Aurimas Mikalauskas: Įtempta politinė situacija ir kambaryje tūnantis dramblys – karo grėsmė. Ką daryti su kančios jausmu viduje? Kaip su tuo gyventi toliau?
Nerijus Paluckas: Bet iš tiesų tai karo grėsmė buvo nuo tada, kai mes gimėme. Mums gal tik dabar taip stipriai, kai mums taip gerai sekasi, pasidarė baugu. Bet, tiesą sakant, nuo pat vaikystės karo grėsmės nebuvo sumažėję. Visą laiką gyvenome prie agresoriaus. Karas visada kvėpavo mums į nugarą, jis tiesiog dabar yra labai arti. Dėl to mums yra sunku, bet tai yra mūsų susitapatinimas su tuo, aiškus pripažinimas to ir negebėjimas to pakeisti. Dėl to tai mums yra kančia.
Kodėl mes stengiamės gyvenime taip viską išmokti ir sužinoti? Kad galėtume kontroliuoti, o dabar yra situacija, kurios negalime kontroliuoti. Tu jos negali pakeisti. Pavyzdžiui, žmonės, kurie negali kentėti, nusiperka butą Ispanijoje ir išsikrausto.
A. M.: Ką daryti su šiuo jausmu, kuris kankina iš vidaus?
N. P.: Pati kančia kyla iš to, kad tu negali išgelbėti pačio kenčiančiojo, nebe nuo tavęs tai priklauso. Kai priklauso nuo tavęs – pakeisti santykius, susirasti darbą ir panašiai, kai turi daug energijos – tu galvoji okei, paimsiu ir padarysiu. Tada kančia nebeegzistuoja. Čia tu nebegali to padaryti.
Vienas Rytų filosofas yra pasakęs, kad ko negali pakeisti, gali priimti. Tai jeigu tu gali pakeisti – keisk, daryk veiksmus. Jei negali – turi priimti. Tu Trumpo ar Putino nepakeisi, bet jeigu tu nurimsi ir pradėsi daryti tai, kas nuo tavęs labiausiai priklauso – rūpintis savo ir šeimos, galų gale valstybės gerove, prisidėdamas prie to, kad, pavyzdžiui, stiprinsi mūsų dvasingumą, kūrį mes pametėme, tautos dvasią. Galbūt tu darysi mažus veiksmus, o gal tu nieko nedarysi, bet nekentėsi – tada tu sustiprinsi save. Ir tada atėjus tai dienai x, jeigu ji visgi būtų, tu būsi labiau pasiruošęs, nei visą laiką kentėdamas, nieko dėl to nedarydamas arba bandydamas pabėgti iš situacijos, kurios negali pakeisti.
A. M.: Kaip tau pačiam atrodo dabartinė situacija Lietuvoje iš tautos dvasingumo perspektyvos? Kokios mintys kyla stebint iš šono?
N. P.: Pateiksiu pavyzdį per santykių prizmę. Jeigu, sakykim, šeimoje vienas žmogus nervuojasi, galbūt užaugęs toksiškuose santykiuose, destruktyviai elgiasi – tu irgi gali ateiti ir visą savo energiją mesti tiesiai ant jo. Tačiau jūs taip nieko nesprendžiate, jūs gadinate santykius ir dėl to namuose vyksta didelis karas. Jeigu vienas žmogus viduje kariauja su savimi, kenčia, neturi atsakymų, bet tu esi ramus, ateini ir gali sakyti, žiūrėk, brangusis ar brangioji, arba nesakai nieko, tiesiog būti tyloje. Tu taip leidi jam nurimti ir tik tada ieškai sprendimo. Kai du žmonės jau yra nurimę, sprendimą lengviau surasti.
Dabar esame visi įsitempę ir dėl to susipriešiname, susimušame – tai Lietuvoje dabar ir vyksta. Iš esmės mes esame karas kare. Atrodo, su vienais žmonėmis gali kalbėti tam tikromis temomis, su kitais negali ir dėl to mes taip išsiskaldėme, išsibarstėme. Ar tai yra teisingas pasirinkimas gyventi tokioje kančioje?
