„Būna, atvažiuoja žmonės įsitempę. Ypač jei turi kažkokios blogos patirties arba įsivaizduoja, kad instruktoriai tik rėkia. Tiesiog nežino, kas čia bus. O išvažiuoja jau atsipalaidavę, patenkinti“, – šypsosi 15min pašnekovas.
Teko išgirsti ir kandžių replikų
Šaudyklą Dalius atidarė prieš metus. Idėja, kaip pats sako, nebuvo sena vaikystės svajonė. Vyras tiesiog turėjo žemės Molėtų rajone ir ilgainiui suprato, kad nei gyvulių laikyti, nei plačiai daržininkyste užsiimti čia nenori. Užtat šaudymas jau buvo tapęs rimtu hobiu.
„Čia turbūt dažnas atvejis. Pradedi užsiiminėti šaudymu, o tada supranti, kad jei nori kažko, kas tave bent jau džiugintų, jei nori pats sau kažką įrodyti, reikia treniruotis. Tai ir nusprendžiau tokią vietą sau susikurti“, – pasakoja jis.
Netrukus paaiškėjo, kad tokia mintis – ne iš lengvųjų. Dvejus metus Daliui teko domėtis teisės aktais, derinti reikalavimus, kalbėtis su policija, savivaldybe, Nacionaline žemės tarnyba. Anot vyro, tuo metu teko ne iš vieno žmogaus išgirsti kandžių replikų.
„Vaikštai su ta mintimi, o kiti sako – eik tu, durniau, nesvaik“, – juokiasi pašnekovas. Laimei, Dalius nepasidavė ir drąsiai įgyvendino savo idėją. O jau kada po sklypą ėmė zuiti ekskavatorius, pašnekovas sumąstė, kad šaudyklos norėtų visgi didesnės.
„Pagalvojau, kad galėčiau dar ir kitus priimti, ne tik pats sau šaudyti. Taip ir pradėjo pas mane eiti žmonės. Juokingiausia, kaip sakoma, kad tapau batsiuviu be batų. Kai turi savo šaudyklą, į ją ateiti pašaudyti dažniausiai pritrūksta laiko. O paskui jau ir noro“, – atvirauja Molėtų krašto gyventojas.
Iš karto aišku, kiek turi patirties
Į Molėtų šaudyklą dabar atvyksta labai skirtingi žmonės: nuo medžiotojų ar krašto apsaugos sistemoje dirbančių asmenų iki tų, kurie ginklą rankose laiko pirmą kartą gyvenime. Kaip sako Dalius, galima labai greitai suprasti, kiek žmogus turi patirties.
„Pirmas dalykas – duodi ginklą ir matai, kaip žmogus jį paima. Jeigu pirštas iš karto gula ant nuleistuko, vadinasi, supratimo dar trūksta. Pirštą reikia laikyti ištiestą, kol nesitaikai. Nesvarbu, koks ginklas“, – aiškina jis.
Dar viena taisyklė – niekada nenukreipti ginklo į kitus žmones. Pasak pašnekovo, būtent saugumas šaudykloje yra svarbiausias dalykas, todėl viskas vyksta ramiai ir kontroliuojamai. Čia nėra masinio šaudymo ar didelių triukšmingų grupių.
„Šaudom po vieną. Nebūna taip, kad išdalinu ginklus ir visi pradeda šaudyti. Aš visada prižiūriu, pasakau, ką daryti, ko nedaryti“, – pasakoja vyras. Dėl šios priežasties jis vengia didelių kompanijų. Dažniausiai į šaudyklą atvyksta keturi–šeši žmonės, o vizitai iš anksto suderinami telefonu.
„Nesinori, kad čia būtų fabrikas, kur vieni kitiems ant sprando lipa. Žmogus atvažiuoja ir žino, kad ramiai galės pabūti, niekas netrukdys. Žmonės tai ir vertina. Kai Vilniuje nueini į kokią nors uždarų patalpų šaudyklą, sušaudai ir turi laukti, kol baigs šalia esantys nepažįstamieji, negali net nueiti iki savo taikinio pasižiūrėti. Man taip nesinori“, – pabrėžia vyras.
Atvyksta prisižiūrėję filmų
Nors daugeliui šaudymas vis dar asocijuojasi su agresija ar noru pasirodyti, Dalius į tokius stereotipus žiūri su šypsena. Pasak jo, kartais žmonės į šaudyklą atvyksta prisikūrę kino vertų lūkesčių.
„Būna žmonės prisižiūrėję filmų – Lara Kroft labai kietai šaudo iškart dviem pistoletais, Džonas Vikas irgi atrodo įspūdingai. Bet realybė kitokia. Kai žmogus pats paima ginklą, supranta, kad čia nėra taip paprasta“, – pasakoja jis.
Ypač tai pajunta tie, kurie iš karto ieško „galingiausio“ varianto. „Būna, klausia: ką turit čia stipriausio? Na, žinot, kai kažko vyrui trūksta, tada norisi kuo galingesnio džipo, kuo galingesnio ginklo“, – juokiasi pašnekovas.
Pats Dalius sako, kad tikrasis šaudymo žavesys slypi visai ne ginklo galingume. Anot jo, po pirmųjų bandymų dauguma žmonių supranta, jog svarbiausia čia ne jėga, o susikaupimas ir technika.
„Atsistoti ir iššauti į stovintį taikinį nėra sudėtinga. Bet paskui prasideda kiti dalykai – judantys taikiniai, skirtingos disciplinos, laiko kontrolė. Tada atsiranda adrenalinas, reakcija, mąstymas“, – aiškina jis.
Ginklą reikia mokėti paruošti
Pašnekovas save labiau vadina sportininku nei „ginklų žmogumi“. Jo teigimu, šaudymas daug kuo primena kitus sportus – norint rezultato, būtinos nuolatinės treniruotės. O žmonės, kurie ginklą nusiperka tik „dėl viso pikto“, dažnai pernelyg pasitiki savimi.
„Blogiausia, kai žmogus nusiperka ginklą savigynai, padeda stalčiuje ir galvoja, kad jeigu kažkada prireiks, viską mokės. Ginklo juk nesinešiosi jau paruošto. Reikia mokėti išsitraukti, užtaisyti, susitvarkyti su stresu“, – sako Dalius.
Anot jo, realiose situacijose viskas vyksta gerokai sudėtingiau nei filmuose. Būtent todėl šaudykloje jis daug dėmesio skiria ne tik pačiam šaudymui, bet ir žmogaus elgesiui. Pirmą kartą atvykusiems dažniausiai pakanka vos kelių šūvių, kad suprastų, kiek daug koncentracijos visa tai reikalauja.
„Jeigu žmogus niekada nėra šaudęs, retai kada prireikia daugiau nei dešimt šovinių. Iššauni, nueini pasižiūrėti, kaip pavyko, ir užtenka“, – pasakoja jis.
Ir nors šaudymas daug kam vis dar atrodo nišinis ar net bauginantis užsiėmimas, Dalius įsitikinęs – didelė dalis baimių kyla tiesiog iš nežinojimo.
„Šis reikalas labai apaugęs stereotipais“, – tikina vyras.
