Sekite 15min Google
Dalį žmonių sekina ne vien tik per didelis darbo krūvis. Dažnai juos labiau alina tai, kad darbe tenka atlikti užduotis, kurios atrodo nereikalingos, kurti ataskaitas, kurių niekas neskaito, dalyvauti susitikimuose, po kurių niekas nepasikeičia, pardavinėti žmonėms tai, ko jiems nereikia, arba imituoti užimtumą vien todėl, kad darbo diena turi trukti aštuonias ar daugiau valandų.
Antropologas Davidas Graeberis tokią veiklą provokuojamai pavadino „bullshit jobs“. Lietuviškai, tai verčiama, kaip „šūdmalos darbai“. Pats Davidas Graeberis šudmalos darbą apibūdiną taip: „šūdmalos darbas yra toks visiškai beprasmis, bereikalingas ar kenksmingas užimtumas, kad net pats darbuotojas negali pateisinti jo egzistavimo, nors dėl darbo aplinkybių ir jaučiasi įpareigotas apsimetinėti, kad taip nėra.“ Sąvoką tikrai nėra maloni ir galinti kelti daug jausmų, bet kartais ją išgirdus atpažįstama patirtis, kuriai iki tol nebuvo žodžių.
Kai darbas atrodo geras, bet nepatenkina gilesnių poreikių
Tokie žmonės nebūtinai dirba blogomis sąlygomis. Priešingai, dažnai jų atlyginimas visai neblogas, pareigos gali skambėti įspūdingai, darbo vieta stabili, o artimieji ar visuomenė vertina jų karjeras. Vis dėlto patys jie jaučia, kad didelė gyvenimo dalis atiduodama veiklai, kuria netiki ir kuri neduoda jokio gilesnio pasitenkinimo.
Konsultacijose girdžiu apie kasdienybę, kurioje žmogus išmoko atrodyti užsiėmęs, bet nebejaučiantis, kad ką nors iš tiesų kuria. Vieni sako, jog niekas pasaulyje nepasikeistų, jeigu jų darbas tiesiog išnyktų. Kiti mato, kaip jų padaryti darbai priskiriami kažkam aukščiau hierarchijoje. Dar kiti beveik visą dieną skiria vidiniams procesams, kurių vienintelė paskirtis – aptarnauti kitus procesus.
Laikui bėgant atsiranda tam tikras paradoksas. Išoriškai žmogus turi darbą, statusą ir pajamas, atrodo laimingas, tačiau viduje jaučia didelę tuštumą. Kartais jis net vengia pasakoti apie savo darbą, nes nenori garsiai pripažinti, kad pats nemato jame vertės ar negeba papasakoti ką jame veikia, kokia yra jo rolė.
Austrų psichiatras Viktoras Franklis vidinės tuštumos ir prasmės stokos būseną vadino „egzistenciniu vakuumu.“ Šią būseną žmogus ne visada tiesiogiai pastebi, tai gali pasireikšti nuoboduliu, apatija, nerimu, cinizmu, emociniu valgymu, dirglumu ar prislėgtumu. Pats prasmės klausimas gali likti net nepastebėtas. Darbas nebūtinai turi būti pagrindinis žmogaus gyvenimo prasmės šaltinis. Tačiau negalime atskirti savo savijautą nuo veiklos, kuriai atiduodame didžiąją dalį savo budraus gyvenimo laiko.
Ar tai tikrai perdegimas?
Apie perdegimą darbe pastaraisiais metais kalbama vis daugiau. Pasaulio sveikatos organizacija šį reiškinį apibrėžia kaip dėl „nesuvaldyto ilgalaikio streso darbe atsirandantį sindromą“, kuriam būdingas išsekimas, didėjantis atsiribojimas arba cinizmas darbo atžvilgiu ir mažėjantis profesinio veiksmingumo jausmas.
