Sarah istorija: kai šeima tampa našta
Sulaukusi 21-ojo gimtadienio Sarah nusprendė nutraukti ryšius su mama. „Jaučiau jai vis didesnį pyktį“, – pasakoja ji, pridūrusi, kad apsisprendė po konflikto, kuris baigėsi audringu pokalbiu telefonu ir visišku ryšio nutraukimu.
Pasak Sarah, jos mama buvo šalta, egocentriška ir visiškai nesidomėjo jos gyvenimu. Ji menkino Sarah studijas ir nuolat spaudė grįžti padėti šeimos ūkyje. Skaudžiausia buvo tai, kad mama niekada nebandė jos apsaugoti nuo valdingo ir kartais net smurtaujančio tėvo.
Po paskutinio pokalbio telefonu moteris su mama nebendravo kelerius metus. „Jaučiausi išsilaisvinusi“, – prisimena Sarah.
Vis dėlto prieš išvykdama gyventi į užsienį, ji nenorėjo palikti atvirų žaizdų – susisiekė su tėvais. Jie elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Per kitus du dešimtmečius jų santykiai buvo permainingi: artumo laikotarpius vėl keisdavo susvetimėjimas.
Kada santykių nutraukimas tampa pateisinamas?
Nors visuomenėje tėvų ir vaikų ryšys dažnai laikomas šventu, tyrimai rodo, kad net 1 iš 10 suaugusiųjų ilgą laiką nebendrauja bent su vienu iš tėvų. Priežastys įvairios: nuo piktnaudžiavimo įvairiomis medžiagomis ir nepritarimo gyvenimo pasirinkimams iki nesibaigiančių konfliktų ar emocinio atstumo.
Psichologai pabrėžia, kad kartais nutraukti ryšius yra vienintelė išeitis, norint apsaugoti save – savo psichinę sveikatą, tapatybę ir orumą. Ypač jei bendravimas su tėvais nuolat sukelia skausmą, žemina ar stabdo asmeninį augimą.
Vis dėlto toks sprendimas retai būna spontaniškas. Dažniausiai tam prireikia metų metų svarstymų, vidinės kovos, savigraužos. Kai kuriems žmonėms tai suteikia palengvėjimą, kiti jaučia kaltę ar liūdesį net ir po ilgų metų.
Be to, susvetimėjimas nereiškia, kad santykiai niekada neatsinaujins. Kaip ir Sarah atveju, kai kurios šeimos periodiškai atnaujina ryšį, nors jis lieka trapus. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai abi pusės prisiima atsakomybę už praeitį ir nuoširdžiai nori keistis.
Galutinis atsakymas – asmeninis
Pasak straipsnio BBC autorės Miriam Frankel, kiekviena situacija – unikali. Nėra vieno teisingo sprendimo, ar verta palaikyti ryšį su tėvais bet kokia kaina. Svarbiausia – sąžiningai atsakyti sau: ar šis ryšys mane stiprina, ar skaudina? Ar jis paremtas pagarba, ar kaltės jausmu? Kartais, norint pradėti gyventi visavertį gyvenimą, tenka pasirinkti netradicinį, bet išlaisvinantį kelią.
Tabu tema, kuri rūpi daugeliui
Pasak Lucy Blake, vyresniosios dėstytojos iš Vakarų Anglijos universiteto ir knygos „Nė viena šeima nėra tobula: kaip priimti sudėtingą realybę“ autorės, apie susvetimėjimą tyrimų yra gana nedaug. „Tai vis dar tabu tema, apie kurią žmonės nenori kalbėti. Jie mano, kad tai nutinka tik kitiems“, – sako ji.
2022 m. paskelbtas vienas tyrimas, atliktas remiantis daugiau nei 8500 JAV gyventojų apklausa, parodė, kad 26 proc. apklaustųjų per 24 metų laikotarpį buvo susvetimėję su tėvu, o 6 proc. – su motina. Visi šie žmonės kartais vis dar matydavosi su tėvais.
Panaši 10 200 žmonių apklausa Vokietijoje parodė, kad per 13 metų laikotarpį 9 proc. respondentų buvo susvetimėję su motina, o 20 proc. – su tėvu.
Kitoje JAV apklausoje, kurią aprašė sociologas Karlas Pillemeris iš Kornelio universiteto 2020 m. išleistoje knygoje, dalyvavo 1340 žmonių – 10 proc. jų tuo metu visiškai nebendravo su vienu iš tėvų ar su savo vaikais, t.y. neturėjo jokio kontakto.
Vis dėlto, kadangi nėra ilgalaikių stebėjimų duomenų apie tai, kaip klostosi susvetimėjusių žmonių gyvenimai per laiką, sunku pasakyti, ar šis reiškinys iš tiesų darosi dažnesnis. Tačiau kai kurie tyrėjai, kaip K.Pillemeris, mano, kad taip ir yra.
