Mergaitė gimė tyliai, be riksmų, tarsi klausydamasi, ar pasaulis priims ją su švelnumu. To paties ji klaus visą savo gyvenimą, vis kartodama, jog yra ne tik vasaros, bet ir šabo vaikas – gimusi dieną, kai sustoja darbai, užsidaro krautuvės, nutyla vežimai, o sinagogos sienos prisipildo giesmių.
Štetlo širdis – turgaus aikštė
Šulės vaikystę formavo Šeduvos ritmas. Mažas miestelis, vienas iš dviejų šimtų Lietuvos štetlų, gyvavo pagal paprastą, bet nuoseklų kalendorių: savaitės darbus vainikuodavo ketvirtadieninis turgus, o savaitgalį – šabas. Kiekvieną ketvirtadienį miestelis atgydavo. Iš tolo girdėjosi ratų bildesys, arklių žvengimas, žmonių šūksniai, o aikštę užpildydavo dulkės, kvapai ir šurmulys. Čia persipindavo lietuvių ir žydų gyvenimai – vieni parduodavo, kiti pirkdavo, ginčydavosi, derėdavosi, linkėdavo vieni kitiems geros dienos.
Turguje buvo visko: medaus, vilnos, silkės, sviesto, batų, paltų, knygų, dviračių. Prekeiviai svėrė prekes bezmėnais, maišydavo kibirus, kad įrodytų jų šviežumą. Bet turgus turėjo ir kitą pusę – arklių mėšlo kvapą, pūvančių daržovių dvoką, silkių skystimą, kurį po prekybos prekeiviai išpildavo ant grindinio. Miesto taryba net svarstė, kaip pažaboti „nepakeliamą smarvę“.
Šulė į šį pasaulį pateko iš arti – visą jaunystę praleidusi Šeduvoje, užaugusi ji sukūrė šeimą su pirkliu Šmueliu Noliu, kurio parduotuvė stovėjo rytinėje turgaus aikštės pusėje. Jos vyras buvo žinomas miestelio pirklys, todėl jos gyvenime tik dar labiau įsisiūbavo gyvasties smagratis. Prekyba buvo Nolio gyvenimo šerdis – iš ryto jis pirmasis atidarydavo duris, rūpestingai sudėdavo prekes, pasitikdavo ūkininkus ir kaimynus. Jis mokėjo bendrauti ir su lietuviais, ir su žydais, buvo laikomas sąžiningu, patikimu pardavėju. Nolio parduotuvė tapo viena iš turgaus ašių – vieta, kur buvo galima ne tik įsigyti reikalingų daiktų, bet ir aptarti naujienas, sužinoti, kas vyksta pasaulyje.
Jų šeimos namai buvo virš parduotuvės – langai tiesiai į turgaus aikštę. Todėl Šulės kasdienybė buvo neatsiejama nuo šurmulio: rytais ji matydavo vežikus, atvykstančius su prekėmis, girdėdavo pirklių balsus, už lango jausdavo kintančius kvapus ir spalvas. Turgus tapo jos gyvenimo scena – čia atsiskleisdavo ir džiaugsmai, ir rūpesčiai, ir visa miestelio gyvastis.
Amatininkų gausa tapo neatsiejamu simboliu
Šeduvos žydai garsėjo savo amatais. Vieni siuvo paltus, kiti taisė batus, treti gamino dantų protezus ar virė alų. „Pas Kirpičniką batus nusipirkęs – nešiosi ir nešiosi“, sakydavo apie batsiuvį Geršoną. Kriaučius Joselė, nors ūmaus būdo, siūdavo paltus, kelnes, netgi kunigų sutanas. Dantų gydytoja Chava Melmanienė mokėjo ne tik plombuoti, bet ir gaminti auksines karūnėles. Godos Bordonienės vaistinėje dirbo jaunas vaistininkas Nochumas Bermanas, kuris vakarais skaitė knygas jidiš, rusų ir vokiečių kalbomis, lankė spektaklius, žaidė stalo tenisą.
Šmuelis Nolis, nors pats nebuvo amatininkas, buvo šių žmonių rėmėjas ir klientas, ir tapo „klijais“ visai žydų bendruomenei: palaikė ryšius su siuvėjais, užsukdavo pas batsiuvį, dažnai kalbėdavosi su vaistininku apie politiką ar ekonomines naujienas. Jo, kaip pirklio, reputacija rėmėsi pasitikėjimu – kad prekės bus kokybiškos, o sąskaitos apmokėtos. Šulė buvo jo parama: ji padėdavo prižiūrėti namus, rūpinosi vaikais, bet ir pati ne kartą stovėjo už prekystalio, kai vyras išvykdavo reikalais.
