Šiame klube savo vietą rado ir vienuolikmetis Vytautas – berniukas, turintis autizmo spektro sutrikimą, kuriam judėjimas tapo ne tik fizine veikla, bet ir būdu augti, mokytis būti su savimi ir su kitais, jaustis saugiau bei labiau suprastam.
Jautrus, smalsus ir labai savitas
„Vytautas yra labai gero būdo vaikas. Jis jautrus, bet kartu turi labai aiškius pomėgius“, – pasakoja berniuko mama Violeta Vitkauskienė. Autizmo spektro sutrikimą turintis berniukas pasaulį mato ir jaučia savaip, todėl jam itin svarbi rutina, aiškumas ir prasmė.
„Jis domisi pasaulio šalių vėliavomis, kolekcionuoja jas. Taip pat labai mėgsta lėktuvų propelerius. O muzika jam – ypatingai svarbi. Jis dievina roką, klausosi „Nirvanos“, „Metallicos“ grupių. Jeigu kur nors einame ir žinome, kad gali būti per daug triukšmo ar per ilga, visada pasiimame ausines – muzika jį nuramina“, – pasakoja mama.
Tačiau kelias iki vietos, kurioje Vytautas galėtų jaustis priimtas, nebuvo lengvas.
Patirtys, kurios skaudina
Anksčiau Vytautui buvo labai sudėtinga jaustis priimtam. „Buvo patyčių – ir darželyje, ir bandant sportuoti bendrose grupėse. Jis dažnai jausdavosi atstumtas, tarsi nematomas. Darželio šventėse jis nedeklamuodavo eilėraščių, stovėdavo nuošalyje, jausdavo daug vidinio pykčio ir nusivylimo. Man, kaip mamai, labai skaudėjo tai matyti. Labiausiai norėjosi rasti jam vietą, kur jis jaustųsi pakankamas toks, koks yra“, – atvirauja Violeta.
Ieškant tos vietos buvo išbandyta ne viena sporto šaka, tačiau ne visur berniukas rasdavo tai, ko jam labiausiai reikėjo – supratimo.
Kai prasmė yra svarbiau už greitį
„Bandėme krepšinį, bet komandinis sportas jam netiko. Bandėme ir lengvąją atletiką, tačiau jam labai sunku, kai niekas neatsako į jo klausimą – kodėl reikia daryti vieną ar kitą pratimą. Pavyzdžiui, jam liepia bėgti greitai, o jis klausia: kodėl? Kai niekas nepaaiškina prasmės, jis sustoja, nori bėgti lėtai, nes nemato tikslo. O kai nėra prasmės – atsiranda susierzinimas“, – dalijasi mama.
Būtent todėl Violeta suprato, kad sūnui reikia individualios sporto šakos ir žmonių, kurie matytų ne tik rezultatą, bet ir patį vaiką.
Pirmasis susitikimas, kuris pakeitė kryptį
Apie „Kamuido“ klubą šeima sužinojo per rekomendacijas. „Nuo pat pirmo susitikimo su treneriu Gintaru supratau, kad jam rūpi ne „pliusiukas“, kad pravedė treniruotę, o pats vaikas. Jaučiau, kad čia bus ieškoma sprendimų, o ne reikalaujama prisitaikyti“, – sako Violeta.
Taip prasidėjo Vytauto kelionė į karatė – sportą, kuris šioje erdvėje nėra agresyvus ar orientuotas į kovą su kitu, o į santykį su savimi.
Treneriai, kurie pirmiausia mato žmogų
„Kamuido“ klubo pagrindas – treneriai Gintaras Kazilionis ir Laura Kazilionė. Jie – kyokushin karatė treneriai, pirmieji Lietuvoje pradėję taikyti integruoto karatė ir judesių metodiką, skirtą žmonėms su negalia.
„Kovos menai remiasi rytų filosofija – kūno ir proto pažinimu. Integruota judesių metodika „ICP MOVE“ padeda žmonėms su negalia stiprinti ne tik fizinę, bet ir emocinę bei psichologinę būseną“, – pasakoja G. Kazilionis.
L. Kazilionė papildo, kad metodika paremta spalvų, piktogramų ir judesio junginiu. „Jos idėja labai paprasta – kiekvienas gali judėti. Net jei žmogui sunku suprasti žodines instrukcijas, jis atpažįsta spalvas, jungia jas su judesiu, ir taip susijungia kognityvinė bei fizinė sistema. Tai suteikia pasitikėjimo savimi ir džiaugsmo jausmą.“
„Mes kuriame jausmą, kad kiekvienas gali“
Treneriai neslepia – pirmosios treniruotės vaikams su negalia dažnai būna sudėtingos. „Tėvai ateina nusivylę – sako, kad jų vaiko niekur nepriima, kad jam niekas nesiseka. O mes kuriame priešingą jausmą – kad kiekvienas gali“, – sako Laura.
Šiuo metu „Kamuido“ klube treniruotes lanko apie 25 žmones su įvairiomis negaliomis, tarp jų ir turintys autizmo spektro sutrikimus.
„Su vaikais viskas vyksta palaipsniui. Kartais atrodo, kad pradžioje galima dirbti tik individualiai, bet laikui bėgant vaikai stabilizuojasi, atsiranda susikaupimas. Reikia tiesiog daryti – lėtai, kantriai, ir rezultatai tikrai pasimato“, – sako treneris Gintaras Kazilionis.
Pažanga, kuri matuojama ne medaliais
Vytautas „Kamuido“ treniruotes lanko jau apie dvejus metus. Jis sportuoja specialioje grupėje, tačiau palaipsniui įsitraukia ir į platesnį klubo gyvenimą, o prieš metus pradėjo dalyvauti draugiškose varžybose.
„Pirmosios vietos buvo ketvirtos, bet jis turėjo labai aiškų tikslą – pasirodyti geriau. Šiemet jis jau užėmė antrąją vietą. Jam tai didžiulis įvertinimas“, – pasakoja trenerė Laura.
Dar svarbesnė – emocinė pažanga. „Autizmo spektro vaikai dažnai netoleruoja triukšmo, šviesų ar kontakto. O Vytautas paskutinėse varžybose išbuvo visą renginį susikaupęs ir susikoncentravęs“, – sako trenerė.
Mama pokyčius pastebi ne tik sporto salėje, bet ir kasdienybėje. „Anksčiau jis nepasitikėjo nei savimi, nei kitais žmonėmis. Dabar jis didžiuojasi, kad lanko karatė. Jeigu sako: „Aš jaučiuosi piktas“, jis pats prašo makivaros – minkštos smūgiavimo pagalvės, padedančios saugiai išlieti emocijas. Tai veikia“, – dalijasi Vytauto mama.
Ji priduria, kad šis pasikeitimas persikėlė ir į mokyklą. „Man labai svarbu tai, kad pokytis matomas ir per pamokas. Vytautas tapo drąsesnis – dabar jis pats ryžtasi atsakinėti prieš klasę. Anksčiau to nebūdavo“, – sako mama.
Bendras sportas – bendras ryšys
Sportas „Kamuido“ klube tapo ir šeimos laiku. Vytautas treniruojasi pirmas, o po to laukia mamos ir sesės, kurios sportuoja suaugusiųjų grupėje. „Jam tai labai naudinga – laukdamas mūsų jis bendrauja su kitais vaikais, mokosi būti tarp įvairių žmonių“, – sako Violeta.
„Kai vaikas jaučiasi priimtas – jis gali daug daugiau, nei mes kartais tikimės“, – priduria mama.