„Ankstesnėse kartose iki vadinamosios kūdikių bumo kartos vyravo labai stiprus šeimos solidarumo principas – kad kraujas tirštesnis už vandenį. Šios normos silpnėja“, – sako K.Pillemeris ir pažymi, kad tai nebūtinai yra blogas pokytis.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinėse šeimose labiau priimtinos tampa alternatyvios formos – nesusituokusios poros ar šeimos be vaikų.
Joshua Colemanas, klinikinis psichologas, dirbantis su susvetimėjusiomis šeimomis ir parašęs keletą knygų šia tema, tam pritaria. Jis priduria, kad vis stiprėjantis individualizmas taip pat prisideda prie susvetimėjimo.
„Individualizmo kultūra – tai susitelkimas į save, savo tapatybę, savo laimę, – aiškina jis. – Todėl mūsų santykiai su kitais žmonėmis laikomi antraeiliais.“
Tyrimai rodo, kad JAV vyresni tėvai daugiau nei du kartus dažniau turi prastus santykius su savo vaikais, palyginti su tėvais iš šiek tiek mažiau individualistinių šalių, tokių kaip Izraelis, Vokietija ar Jungtinė Karalystė.
J.Colemanas taip pat mano, kad šį reiškinį dar labiau sustiprina socialiniai tinklai. Šiandien daug lengviau internete rasti savo „gentį“ – bendraminčių ratą, o daugelis influencerių skatina atsisakyti santykių su „toksiniais“ žmonėmis.
Pasak pašnekovo, augantis psichoterapeutų lankymas taip pat prisideda prie susvetimėjimo su artimaisiais – ir ne visuomet teigiamai. Kai kurie specialistai, pavyzdžiui, gali „diagnozuoti“ šeimos nariams psichikos sutrikimus net jų nesutikę, remdamiesi tik viena išklausyta istorijos versija. Tačiau toks elgesys prieštarauja etikos normoms psichiatrijos ir psichologijos srityse.
Pasak J.Colemano, jis yra sutikęs daugybę suaugusių vaikų, kurie po terapijos apkaltino savo tėvus esant „toksiškais“, narciziškais ar turinčiais ribinį asmenybės sutrikimą.
Tai, žinoma, nereiškia, kad ryšių nutraukimas visada yra blogas sprendimas. Daugelis žmonių turi tam labai svarių priežasčių, ypač tie, kurie vaikystėje patyrė smurtą ar prievartą, sako K.Pillemeris.
„Dėl to neturėtų būti jokios socialinės stigmos“, – pabrėžia jis.
Dėl ko santykius nutraukti „legalu“?
J.Colemanas priduria, kad nutraukti santykius gali būti pateisinama ir tada, kai tėvai visiškai nesigaili dėl savo elgesio arba atsisako išklausyti.
Vis dėlto, kaip rodo K.Pillemerio tyrimas, kuriame jis apklausė ir išsamiai kalbino 300 susvetimėjusių žmonių, dažniausiai ryšių nutraukimas kyla ne iš vieno didelio įvykio, o iš „kaupimosi smulkių neigiamų sąveikų“ – pavyzdžiui, nuolatinių įtampų su šeimos nariais ar uošviais.
JAV atliktoje daugiau nei 1000 žmonių apklausoje, kurią vykdė J.Colemanas, dauguma respondentų nurodė konkrečius šeimos narių veiksmus arba bendrą šeimos dinamiką kaip priežastis, dėl kurios jie nutraukė ryšius. Tai kartais siejama su skyrybų pasekmėmis – kai vienas iš vaikų stoja į vieno iš tėvų pusę arba nepritaria naujam partneriui. Taip pat svarbūs gali būti tapatybės ir seksualumo klausimai – kai kurie tėvai, pavyzdžiui, nesugeba priimti, kad jų vaikas yra homoseksualus. Beveik penktadalis respondentų kaip susvetimėjimo priežastį nurodė politinius skirtumus.
Tuo tarpu Lucy Blake atlikus apklausą Jungtinėje Karalystėje, kurioje dalyvavo apie 800 žmonių, susvetimėjusių su bent vienu šeimos nariu, paaiškėjo, kad dauguma nurodė emocinį smurtą kaip pagrindinę priežastį.
„Dažniausiai tai susiję su probleminiu tėvų elgesiu – labai griežtu, kontroliuojančiu, autoritariniu auklėjimu“, – sako L.Blake.
Tačiau ji pabrėžia, kad dauguma jos apklaustųjų buvo žmonės, kurie sąmoningai ieškojo pagalbos tvarkantis su šeimos susvetimėjimu, todėl jų patirtys gali neatspindėti visos visuomenės.
„Aš manau, kad niekas neturi likti santykiuose, kuriuose nesijaučia saugiai. Dažnai kalbame apie fizinį ar seksualinį smurtą, bet emocinis smurtas yra lygiai taip pat svarbus ir nusipelno dėmesio“, – pabrėžė tyrėja.