Žydų bendruomenė rūpinosi ir savo ateitimi – turėjo liaudies banką, skyrusį paskolas ne tik žydams, ir biblioteką, kurioje stovėjo knygos jidiš ir hebrajų kalbomis. Vakare jaunimas bėgdavo į kiną arba mainydavosi aktorių nuotraukomis, o senoji karta klausė radijo, prenumeravo laikraščius. Šventėms miestelio sinagogoje susirinkdavo visi, giedojo himnus ir dainas, mokydavosi Talmudo pamokymų. Tai buvo pasaulis, kuriame gyveno Šulė: šalia turgaus parduotuvės, tarp siuvėjų, batsiuvio, vaistininko, bibliotekos skaitytojų ir kino gerbėjų. Pasaulis, atrodęs amžinas.
Tarpukario iliuzija
Rašytojas Sergejus Kanovičius kviečia pažinti žydus, teigdamas, jog tarpukario Šeduvoje, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos štetlų, gyvenimas tekėjo natūraliai: žmonės gimė, augo, mokėsi, tuokėsi, džiaugėsi ir liūdėjo. Jie tikėjo, kad gyvenimo smagratis suksis be sustojimo, o kai ateis pabaiga, giminės gražiai palaidos savus senosiose kapinėse.
Iš tiesų žydų gyvenimas Lietuvoje tarpukariu turėjo savo tvirtą pagrindą. Istorikas Samuelis Kasovas pažymi: valstybė rėmė žydų mokyklas, malšino antisemitinius išpuolius, skatino kultūrinį gyvenimą, o žydai didžiavosi būdami Lietuvos patriotais. 1938 m. Šmuelis Nolis kartu su karo veteranų draugija surinko 866 litus žydų bendruomenėje Lietuvos kovai dėl Vilniaus. Tai liudijo jų lojalumą ir tikėjimą bendra nepriklausoma Lietuvos ateitimi.
Šeimos gyvenimas buvo tvarkingas ir orus. Jiedu augino kelis vaikus. Virš parduotuvės esančiuose kambariuose stovėjo tvirti baldai, spintos su drabužiais, lentynos su knygomis. Sekmadieniais jie klausydavosi radijo, skaitydavo laikraščius, o vakarais, uždarius parduotuvę, Šmuelis mėgdavo pasikalbėti su kaimynais ar pasidomėti, ką skaito jam brangūs artimieji. Tai buvo įaugimas į bendruomenę, tikėjimas, kad jų ateitis čia, Lietuvoje, yra saugi.
Tačiau po šia gražia išore slėpėsi ir nerimas – už lango jau girdėti ir kiti balsai. „Lietuva lietuviams!“ šūksniai skambėjo vis garsiau, nauji kooperatyvai ir fabrikai vertė žydus ieškoti naujų pragyvenimo šaltinių. Ne vienas šeimoje klausė: ar mūsų vaikams čia bus ateitis? Šulė tuo metu dar tikėjo, kad bus. Jos šeima gyveno miesto širdyje, turėjo parduotuvę, draugų, kultūrą. Jos gyvenimas atrodė tvirtai įaugęs į miestelio kasdienybę.
Sustojęs gyvenimo smagratis
Vis dėlto, laimė tęsėsi neilgai. 1941-ųjų vasara žydams Šeduvoje tapo lemtinga. Per kelias dienas buvo sunaikinta visa bendruomenė – 664 asmenys. Žydus, suvarytus į getą („laikinąją stovyklą“), apgaule ramino, kad rytoj bus pervežti fiziniams darbams. Atitinkamai, žmonės savanoriškai sėdo į transporto priemones. Jie nežinojo, kad kelionė baigsis Liaudiškių miške, kur juos sušaudys vokiečių karininkai, padedant vietiniams policininkams ir baltaraiščiams.
Tarp pasmerktųjų buvo ir Šulės vyras Šmuelis. „Stovykloje buvo paskelbta, kad rytoj visi stovykloje esantys žydai bus pervežti į Panevėžį. <…> Niekas nė neįtarė, kad per dvi dienas bus sunaikinta tiek žmonių“, – liudijo ji vėliau.
Šulė buvo viena iš nedaugelio, kuriai pavyko išsigelbėti nuo Europą apėmusio Holokausto.
Šulė buvo viena iš nedaugelio, kuriai pavyko išsigelbėti nuo Europą apėmusio Holokausto. Iš pradžių ji slapstėsi Šeduvos bažnyčios rūsyje, vėliau – pas Paluckų šeimą kaime. Slėptuvėje ji pagimdė sūnų. Paluckai pakrikštijo jį kaip savo vaiką, kad jis galėtų augti nebijodamas. Sustojęs smagratis Šulei reiškė viską – ji neteko vyro, artimųjų, draugų – tačiau ramsčiu jai išliko išsaugota sūnaus gyvybė.
