Išgelbėjo mamos patarimas
Kai Ukrainoje prasidėjo bombardavimai, Inna Tekliuk su vaiku išėjo į Kyjivo stotį beveik be plano – tik su viena mintimi: išgyventi, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Buvo panika, žmonės verkė, visi stumdėsi, kad tik išvažiuotų. Mes tiesiog patekome į autobusą, važiuojantį į Vilnių“, – prisimenė ji.
Kelionė nebuvo sklandi – sugedo gyvybes turėjusi išsaugoti transporto priemonė, naktis laukuose, sprogimų garsai, baimė, kad kiekviena minutė gali būti paskutinė.
-
Stebuklus darančio jonvabalio autorius – kalvis Andrius Šukutis: „Žmonės jau „atsikando“ plastmasės“
-
Policijos poelgis tamsoje sujaudino iki širdies gelmių: „Žiūri žmogui į akis ir matai, jog jam iš tikrųjų rūpi“
-
Nuo žemaitiško „Mažojo princo“ iki kalbos įteisinimo: lituanistas atvirauja – žemaičių kalba išgyvena pakilimą
„Prie bankomatų driekėsi milžiniškos eilės žmonių. Kas keletą minučių galimybės pabėgti nuo karo kaina augo. Aš į autobusą patekau sumokėjusi auksu – mama visada patarė prie savęs turėti papuošalų iš brangių metalų“, – sunkias akimirkas prisiminusi teigė I. Tekliuk.
Šiandien Inna jau Vilniuje. Skroblų gatvėje, ji įkūrė grožio saloną „Elegance“ – vietą, kuri atrodo lyg iš kito laikmečio, tačiau gimė iš šiuolaikinės patirties: karo, netekties ir būtinybės pradėti iš naujo.
Iki karo ji gyveno netoli Kyjivo, Belohorodkoje, kur turėjo nedidelį saloną. Tačiau nuolatiniai elektros tiekimo sutrikimai, oro pavojaus sirenos ir nesaugumas verslą sustabdė.
„Ten viskas tiesiog stovi. Kad žmogus galėtų dirbti, reikia generatoriaus, o jis labai brangus. Nuolat reikia bėgti į slėptuves. Tai nebe gyvenimas“, – sakė ji.
Lietuvoje pradžia buvo sunki. Inna viena augina vaiką, susidūrė su problemomis dėl dokumentų, patyrė laikinus finansinius sunkumus, neteko pajamų šaltinio.
„Aš dirbau. Iš pradžių namuose. Priėmiau klientus, kada tik jiems buvo patogu. Reikėjo išgyventi“, – pabrėžė ji.
Baldai su istorija
Grožio srityje ji dirbti pradėjo būdama 17-os: pradėjo nuo manikiūrų, vėliau išmoko priauginti blakstienas, dirbti su antakiais, plaukais.
Tačiau dabartinis jos salonas – ne tik apie grožį. Tai – jos rankomis, kantrybe ir intuicija kurtas pasaulis. Beveik metus Inna pati ieškojo, vežė, restauravo baldus ir interjero detales.
„Spintą, kuri yra laukiamajame, radau visiškai atsitiktinai. Tai buvo stebuklas, kad ji apskritai atkeliavo“, – šypsodamasi pasakojo ji.
Kiekvienas baldas čia turi savo istoriją: XIX amžiaus veidrodžiai, juodo marmuro paviršiai, rankomis šlifuotos pakabos, iš naujo perdažytos spintelės.
„Šlifavome, gruntavome, dažėme, plovėme. Viską dariau pati“, – pasakojo Inna.
Ji kalbėjo apie baldus ne kaip apie daiktus, o kaip apie gyvas istorijas.
„Kiekviena detalė turi energetiką, kurią perdavė jos ankstesni šeimininkai. Būdavo, kad perdažai daiktą – ir per naktį dažai tiesiog dingsta, tarsi baldas jų nepriima. Kartais reikėdavo perdažyti dešimt kartų“, – teigė ji.
Kai kuriuos objektus ji prisimena su šiurpuliu.
„Buvo viena detalė, kuri tiesiog „valgė“ dažus. Galvoju, kad anksčiau ji priklausė labai sudėtingam žmogui“, – pasakojo Inna ir pridūrė, kad senoviniai baldai, ypač iš turtingų namų, tarsi išsaugo savininkų charakterį.
Interjere susilieja skirtingos epochos – XIX amžiaus klasika, prancūziški akcentai, šiuolaikiniai sprendimai. Kai kur dar likę laikini baldai iš masinės gamybos, tačiau Inna jų neslepia: „Kai tik galėsiu, viską pakeisiu. Noriu, kad viskas būtų vientisa.“
Salonas šiandien siūlo įvairias grožio paslaugas – nuo veido procedūrų iki blakstienų priauginimo. Čia klientai, anot Innos, ateina ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl atmosferos – lėtesnės, jautresnės, sukurtos rankomis.
„Jeigu jau darai – daryk iki galo“, – sakė ji.
I.Tekliuk, dar kurį laiką tikėjusi, kad galės grįžti į Ukrainą, neseniai nusprendė savo ateitį kurti Lietuvoje. Ji pradėjo mokytis kalbos, gilintis į šalies kultūrą.
Inna viena augina autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką.
„Mumis čia rūpinasi. Tiesa, užtruko, kol susitvarkėme dokumentus, bet dabar yra viskas gerai. Savo viltis sieju su Lietuva“, – teigė I. Tekliuk.
