais laikais daug dažniau reflektuojama, kalbama apie tėvystę – kaip reikėtų daryti, o ko vengti“, – mintimis laidoje dalinosi M.Nefas.
Nemėgsta pamokslauti ir skaičiuoti, kiek kainuoja vaikai
Jo nuomone, kalbant apie tėvystę, svarbu vengti pamokslavimo, jausmo, kad kažkas geriau žino už kitus.
„Tėvystėje daug individualumo. Nors, žinoma, egzistuoja bendrosios normos, pavyzdžiui, supratimas, kad vaikas yra žmogus. Man nepatinka požiūris, kai tėvai skundžiasi dėl to, kad reikia vaikams kažką pirkti. Vaikas nėra investicija, ji – labai svarbi tavo gyvenimo dalis. Turėdamas jį prisiimi visas su tuo ateinančias atsakomybes, o mąstymas „kiek jis man kainuoja“ man labai nepatinka“, – neslėpė dviejų vaikų tėtis.
Požiūris į išmaniuosius įrenginius pasikeitė
Dabartiniai vaikai – karta, kuri vos gimusi pateko į išmanių įrenginių pilną pasaulį. Apsaugoti juos juo naršymo internete labai sudėtinga, nors tyrimai rodo, kad priklausomybe kompiuteriniams žaidimams, socialiniams tinklams ir kitiems virtualiojo pasaulio dalykams suserga vis daugiau mokyklinio amžiaus vaikų.
Koks požiūris šiuo klausimu M.Nefo šeimoje? Pašnekovas neslėpė, kad jis keitėsi. „Gimus dukrai, mes, kaip ir daugelis pirmą kartą vaiko susilaukusių tėvų, žavėmės, kaip lėliukas guli ir brauko pirštuku planšetę. Fotografavome ir visiems siųsdavome. Duodavome žiūrėti filmukus, pavyzdžiui, važiuojant į darželį. Tačiau jau tada, kai jai suėjo maždaug dveji metai, pastebėjome, kad „išėjimas“ iš ekranų užtrunka vis ilgiau. Verksmai, isterijos ir t.t. Todėl nusprendėme nebeduoti [išmaniųjų įrenginių]“, – pasakojo laidos „Dar geresnis tėtis“ svečias.
Pasak jo, dukrai dabar 9 metai, telefono ji neturi – susisiekti su tėvais gali per išmaniąją apyrankę. „Kompiuteriu ji gali naudotis mokslo tikslais, 15 minučių pažaisti „robloxus“ su draugėmis, jei dukra nėra pažeidusi susitarimų“, – apie namuose galiojančias taisykles pasakojo M.Nefas.
Sūnus, kuriam dabar 5-eri, anot pašnekovo, minimaliai naudoja išmaniuosius įrenginius – keletą minučių per dieną: „Pasakius, kad jau laikas atiduoti, jis taip ir padaro – nekyla jokių problemų. Nesakau, kad tai lėmė tik tai, jog iš karto buvome nusprendę jam visai neduoti [telefono ar planšetės] – gal jis pats kitoks žmogus. Bet faktas, kad dažnai tėvai praranda savo vaikus, atiduodami juos ekranams.“
Dirbdamas mokytoju jis sako susidūręs su įvairiomis situacijomis ir šeimomis. „Buvo ir tokių atvejų, kai mama sakydavo, jog sūnus per visas vasaros atostogas tik dukart buvo išėjęs į lauką iš savo kambario. Pats vaikas papildė, kad jam nereikia niekur eiti, nes jam gerai kambaryje, kur žaidžia kompu <...> Mano galva, tėvai turi išmokti elementarios IT higienos. Nes jeigu savo vaikui draudžiu, o pats visąlaik taip darau – blogai. Šiuo klausimu ir aš pats su savimi labai dirbu“, – neslėpė M.Nefas.
Apie visa tai ir dar daugiau įdomių tėvystės įžvalgų rasite laidoje „Dar geresnis tėtis“:
