T.Bielevičius yra skubiosios medicinos pagalbos paramedikas, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro paramedikų profesijos mokytojas ir VšĮ Globos ir priežiūros centro – stacionarinės ilgalaikės priežiūros įstaigos – direktorės pavaduotojas sveikatos priežiūrai. Jis dirba klasterinėje brigadoje, vyksta į sunkiausius iškvietimus, kartu ruošia naująją paramedikų kartą bei kasdien atsako už senyvo amžiaus ir neįgalių asmenų sveikatos priežiūrą.
Pokalbis su T.Bielevičiumi – apie kasdienybę, kurioje nėra rutinos, sprendimus, priimamus čia ir dabar, apie kurioziškas situacijas ir pavojus, kai pacientų agresija tampa realia grėsme. Taip pat apie darbą, prasidedantį tada, kai kitiems, laukiant greitosios medicinos pagalbos, regis, sustoja laikas.
– Tautvydai, paramediku dirbate jau dvidešimt metų. Kaip pasirinkote šią profesiją?
– Iš pradžių bandžiau studijuoti tuometinėje veterinarijos akademijoje. Kurį laiką mokiausi, bet pajutau, kad tai – ne man. Pradėjau savęs klausti, ar tikrai noriu būti veterinarijos gydytoju ir gydyti gyvūnus? Supratau, kad mane labiau traukia darbas su žmonėmis – noras padėti būtent jiems.
Todėl studijų nebaigiau, o netrukus įsidarbinau Marijampolės greitosios medicinos pagalboje pagalbiniu darbuotoju. Važiuodavau su medikų brigada į iškvietimus, padėdavau, kuo reikėdavo: palaikyti pacientą, jį pernešti, sutraukti vaistus, grįžus sutvarkyti automobilį – atlikti tai, ką nurodo medikas. Tai buvo praktinis, labai arti realios pagalbos esantis darbas, o vėliau atsirado galimybė įgyti paramediko profesiją. Tą ir padariau.
Ik tol greitojoje medicinos pagalboje dirbo vadinamieji felčeriai. Paramediko specialybė buvo visiškai nauja. Studijas baigiau Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, buvau trečiosios laidos paramedikas.
– Ar noras padėti žmonėms turėjo kokią nors asmeninę pradžią? Gal buvo įvykis, kuris pastūmėjo rinktis mediciną, o gal medikų buvo šeimoje?
