Aurimas Mikalauskas: Man susidaręs įspūdis, kad save vertini galbūt labiau neutraliai. Ir kai tame esi, man atrodo, susirgti žvaigždžių liga tampa neįmanoma, nes save reflektuoji ir gebi pamatyti iš šono. Iš kur tai atėjo?
Oskaras Koršunovas: Neturėjau kažkokių išskirtinių galimybių, dėl kurių galėčiau pasakyti, kad būtent jos man padėjo ar mane formavo. Esu iš paprastos šeimos, galbūt padėjo tai, kad ji labai darni. Nors ir nebuvo eskaluojami tokie dalykai kaip meilė, bet ir nebuvo pykčių. Matėsi, kad tai yra šeima.
Gyvenau Žirmūnuose, mokiausi 9-toje vidurinėje, sovietmečiu. Aš nežinau, iš kur tai manyje, galbūt iš tėvų, galbūt iš tėvo ar senelio – jis labai mėgo daug pasakoti visokių istorijų. O tėvas skaitydavo daug knygų. Kieme, kuriame mes mėtėmės grumstais, mušėmės, žaidėme futbolą, ėjom į bokso treniruotes, kažkaip atsirado didelis dvasingumo poreikis. Kažkokiu būdu prasidėjo šis kelias – knygų skaitymas su žibintuvėliu po antklode naktimis, tėvai eidavo tikrinti, miegi ar ne. Užgesindavai prožektoriuką, vėl uždegdavai ir vėl skaitydavai.
Tie ieškojimai, kai mes pradėjom eiti į teatrą ir į kiną, tai nebuvo taip, kad ten mus kas nors vedė. Niekas nesiūlė, mes buvome kiek kitoje aplinkoje. Tačiau poreikis atsirado ir labai didelis. Tame pačiame kieme, su tais pačiais draugais, pradėjom eiti į miestą, senamiestį, ir taip atsirado literatūra, stovėdavom tokiose praktiškai tarpuvartėse, rūkydavom ir kalbėdavom apie Kafką, Dostojevskį.
Tuo metu gyvenom visiškai ateistinėje visuomenėje ir šeimoje, kurioje, beje, kaip paskui paaiškėjo, tėvas slapta vaikščiojo į bažnyčią, bet slėpė nuo šeimos ir aplinkinių. Tačiau tai, matyt, yra duotybė. Aš tikrai neaugau toje aplinkoje, kuri kažkaip sąveikautų pasirinktam keliui ir tam, kuo aš vėliau domėjausi visą savo gyvenimą.
A. M.: Grįžkime prie vienos temos – kuriame gyvenimo etape esi šiuo metu.
O. K.: Vienas dalykas: aš suprantu, ką padariau. Padariau nemažai ir suprantu, ko pasiekiau savo srityje — kokius sukūriau spektaklius, kokie buvo įvertinimai ir čia, ir tarptautiniai. Matau, koks kelias yra nueitas ir aš savotiškai suprantu, kad galbūt didžiausi pasiekimai jau padaryti, kiek aš pasiekiau apskritai.
Tos klaidos, kurios padarytos arba tie praradimai, kurie padaryti, kitaip tariant tai, ko galėjau pasiekti, bet nepasiekiau, tas jau irgi padaryta. Tad tie klausimai apie karjerą, pinigus ir panašiai, jau nebėra labai aktualūs. Iš esmės jau galėčiau gyventi nieko nedarydamas – apie tai irgi labai pagalvoju. Iš kitos pusės – dar norisi, galbūt dar nesudėti galutiniai taškai. Tačiau, žinoma, pati situacija jau yra visai kita, man nebereikia įrodyti, man nebereikia sau pačiam kažką įrodinėti. Aš suprantu, ko jau nebepadarysiu. Tai čia irgi svarbus dalykas.
A. M.: Kas keitėsi bėgant laikui – koks buvai tada ir koks šiandien?
O. K.: Kažkada galvojau, kad apskritai esu nemirtingas ir padarysiu bei pasieksiu viską, ko aš noriu, ko tik užsigeisiu. Dabar taip nebegalvoju. Gyvenimo dramaturgijoje ateina momentas, kai supranti: kad ir kaip norėtum, jau nebeišmoksi ispaniškai ar itališkai. Nebėra jau tiek aistros, azarto, kad taip besąlygiškai tiek kurtum, tiek darytum.
Yra kiti dalykai – yra patirtis, tu jau turi tam tikros prabangos daugiau kontempliuoti. Kitaip tariant, yra branda ir su tuo susiję dalykai. Aš kažkuria prasme galiu nebe taip lakstyti, bėgti ir, tiesą pasakius, net nebesinori, savotiškai esu išsilakstęs visomis prasmėmis – tiek darbe, tiek tūsuose, meilės reikaluose ir visuose kituose dalykuose. Kas įdomu, kad man ta branda yra įdomi, aš su ja susiduriu tik dabar. Beje, nuo sausio 1 iš viso nevartoju jokių toksiškų dalykų, jokių nuodų, svaigalų, nei narkotikų, nei alkoholio ir net labai nedaug kavos geriu. Jau vien tai atneša labai daug didelių pokyčių.
Daugiau Oskaro Koršunovo minčių apie svajones, teatrą, savęs atradimą, žaibišką sėkmę, Dievą, neutralų savęs vertinimą ir kt., išgirsite klausydami visą „Pradėk Iš Naujo“ pokalbį – jį rasite čia. Taip pat kviečiame išgirsti ir antrą pokalbio dalį – būtent joje su Oskaru Koršunovu Aurimas kalbėjo apie tai, ką reiškia pripažinti, kad nežinai, ką atneša suvokimas, kad kai kuriems dalykams jau per vėlu, kodėl mes pražiopsome ženklus, apie nepadorumą būti labai laimingu ir kt. Ją rasite čia, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