Gyvenimas po visko
Po karo Šulė su sūnumi Pinchasu emigravo į Izraelį. Čia jis tapo architektu ir tapytoju, jo darbai eksponuoti viešose erdvėse. Apie save Šulė kalbėjo nedaug. Jai skaudėjo ne tik dėl prarastų artimųjų, bet ir sugriauto idiliško šeimos ir bendruomenės gyvenimo. Ji buvo vienintelė žydų moteris, išgyvenusi Šeduvoje. Iš maždaug 700 žydų bendruomenės, liko gyva tik viena moteris – Šulė.
Šiandien jos istorija atgyja „Dingusio štetlo“ muziejuje Šeduvoje. Čia, ekspozicijos pradžioje, lankytojus pasitinka jaunos merginos balsas, prisistatantis šabo vaiku, gimusiu liepos 7-ąją – su jumis sveikinasi Šulė. Jos istorija tampa vartais į visą miestelio pasaulį: turgaus aikštę su šurmuliu ir kvapais, smuklę su alumi, siuvėjų dirbtuves, biblioteką su knygomis jidiš kalba, kino vakarą su jaunimo kortelėmis.
Muziejus surinko tai, kas atrodė negrįžtamai prarasta – atsiminimus, fotografijas, dokumentus, balsus. Tai pasakojimas ne tik apie žydus, bet ir apie tai, ką prarado Lietuva.
Atminties namai „Dingusio štetlo“ muziejus nėra tik pastatas su ekspozicija – tai bandymas grąžinti laiką, kuris buvo brutaliai nutrauktas.
Atminties namai „Dingusio štetlo“ muziejus nėra tik pastatas su ekspozicija – tai bandymas grąžinti laiką, kuris buvo brutaliai nutrauktas. Lankytojas, įžengęs į muziejų, iš pradžių patenka ne į salę su vitrininiais eksponatais, o į erdvę, kurioje kvepia senais popieriais, kur girdėti balsai, kur šviesos fragmentais nušvinta užmarštyje buvę gyvenimai. Ant sienų – žmonių, kurių nebėra, portretai, jų mintys. Jie žvelgia tiesiai į mus, tarytum klausdami: „Ar dar atsimenate?“
Vienas ryškiausių muziejaus elementų – Šulės balsas. Ji pristatoma ne kaip statistika, ne kaip „vienintelė išgyvenusi moteris“, o kaip gyvas žmogus, su savo atmintimi, su savo tyla, su savo liudijimu. Jos pasakojimas tampa vartais, per kuriuos kiekvienas lankytojas turi praeiti, kad suprastų: štetlas buvo ne abstrakti sąvoka, o tikras gyvenimas, tikri žmonės.
Muziejuje atkuriami turgaus garsai: vežimų bildesys, prekeivių šūksniai. Net kvapai – duonos, medaus, drėgno medžio – atkuria prarasto pasaulio tekstūrą. Šis pasaulis buvo sunaikintas, bet muziejus leidžia bent trumpam jį prisiminti, atkurti vaizduotėje. Tai nėra sentimentalus nostalgijos kampelis, veikiau – tylus priminimas apie tai, kas nutinka, kai gyvenimas praranda žmogaus veidą.
Todėl muziejus tampa ne tik atminimo vieta, bet ir perspėjimu ateičiai. Jis moko klausytis, atpažinti, įsiminti. Kiekvienas balsas čia svarbus – kaip ir Šulės balsas, lydėjęs turgaus šurmulį, karo siaubus. Jos pasakojimas virsta simboliu, kad net viena išlikusi istorija gali išsaugoti ištisos bendruomenės atminimą.
Epilogas
Salomėja, Sulamita, Šulė. Ji buvo vasaros ir šabo vaikas, stovėjusi turgaus aikštės centre, mačiusi smuklių šurmulį, bibliotekos šviesą, jaunimo dainas. Ji buvo ir ta, kuri viena išgyveno masinį tautos naikinimą, bažnyčios rūsio šaltį, kaimo slėptuvės tamsą.
Šabo vaikas, kuris perėjo per tamsą, kad išliktų balsu ateičiai ir įprasmintų prarastos žydų bendruomenės atminimą.
Jos gyvenimas tilpo tarp dviejų garsų: turgaus šurmulio ir sušaudymų aidų. Ir vis dėlto ji paliko mums daugiau nei tragediją – ji paliko liudijimą, kad kiekviena istorija verta būti išsaugota. Jos vyro Šmuelio vardas irgi grįžta kartu su jos pasakojimu – kaip dalis istorijos, kurios nebegalima atskirti.
Šulė iš Šeduvos. Šabo vaikas, kuris perėjo per tamsą, kad išliktų balsu ateičiai ir įprasmintų prarastos žydų bendruomenės atminimą.
