Sekite 15min Google
Pirmą kartą alkoholio Lina paragavo būdama dvylikos. Per vieną šventę ji ne šiaip gurkštelėjo, o prisigėrė. Mergaitę supykino, o tėvai ją dar ir nubaudė. Vis dėlto šis įvykis jos nesustabdė.
„Alkoholį pradėjau vartoti labai anksti. Niekada neturėjau ribos, kad išgersiu tik šiek tiek. Alkoholio visada būdavo daug“, – 15min pasakoja moteris.
Lina jau kurį laiką praleidinėjo pamokas, o keturiolikos galutinai metė mokyklą. Su draugų kompanija ji gerdavo, rūkydavo, vis dažniau išeidavo iš namų.
Pasak moters, santykiai šeimoje buvo sudėtingi. Tėvas ją griežtai auklėjo, mušdavo, o artimesnį ryšį ji palaikė tik su mama. Tačiau net ir grįžusi namo Lina ten neužsibūdavo: „Vis tiek grįždavau į gatvę. Kompanija man suteikė tai, ko trūko šeimoje“.
Blaiva atrodžiau sau ne ta tikroji aš.
Anksčiau moteris dėl savo priklausomybės kaltino artimuosius – manė, kad iki alkoholio ją nuvedė netinkamas auklėjimas. Šiandien Lina savo praeitį vertina kitaip. Sako, buvo sunkaus charakterio vaikas, meluodavo ir vagiliaudavo.
Alkoholis jai labai anksti tapo ne tik maišto ar draugų kompanijos dalimi. Jis slopino nerimą, o nedrąsiai merginai suteikdavo pasitikėjimo savimi.
„Išgėrusi jausdavausi savimi, tapdavau drąsesnė, o blaiva atrodžiau sau ne ta tikroji aš. Maniau, kad gersiu visą gyvenimą, nes alkoholis padaro mane tokia, kokia iš tiesų esu viduje“, – prisimena Lina.
Alkoholis „išlindo“ per visas puses
Vėliau moteris sukūrė šeimą ir susilaukė dukros. Gimus vaikui, tikina alkoholio nevartojusi maždaug keturis mėnesius – tol, kol pati maitino kūdikį. Paskui vėl pradėjo gerti.
Pats alkoholis, kaip sako Lina, niekada nebuvo skanus, jos organizmas jį sunkiai pakeldavo. Tačiau moteriai reikėjo būsenos, kurią jis suteikdavo – tik išgėrusi ji mokėdavo atsipalaiduoti ir nurimti.
„Atrodė, kad gyvenu gerai – turėjau vyrą, namus, viskas buvo gražiai susiklostę. Bet priklausomybė alkoholiui išlindo per visas puses. Man niekas netikdavo, vis tiek atrasdavau priežastį išgerti“, – pasakoja ji.
Lina sau aiškindavo, kad geria, nes jaučiasi nelaiminga, yra pavargusi ar jai tiesiog reikia atsipalaiduoti: „Su tokiais pasiteisinimais gyvenau labai ilgai. Alkoholizmas yra saviapgaulės liga“, – sako moteris.
Iš pradžių ji gerdavo su draugais. Tačiau rytą vis dažniau užplūsdavo gėda dėl to, ką išgėrusi pasakė ar padarė. Tuomet Lina pradėjo gerti viena – taip buvo lengviau, nes niekas nematė. Ji jau suprato, kad alkoholis kelia vis daugiau problemų, tačiau sustoti nebegalėjo.
Dukra yra svarbiausias žmogus mano gyvenime, bet alkoholis būdavo stipresnis.
Pirmoji Linos santuoka greitai iširo. Vyras dirbo užsienyje, todėl ji su dukra grįžo pas mamą. Ši prižiūrėjo mergaitę, ją maitino ir rūpinosi kasdieniais jos poreikiais.
„Jei atvirai, tai dukra užaugo tik mano mamos dėka. Nežinau, ką kitaip būčiau dariusi. Dukrą labai mylėjau ir myliu, ji man yra svarbiausias žmogus gyvenime, bet alkoholis būdavo stipresnis“, – pripažįsta Lina.
Vakare laukdavo savo dozės
Sulaukusi 35-erių Lina pirmą kartą pravėrė Anoniminių alkoholikų (AA) grupės duris. Tuo metu ji alkoholį vartojo kasdien, o blaivių dienų beveik nebeliko.
„Eidavau į darbą ir laukdavau vakaro, kad galėčiau išgerti savo dozę ir atsipalaiduoti. Pirmą kartą atėjusi į grupę labai bijojau, atsisėdau kamputyje, bet žmonės mane greitai ir šiltai priėmė“, – prisimena pašnekovė.
Vis dėlto vien apsilankymo AA grupėje neužteko. Ilgainiui pradėjo trikti Linos psichikos sveikata, ji ne kartą gydėsi psichiatrijos ligoninėje. Dukra tuo metu liko su močiute.