Dažniausiai perdegimas siejamas su per dideliu darbo krūviu, įtampa, konfliktais, neaiškiais lūkesčiais, mobingu ar poilsio trūkumu. Visa tai svarbu, tačiau kartais nepakankamai kalbame apie dar vieną galimą perdegimo dalį – prasmės pojūčio praradimą.
Graikų mite Sizifas buvo pasmerktas be paliovos ridenti akmenį į kalno viršūnę, o kai šis pasiekdavo viršūnę, kaskart nuriedėdavo žemyn. Bausmė čia buvo beržgdžios pastangos kažką pakeisti ir beprasmybė ateinanti su tuo. Tik šiuolaikinis žmogus vietoj akmens ridenimo kuria nesibaigiančias ataskaitas, kažką optimizuoja ar dalyvauja nuolatiniuose susirinkimuose, kuriuose nejaučia prasmės.
Tuo pat metu, tai nereiškia, kad kiekviena depresija ar nerimas susijęs su prasmės stygiumi. Taip pat ir negalima visų perdegimo simptomų paaiškinti vien tuo. Vis dėlto, manau, kad šiam aspektui skiriama per mažai dėmesio. Todėl žmogui, kurio problema yra pats darbo turinys, nepakaks patarti geriau išsimiegoti, susidaryti dienotvarkę, daugiau sportuoti ar išmokti kvėpavimo pratimų, meditacijos. Dar blogiau, kartais tiesiog išmokstama būti kiek ilgiau situacijoje, kuri iš esmės nesikeičia.
Kiek procentų darbų yra beprasmiai?
Graeberis rėmėsi apklausomis, kuriose nemaža dalis žmonių abejojo savo darbo indėliu. 2015 metais „YouGov“ atliktoje apklausoje 37 proc. Jungtinės Karalystės darbuotojų teigė nemanantys, kad jų darbas kuo nors yra reikšmingas pasauliui.
Panašioje Nyderlandų apklausoje prasmingumo nejautė apie 40 proc. respondentų. Be abejo tai nereiškia, kad beveik 40 proc. visų darbų objektyviai yra nereikalingi, tačiau negalime šių skaičių ir ignoruoti. Be to faktinis tikslumas čia nėra tiek svarbus.
Pats klausimas, ar darbas „prasmingai prisideda prie pasaulio“, iškart iškelia vertinimo standartą labai aukštai. Žmogus gali nemanyti keičiantis pasaulį, tačiau jo darbas vis tiek gali būti naudingas klientams, kolegoms, bendruomenei ar šeimai.
Graeberio nurodomi skaičiai gali būti ginčijami ir ne kartą, tai buvo padaryta. Tačiau jo iškelta problema dėl to neišnyksta. Net jeigu visiškai beprasmiu savo darbą laiko ne 40, o 5 ar 10 procentų darbuotojų, kalbame apie milijonus žmonių pasaulyje, kurie jaučia, kad jų darbe ir tuo pačiu gyvenime trūksta prasmės.
Darbo, kurio niekas nepasigedo, istorija
Vienoje iš Graeberio knygų minima Ispanijoje nuskambėjusi Joaquino Garcíos istorija. Šis savivaldybės įmonėje dirbęs inžinierius mažiausiai šešerius metus beveik nepasirodydavo darbe ir neatliko jam priskirtų funkcijų. Galiausiai tai paaiškėjo tik tada, kai susiruošta jį apdovanoti už išdirbtus metus. Tuo metu García skaitė filosofiją ir, kaip skelbta žiniasklaidoje, tapo Spinozos kūrybos ekspertu.
Ši istorija nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pats García teigė patyręs susidorojimą ir mobingą, buvęs sąmoningai paliktas savo pareigose be realių funkcijų. Vis dėlto vienas jos aspektas išlieka stulbinantis: organizacija metų metus mokėjo atlyginimą žmogui, kurio atliekamo darbo niekas nepasigedo.
Šis atvejis kartais pristatomas kaip tam tikras beprasmio biurokratizmo simbolį, kuriame neaišku, kokia yra darbuotojo funkcija ir vieta sistemoje.
