„Šūdmalos darbai“ – tylioji epidemija, sekinanti labiau nei pervargimas: ar atpažįstate save?

Psichologas Karolis Poderis

Kaip psichologas susiduriu su žmonėmis, kurie kreipiasi dėl nerimo, prislėgtumo, nuolatinio nuovargio ar visiškai užgesusios motyvacijos gyvenime. Iš pradžių jie dažniausiai mano, kad problema slypi juose: gal tai jų asmenybės trūkumas, gal jie nepakankamai disciplinuoti, nemoka prisitaikyti, neturi „teisingo požiūrio“ į darbą ar gyvenimą. Tačiau eigoje kartais išryškėja visai kita problema, neretai netikėta pačiam. Žmogus nėra nei tingus, nei neatsparus, nei kažkoks ydingas. Jis tiesiog metų metus atlieka darbą, kuriame neįžvelgia prasmės.

Šio straipsnio įgarsinimo gali klausyti tik 15min prenumeratoriai

Prenumeruoti

Sekite 15min Google

Šaltinis :

15min

Asociatyvi nuotr. ir psichologas Karolis Poderis / Shutterstock ir asmeninio arch. nuotr.

Dalį žmonių sekina ne vien tik per didelis darbo krūvis. Dažnai juos labiau alina tai, kad darbe tenka atlikti užduotis, kurios atrodo nereikalingos, kurti ataskaitas, kurių niekas neskaito, dalyvauti susitikimuose, po kurių niekas nepasikeičia, pardavinėti žmonėms tai, ko jiems nereikia, arba imituoti užimtumą vien todėl, kad darbo diena turi trukti aštuonias ar daugiau valandų.

Antropologas Davidas Graeberis tokią veiklą provokuojamai pavadino „bullshit jobs“. Lietuviškai, tai verčiama, kaip „šūdmalos darbai“. Pats Davidas Graeberis šudmalos darbą apibūdiną taip: „šūdmalos darbas yra toks visiškai beprasmis, bereikalingas ar kenksmingas užimtumas, kad net pats darbuotojas negali pateisinti jo egzistavimo, nors dėl darbo aplinkybių ir jaučiasi įpareigotas apsimetinėti, kad taip nėra.“ Sąvoką tikrai nėra maloni ir galinti kelti daug jausmų, bet kartais ją išgirdus atpažįstama patirtis, kuriai iki tol nebuvo žodžių.