Pasak moters, svarbiu lūžiu tapo artimųjų sprendimas nebesitaikstyti su jos elgesiu ir nebegelbėti nuo alkoholio vartojimo pasekmių.
„Jie pasakė: viskas, kažką daryk, nes taip daugiau gyventi nebegalima. Kol guli ligoninėje, kūnas atsigauna, išsimiegi, bet mano protas vis tiek veikė taip, tarsi be alkoholio negalėčiau gyventi“, – pasakoja Lina.
Penktą kartą atsidūrusi ligoninėje moteris jau neturėjo nei pinigų, nei artimųjų paramos, prastėjo jos fizinė sveikata. Tačiau net ir ten mintys sukosi apie tai, kaip vėl gauti alkoholio.
„Man pasidarė baisu, kas su manimi bus toliau. Pradėjau įsivaizduoti, kad atsidursiu benamių landynėje“, – prisimena ji.
Ligoninėje Lina pamatė skelbimą apie priklausomybę turintiems žmonėms skirtą reabilitacijos programą. Paskambino nurodytu numeriu ir nusprendė pabandyti.
Priklausomybės ligų centre programą lankę žmonės vakarais turėjo eiti į AA susirinkimus. Lina norėjo pasislėpti nuo kitų, tačiau galiausiai išdrįso nueiti. Baigusi reabilitaciją ir dvylikos žingsnių programą galiausiai ji susirado globėją – tą patį priklausomybės kelią jau nuėjusį žmogų, kuris dalijosi savo patirtimi ir ją palaikė.
Lina iš naujo sako atradusi paprastus malonumus – jai vėl pasirodė skanios sultys, ledai, o į alkoholį kurį laiką net nesinorėjo žiūrėti. Pradėjusi blaivėti ji baigė ir anksčiau mestą mokyklą.
Tačiau po kurio laiko moteris patikėjo, kad jau pasveiko ir toliau galės tvarkytis viena.
Po metų blaivybės – penkerių metų atkrytis
„Programa veikia tol, kol ją vykdai. Tai nėra stebuklinga tabletė. Praėjusi programą atsitraukiau nuo Anoniminių alkoholikų bendruomenės, nes atrodė, kad jau pasveikau ir pati viską žinau“, – sako Lina.
Blaivi ji išbuvo maždaug metus. Tada, norėdama grąžinti susikaupusias skolas, išvyko dirbti į užsienį. Bet vėl pradėjo vartoti alkoholį.
Tuo metu ji jau gyveno su antruoju vyru. Per penkerius metus trukusį atkrytį abu gėrė kartu. Lina stengėsi nuo aplinkinių nuslėpti, kas vyksta jų gyvenime, tačiau priklausomybė ją vis labiau traukė atgal.
„Priklausomybė nuo alkoholio yra labai slidus dalykas – gali greitai grįžti ten, iš kur, atrodo, jau išėjai“, – sako moteris.
Tik po penkerių metų jai pavyko sugrįžti į AA grupę. Šį kartą Lina jau nebetikėjo galinti pasveikti vien savo jėgomis: „Kai sugrįžau, įsikibau į grupę, kad tik dar kartą neatkrisčiau. Tai ne apie mano stiprybę, o apie pasidavimą. Suprantu ir pripažįstu, kad alkoholis yra už mane stipresnis. Tai, kas man padeda, randu tarp bendraminčių“.
Susitaikiau, kad tai – visam gyvenimui.
AA bendruomenėje Lina sutiko žmonių, kurių istorijos sugriovė jos turėtus stereotipus apie priklausomybę. „Ko tik pas mus nėra – ir profesorių, ir gražių, ir turtingų. Ši liga nesirenka statuso, įklimpti gali visi“, – sako moteris.
Dabar Lina alkoholio nevartoja penkerius metus ir aštuonis mėnesius. Ji reguliariai lanko susirinkimus, palaiko ryšius su kitomis AA grupėmis ir pati globoja kelis sveikstančius žmones.
„Susitaikiau, kad tai – visam gyvenimui. Laikausi programos, tarnauju, turiu globotinių. Tai tapo mano gyvenimo dalimi. Jokių garantijų nėra, bet tikiuosi likti blaivi“, – kalba Lina.
Sustojus Linai, vyras gėrė toliau
Kai Lina vėl nustojo vartoti alkoholį, jos vyras gėrė toliau. Moteris ne kartą grasino skyrybomis, tačiau pati nieko nekeisdavo, todėl jos žodžiai neveikė.
Nors jau gerai suprato, kaip veikia priklausomybė, Lina mėgino vyrą gelbėti – vežiojo jį gydytis, rūpinosi juo ir tikėjosi, kad šis nustos gerti.
„Galėjau daug kartų sakyti, kad išeisiu, bet jeigu pati nieko nekeičiau, tie žodžiai neveikė. Lūžis įvyko tada, kai aiškiai pasakiau, kad daugiau su juo negyvensiu, jeigu jis nieko nedarys“, – pasakoja ji.
