Juozas gimė Skuode ir kaip pats atvirauja – jo pirmoji kalba yra žemaičių: „Lietuvių kalbą išmokau daug vėliau – mokykloje, tačiau gilesnis susidomėjimas mano gimtąja žemaičių kalba įvyko tuomet, kai įstojęs į universitetą pasirinkau lietuvių filologijos studijų programą.“
Žemaičių kalba sudomino studijų laikais
Dar pirmame kurse Juozą pastebėjo ryškiausias žemaičių kalbos tyrinėtojas – profesorius Aleksas Girdenis. Pakviestas į lietuvių kalbos būrelį Juozas pradėjo dar giliau domėtis žemaičių kalba, kuri jo neapleido iki šiol.
„Ji yra unikali tuo, jog tai ne tarmė, tai – kalba“, – sako pašnekovas. Anot jo, nuo seniausių laikų istorikų ir kalbininkų buvo įvardytos dvi kalbinės sistemos – žemaičių ir aukštaičių arba, kitaip sakant, žemaičių ir lietuvių kalbos. Visgi bendrinė kalba susiformavo vakarų aukštaičių tarmės pagrindu.
„Dėl jaunos Lietuvos valstybės išlikimo ir įsitvirtinimo žemaičiams reikėjo laikinai paaukoti kai kuriuos tapatybės dalykus, tarp jų – ir žemaičių kalbą. Tačiau atgimus Lietuvai vėl atsirado galimybės ir sąlygos sugrąžinti žemaičių kalbą ir raštą“, – istorinius aspektus atskleidžia lituanistas.
Žemaičių kalbos įteisinimas – realus?
2017 metais Juozas išleido monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“. Nors pašnekovas sako nesitikėjęs, bet monografija jau išleista trimis leidimais, daugiau nei 3000 egzempliorių tiražu. Šia monografija žemaičių kalbos tyrinėtojas siekė įrodyti, jog žemaičių kalba egzistuoja, mat ji turi keturias kiekvienai kalbai būtinas sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką.
Nors šiuo metu Seimas priima tam tikrus įstatymus, Juozas nepraranda vilties, kad greitu metu gali būti įteisinta žemaičių kalba: „Neabejoju, jog kalbos įteisinimas leistų dar kryptingiau ir įvairiais lygmenimis mokytis bei tvirtinti žemaičių kalbą bei jos rašybą. Tai parodytų visai Lietuvai, kaip gyvybiškai svarbu mažai tautai išlaikyti esminius tapatybinius dalykus.“
Žemaitijoje moksleiviai ir vaikai mėgsta žinutėmis susirašinėti tarmiškai.
Pašnekovas atvirauja, jog pastaraisiais metais stebimas ryškus žemaičių kalbos pakilimas. Prieš daugiau nei 20 metų žemaičių kalbai buvo iškilusi grėsmė, jaunimas nebenorėjo kalbėti žemaitiškai, tačiau šiuo metu situacija yra pasikeitusi, o pavojaus tarmių ir žemaičių kalbos išnykimui tikrai nėra. Visgi pastangų, norint išsaugoti žemaičių kalbą, reikia daug.
Kalba populiarėja ir tarp jaunimo
Anot pašnekovo, pirmiausia reikia pradėti nuo jaunimo – parodyti jiems vertę ir prasmę išmokti kalbėti žemaitiškai, kalbos grožį: „Mokyklų, būrelių, įvairių vakaronių ir renginių pagalba jaunimas yra įsitraukęs į tapatybinius dalykus ir žemaičių kalbos puoselėjimą. Žemaitijoje moksleiviai ir vaikai mėgsta žinutėmis susirašinėti tarmiškai. Jiems tai yra įdomu, o kalbėtis tarp savęs žemaitiškai nebėra nei gėda, nei „kaimietiška“. Žemaičių kalba tampa tikrąja krašto tapatybine vertybe“, – džiugiai pasakoja lituanistas.
Žemaičių kalba yra išleista daugybė knygų, o viena populiariausia iš jų – 2024 metais žemaitiškai išleistas Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“. „Tai parodo žemaičių ryžtą puoselėti ir saugoti savo kalbą. O kiekvienam iš mūsų reikėtų pagalvoti apie tai, kas mums svarbu, kuo mes, maža Lietuvos tauta, išsiskiriame iš kitų. Norint išsaugoti istoriją, tapatybę, kalbinius dalykus, kiekvienas sąmoningai turime išlaikyti ir palaikyti šias vertybes“, – šypsosi pašnekovas.
Pasak lituanisto, žemaičių kalba šiandien nebėra pamiršta ir vis labiau populiarėja dėka pačių žemaičių, kurie savo užsispyrimu bei tradicijų ir vertybių puoselėjimu gali nuversti net kalnus. Juk, kaip sakoma: „Je žemaitis osėspėrs – ėr i dėbėsi ispėrs“.
