Siekdamas supažindinti Lietuvą su unikaliais istoriniais automobiliais ir kita retro technika, kartu su bendraminčiais jis įkūrė asociaciją „Retromobile“.
Šiuo pomėgiu jis sudomino ir vieną iš sūnų. Kaip juokauja Mindaugas, kitos išeities vaikui nebuvo, nes nuo mažens kartu su tėčiu leido laiką garaže.
– Mindaugai, pradėkime nuo pradžių. Papasakokite apie save ir kaip jūsų gyvenime atsirado istorinės transporto priemonės?
– Su istorine technika esu susijęs nuo mokyklos laikų. Viskas prasidėjo gana paprastai – pats pradėjau „krapštytis“ prie senų automobilių, domėtis jų konstrukcija, istorija. Vėliau kartu su bendraminčiais, prisidėjome prie „Retromobile“ klubo kūrimo – nuo pat pradžių esu jo dalis. Mano vaidmuo klube labiau susijęs su technine puse – restauravimu. Iš tiesų didžioji dalis darbų vyksta mano garaže, ten tie automobiliai iš esmės ir „atgimsta“.
– O kaip viskas prasidėjo? Koks buvo jūsų pirmasis projektas?
– Pirmasis mano automobilis buvo „Zaporožietis“. Labai gerai pamenu – buvau dar moksleivis, važiavau troleibusu Kaune ir viename kieme pamačiau ant plytų stovinčią mašiną. Tada ir kilo mintis: kodėl nepabandžius jos sutvarkyti? Tai buvo 1997 metai – nei interneto, nei informacijos šaltinių praktiškai nebuvo. Pažintį su istorine technika pradėjau nuo to, kas buvo arčiausiai – nuo mūsų regiono, sovietinės technikos.
Tuomet aš susiradau savininką, įsigijau tą automobilį ir per porą metų savo rankomis jį prikėliau. Tuo metu net neturėjau rimtesnių įrankių. Baigęs mokyklą, gavęs teises, jau važinėjau su tuo „Zaporožiečiu“ po Kauną.
– Tai gana netipiškas pasirinkimas jaunam žmogui. Kodėl būtent seni automobiliai?
– Mane visada traukė jų dizainas. Esu baigęs medienos gaminių dizainą, tad formos, linijos, sprendimai man labai svarbūs. Senieji automobiliai turi charakterį, o nauji man yra tik susisiekimo priemonė. Be to, senoje technikoje dominuoja mechanika, kurią gali suprasti, paliesti, sutaisyti.
Naujuose automobiliuose daug elektronikos, kompiuterių – tai jau visai kitas pasaulis.
Projekte „Keisk požiūrį, o ne daiktus“, kurį organizuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra prie Aplinkos ministerijos dalinsimės tikromis istorijomis apie tai, kaip daiktus išsaugoti ir padėti jiems nugyventi ne tik antrą, bet ir kur kas daugiau gyvenimų.
– Kaip jūsų pomėgis vystėsi toliau?
– Pradėjau nuo sovietinių automobilių – turėjau jų gal dešimt: „Zaporožiečius“, „Moskvičius“, „Žigulius“, „Volgas“. Vėliau atsirado galimybės atsivežti įdomesnės technikos iš Vakarų ir JAV. Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį restauravau 1919 metų „Dodge“.
Taip pat turiu retesnių modelių, tokių kaip GAZ M72 – tai vienas iš išlikusių keturiais ratais varomų automobilių. Dalis technikos eksponuojama muziejuje, kurį įrengė klubas. Šiuo metu daugiausia ten tarpukario ir prieškariniai automobiliai – maždaug nuo 1919 iki 1950 metų.
– Kaip suprantu, savo pomėgiu užkrėtėte ir šeimą?
– Taip, vienas iš mano sūnų labai susidomėjo technika. Nuo mažens buvo šalia – laikė įrankius, stebėjo, padėjo. Galiausiai pats užsinorėjo savo „Zaporožiečio“. Nors dabar tokią mašiną rasti nėra lengva, mums pavyko. Per trejus metus jis, su mano pagalba, ją restauravo. Šiemet pirmą kartą važiuosime į Latviją į „Zaporožiečių“ susitikimą.
Beje, kitas sūnus tuo visiškai nesidomi – čia jau, matyt, turi būti vidinis polinkis. Tai, matyt, tikrai ne kiekvienam. Mano kolega dabar sako apgailestaujantis, kad neperdavė šios aistros vaikams (jie jau dideli). Bet to nesuplanuosi…
– Sakoma, kad senos technikos restauravimas ir kolekcionavimas – brangus hobis. Sutinkate?
– Iš dalies taip, bet viskas priklauso nuo to, kiek pats darai. Jei viską patiki meistrams – tai tikrai brangu. Tačiau jei dirbi savo rankomis, kaina sumažėja kelis kartus. Be to, restauruoto automobilio vertė dažniausiai išauga. Dažnai parduodi vieną projektą ir investuoji į kitą – retesnį, įdomesnį.
Bet man tai nėra tik rezultatas – svarbiausias pats procesas. Kai automobilis jau stovi garaže sutvarkytas, emocijos net mažesnės nei restauravimo metu.
– Kas jums teikia didžiausią džiaugsmą šiame procese?
– Pats restauravimas – pažinimas, kaip viskas buvo sukurta, kokie sprendimai naudoti. Ir, žinoma, momentas, kai išvažiuoji į gatvę ar renginį.
Man svarbu, kad tie automobiliai nebūtų laikomi uždaryti – jie turi būti rodomi žmonėms. Iš kitų žmonių per visus šiuos metus nesu sulaukęs neigiamų reakcijų – tik smalsumą, šypsenas, pokalbius. Net policijos pareigūnai sustabdo ne dėl patikrinimo, o pasidomėti – kalbina, fotografuojasi.
Man svarbu, kad tie automobiliai nebūtų laikomi uždaryti – jie turi būti rodomi žmonėms.
– Ar didelė istorinio transporto entuziastų bendruomenė Lietuvoje, ar ji auga?
– Bendruomenė tikrai plečiasi, tačiau keičiasi ir jos pobūdis. Jaunesni žmonės dažniau domisi vadinamaisiais „youngtimeriais“ – 9-ojo dešimtmečio ar vėlesniais automobiliais.
Labai sena technika jaunimui rečiau patraukli. Tačiau mūsų klube dauguma narių yra vyresni, jaunesnių kol kas nėra daug. Manau, daug lemia aplinka – jei vaikas nuo mažens mato, prisiliečia prie šios veiklos, tikimybė, kad susidomės, yra daug didesnė.
– O kaip Lietuva atrodo tarptautiniame kontekste?
– Turime kur pasitempti. Pavyzdžiui, Estijoje ir Latvijoje kartelė aukštesnė – ten istorinės technikos kultūra stipresnė. Skandinavijos šalyse, ypač Švedijoje ar Norvegijoje, tai išvis labai išvystyta – ten yra didžiulės bendruomenės, klubai, net atskiros subkultūros pagal automobilių tipus. Žmonės gyvena tuo – nuo automobilių iki aprangos. Mes taip pat esame Šiaurės regiono bendruomenės dalis – susitinkame, dalijamės patirtimi ir po truputį judame į priekį.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Atliekų prevencijos viešinimas“
