Draugaujant žmonės užima skirtingus vaidmenis. Dažniausiai santykiuose kažkas dominuoja – kartais tik laikinai, tam tikrose situacijose ar etapuose, o kartais nuolat. Tai lemti gali įvairios priežastys, pvz., gali būti, kad patys sąmoningai arba nesąmoningai esame linkę slėptis už draugo ir stengiamės visą dėmesį atiduoti jam. Vis dėlto tikrai neretai būna atvirkščiai – jaučiamės nematomi, nes mūsų draugas tiesiog nemato.
Jei bendraudami atiduodate visą save, tačiau užuot sulaukę to paties, gaunate priešingą reakciją (kritiką, „draugiškus“ patarimus ir pan.), tai – raudonos vėliavėlės, į kurias nereikėtų numoti ranka, rašo „Psichology Today“ ir pateikia pavyzdžių, kaip tokie toksiški santykiai gali atrodyti.
Subtilus užgrobimas: kai draugystė sukasi aplink kitą
Tokiuose santykiuose viena pusė dažnai slapta sutelkia dėmesį į save per subtilius palyginimus, pasyvų pavydą ar emocinį vienvaldiškumą. Jūsų vaiko pasiekimus tyliai užgožia jo vaiko pasiekimai. Akimirkos, kuriomis turėtų būti dalijamasi, sutelkiamos į tik į draugo gyvenimą – ne dėl akivaizdaus dominavimo, bet dėl emocinio nukreipimo.
Tai ne tik ribų problema, bet ir santykių ištrynimas – laipsniškas psichologinio deguonies išeikvojimas.
Nuo idealizavimo iki nusivylimo
Remiantis objektinių santykių teorija, į draugystę mes linkę įeiti su nesąmoningomis projekcijomis: mes matome kitus per savo vilčių, nepatenkintų poreikių ar idealizuoto savęs prizmę. Tačiau, kai asmens realybė nebegali palaikyti fantazijos, patiriame lūžį – dažnai lydimą sumišimo, susierzinimo ar net sielvarto.
Šis perėjimas nuo idealizavimo prie nusivylimo yra skausmingas, bet būtinas. Jis signalizuoja, kad psichika nebegalės daugiau savęs iškreipti, kad išlaikytų vienpusį ryšį.
Psichoanalitikas Donaldas Winnicottas netikrąjį „aš“ apibūdino kaip apsauginį mechanizmą, kuris leidžia mums palaikyti santykius, slopinant savo tikruosius poreikius, potraukius ar nepatogumus.
Nesaugiuose santykiuose netikrasis „aš“ elgiasi kaip fasadas. Tačiau laikui bėgant ši įveikos strategija sukelia gilų išsekimą, kartėlį ir atotrūkį nuo tikrojo „aš“.
Kai žmogus pradeda jausti „gilų susierzinimą“ dėl žmogaus, kurį anksčiau laikė artimu draugu, D.Winnicotto teigimu, tai yra autentiškojo „aš“ išlindimas į paviršių, kuris pagaliau yra pakankamai stiprus, kad pripažintų nesuderinamumą ir pasitrauktų iš bendros saugumo iliuzijos.
Tokiu atveju sveika draugui ar bent jau sau aiškiai įvardinti: "Šiuose santykiuose nebesijaučiu emociškai saugus“. Tai nėra pyktis, priešingai – tai aiškus ženklas, kuris būtinas mūsų psichinei sveikatai palaikyti. Be to, tai yra labai svarbus psichodinamikos raidos etapas – galime susigrąžinti savo projektuojamą šviesą, gerbti intuityvias tiesas ir ugdyti pasitikėjimą savimi.
Tikra draugystė neapsiriboja paviršutiniškais maloniais dalykais. Ji susijusi su mūsų komfortu ir laisve išreikšti savo tikrąjį „aš“ su kitais.
Atminkite, kad kai negalime būti autentiški, atsitraukimas nėra atsisakymo ženklas – tai drąsus savigarbos, vientisumo ir nervų sistemos atkūrimo veiksmas, rašo „Psichology Today“.