Pasak Linos, tuo metu susidėjo kelios aplinkybės: vyras pateko į ligoninę, vos nemirė ir suprato, kad taip gyventi nebegali. Galiausiai jis pats apsisprendė lankyti AA susirinkimus. Dabar alkoholio nevartoja pusantrų metų.
„Kiekvienam ateina savas laikas. Priklausomybė nuo alkoholio yra mirtina liga – daug žmonių ji pasiglemžia, bet daugeliui pavyksta išsikapstyti“, – sako pašnekovė.
Dukra neatstūmė
Per blaivybės metus pasikeitė ir Linos santykiai su dukra. Pasak moters, ši niekada nuo jos nenusisuko, tačiau dabar jų ryšys tapo dar šiltesnis ir atviresnis.
Dukra gyvena užsienyje, bet jos reguliariai susitinka – Lina vyksta pas ją, o dukra grįžta aplankyti mamos. „Negalėčiau tikėtis nieko geriau“, – šypteli Lina.
Ji ir šiandien netvirtina priklausomybę nugalėjusi visiems laikams. Penkeri metai ir aštuoni mėnesiai blaivybės jai nėra pasiekta finišo linija. Tai gyvenimas, kurį moteris renkasi iš naujo kiekvieną dieną.
SPECIALISTO KOMENTARAS
Komentuoja Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Panevėžio filialo socialinė darbuotoja Rita Gedvilienė.
– Lina pasakoja, kad alkoholis slopino nerimą, suteikdavo drąsos ir leisdavo jai pasijusti „tikrąja savimi“. Kodėl toks emocinis palengvėjimas gali tapti ypač pavojingu keliu į priklausomybę ir kokie požymiai rodo, kad žmogus geria jau ne dėl malonumo?
– Už alkoholio vartojimo dažnai matau ne norą linksmintis, o žmogaus pastangas bent trumpam pabėgti nuo nerimo, nepasitikėjimo savimi, vienatvės ar vidinės įtampos. Alkoholis iš pradžių tarsi padeda – suteikia drąsos, leidžia atsipalaiduoti, pasijusti laisvesniam. Tačiau būtent šis palengvėjimas ir yra labai pavojingas. Žmogus pamažu pradeda tikėti, kad be alkoholio jis negali būti savimi, bendrauti ar ištverti to, ką jaučia.
Man labai jautri Linos mintis, kad išgėrusi ji jausdavosi „tikrąja savimi“. Iš tiesų alkoholis nepadeda žmogui atrasti savęs, o kaip tik ilgainiui jis vis labiau nuo savęs atitolina.
Apie priklausomybę kalbame tuomet, kai žmogus vis dažniau ieško priežasties išgerti, nebesugeba sustoti pradėjęs, geria vienas ar slapta ir tęsia vartojimą, nors dėl jo jau kenčia sveikata, santykiai bei visas gyvenimas.
Labai skaudi riba peržengiama tada, kai geriama jau ne tam, kad būtų gera, o tam, kad bent kurį laiką nebūtų taip bloga. Tuomet alkoholis nebesuteikia laisvės – jis pradeda ją atiminėti.
– Lina po reabilitacijos maždaug metus nevartojo alkoholio, tačiau nusprendusi, kad jau pasveiko, nustojo lankyti AA susirinkimus ir patyrė ilgą atkrytį. Kodėl pavojus atkristi išlieka net po ilgesnio blaivybės laikotarpio ir kas labiausiai padeda jo išvengti?
– Žmogui, kuris jau kurį laiką nevartoja, gali atrodyti, kad sunkiausia dalis liko praeityje ir dabar jis pajėgs susitvarkyti vienas. Tačiau priklausomybė yra ne vien vartojimas – ji paveikia mąstymą, jausmus, elgesį ir santykius. Todėl nustoti vartoti yra labai svarbi pradžia, bet sveikimas tuo nesibaigia.
Atkrytis dažniausiai neprasideda nuo pirmosios taurės. Jis prasideda gerokai anksčiau, kai žmogus atsitraukia nuo pagalbos, užsisklendžia, nustoja kalbėti apie savo savijautą ir ima manyti, kad jam jau nebereikia kitų. Kartais iš šalies viskas dar atrodo gerai, tačiau žmogus viduje jau lieka vienas su tuo, kas jam per sunku.
Man atrodo, labai svarbu į atkrytį žiūrėti ne kaip į žmogaus silpnumą ar viso nueito sveikimo kelio nubraukimą. Tai ženklas, kad tam tikru metu žmogui pritrūko pagalbos, ryšio ar gebėjimo laiku atpažinti pavojų.
Sveikimą labiausiai saugo ryšys – su savitarpio pagalbos grupe, specialistais, artimaisiais ir žmonėmis, šalia kurių nereikia apsimesti, kad viskas gerai. Blaivybės metų skaičius yra svarbus, tačiau dar svarbiau nelikti vienam ir kasdien nepamesti to kelio, kuris padėjo išlikti blaiviam.