Vydūnas vis kalbėdavo apie tautos dvasią. Aš galvodavau, apie ką visa tai yra, o iš tikrųjų mūsų tautos dvasia, žiūrint retrospektyviai, yra labai labai sena. Tik dabar ji yra uždaryta, mes esame taip sumažinti, kad patys nebetikime turintys dvasingumą. Mūsų visos dainos, raudos, energija – visa tai yra pirmykščiai laikai, kai mes evoliucionavome. Mes buvome tokie dideli, taip, mes praėjome daug karų, taip, mes irgi buvome žudikais, mus taip pat žudė, mes visa tai praėjome, bet mumyse tai įsirašė, mūsų tautos dvasia egzistuoja mumyse, bet mus vis uždaro į tokius mažus darinius, leisdami manyti, kad esame niekas. Tai mus ir padaro silpnus, mes negalime veikti išvien, negalime susitarti vienas su kitu, negalime ieškoti sprendimų. Mes ieškome, kas kalti. Tai yra labai didelis pavojus.
A. M.: Ar įmanoma kaip nors iš viso to tautos kentėjimo išeiti ir nedalyvauti tame susipriešinime?
N. P.: Aš matau, kad tai vyksta, bet aš nemaitinu savo gyvybine energija to, ko aš negaliu pakeisti. Aš ieškau sprendimų kaip tam sukurti alternatyvių būdų. Pavyzdžiui, važiuoja traukinys, jei lįsiu po jo bėgiais – manęs neliks. Yra žmonių, kurie tai daro, daro, daro ir kenčia, bet traukinys vis tiek lekia, jis nestoja, bet aš sakau jiems – tu išlipk ir pabandyk daryti ką nors kita nei darei iki šiol kančioje.
Ir tie žmonės, turintys daug nuostabios energijos, nukreipė ją kitur. Jie pasaulyje, kuris yra neapibrėžtas, kuriame yra karo grėsmė, pradėjo kurti gražius dalykus. Jie energiją nukreipė į kitokio pasaulio kūrimą. Ir tada labai daug žmonių pradeda į juos kreipti dėmesį.
Taip tie žmonės, kurie neturėjo alternatyvos, kaip ir aš vaikystėje neturėjau – nemačiau kitokio pasaulio nei tik kietų bernų pasaulis, dabar jie mato, kad gali būti ir kitaip. Išlipa iš to traukinio ir pradeda gyventi kitaip, daryti tai, ką nori. Ir jei net neturime garantijų, mes vis tiek galime kurti kitokį pasaulį, kuriame norime gyventi. O ne sėdėti traukinyje ir sakyti, kad pasaulis yra toks, koks yra, tai ir važiuojam su juo.
Taip, žmonės turi teisę kentėti ir važiuoti su tuo pasauliu, bet ir kiti variantai yra galimi. Galima padėti žmonėms, rūpintis vienas kitu, galima grąžinti tą tautos dvasią, galbūt galima susitaikyti su tais, su kuriais esame susipykę. Mes pasidarę tokie individualistai, kuriems tai duoda kančią. Tu neturi ryšio su savo brangiausiais, su tėvais, neturi ryšio su tauta, galiausiai su pasauliu. Tu kažkoks vienišas egoistas, kuris bando save realizuoti ir dabar kankinasi, nes negali įtvirtinti savo galios, nes pasaulis ne nuo jo priklauso. Va iš čia ir kančia turbūt.
Daugiau Nerijaus Palucko minčių apie leidimą sau nieko nedaryti, neapibrėžtumo pliusus, dvasinę terapiją, vaikystėje įrašytų programų perrašymą, vidinį balansą ir kt., išgirsite klausydami visą „Pradėk Iš Naujo“ pokalbį – jį rasite čia. Taip pat kviečiame išgirsti ir antrą pokalbio dalį – būtent joje su Nerijumi Palucku Aurimas kalbėjo apie tai, ką reiškia sąmonės evoliucija, vidinė ubagystė, iš kur gimsta perdegimas, kas yra tikroji vidinė laisvė, kas slypi už taip trokštamo individualumo ir kt. Ją rasite čia, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