Vienoje komercinėje 1 989 Jungtinės Karalystės biurų darbuotojų apklausoje respondentai nurodė produktyviai dirbantys vidutiniškai vos dvi valandas ir 53 minutes per dieną. Nors šie duomenys seni, jie išlieka iliustratyvūs. Šio skaičiaus nereikėtų laikyti tiksliu darbo našumo matu, tai pačių žmonių vertinimu paremta apklausa. Tačiau ji primena, kad buvimas darbo vietoje aštuonias valandas dar nereiškia aštuonių valandų prasmingo darbo.
Kai darbdavys perka žmogaus laiką, o ne aiškų rezultatą, atsiranda poreikis simuliuoti užimtumą. Darbuotojas negali tiesiog pasakyti: „Šiandien darbą padariau per tris valandas, einu namo.“ Jis turi atrodyti užsiėmęs likusias penkias valandas, net jeigu tam tenka kurti naujus procesus, rašyti laiškus, dalyvauti susitikimuose ar tiesiog imituoti darbą.
Terapijoje ne kartą teko girdėti klientus svarstant, kuo prasmingai užpildyti laisvą laiką darbe. Paradoksalu: organizacija nesugeba žmogui suteikti prasmingos veiklos, tačiau atsakomybė už tuščias valandas galiausiai tenka pačiam darbuotojui.
Kodėl žmonės neišeina?
Iš pirmo žvilgsnio atsakymas į šį klausimą yra labai paprastas – jie nesijaučia galintys sau tai leisti. Beprasmiame darbe vis tiek mokamas atlyginimas, kuris leidžia išgyventi, patenkinti savo ir šeimos poreikus. Jis suteikia socialines garantijas, stabilumą, galimybę įsigyti būstą.
Žmogus gali jausti, kad darbas jį sekina ar net žlugdo, tačiau kartu būti nuo jo stipriai priklausomas – dėl būsto paskolos, vaikų, kitų finansinių įsipareigojimų. Kartais prisideda ir įsitikinimas, kad nieko pakeisti nepavyks: geresnio darbo nerasi, o kitoks gyvenimas tiesiog nebeatrodo įmanomas. Čia dar prisideda ir spaudimas iš aplinkos.
Mūsų kultūroje buvimą užimtu vis dar dažnai siejame su verte visuomenėje. Jeigu žmogus pavargęs, vadinasi, daug dirba. Jeigu daug dirba, vadinasi, yra reikalingas. Buvimas užimtu, galima sakyti, tapo mados reikalu. Nepaisant to, retai paklausiame, ar visas tas darbas iš tikrųjų turi kokią nors didesnę, asmeniškesnę prasmę.
Todėl žmonės pasilieka. Jie slopina nepasitenkinimą, naršo socialiniuose tinkluose darbo metu, atidėlioja užduotis, ima nekęsti pirmadienių ir laukia savaitgalio. Sekmadieniais bijo pirmadienių, nes prasidės dar viena beprasmybės kupina savaitė. Tada ima kaltinti save dėl motyvacijos stokos. Tačiau motyvacijos ne visada trūksta dėl disciplinos problemų. Kartais žmogaus psichika pagrįstai priešinasi veiklai, kurioje jis nemato prasmės, kadangi žmogus orientuotas į prasmę.
Ką su tuo daryti?
Nesiūlau kiekvienam, kuriam darbe nuobodu, tiesiog viską mesti. Kiekviena akimirka negali ir neturi būti prasminga. Prasmę sukuriame ir atrandame patys. Visuose darbuose pasitaiko rutinos, administracinių užduočių ir laikotarpių, kai rezultatas atrodo miglotas. Svarbu atskirti laikiną nusivylimą nuo ilgalaikio santykio su darbu, kuriame nejaučiama nei vertės, nei galimybės išpildyti save.
Galima pradėti nuo kelių sąžiningų klausimų. Ar suprantu, kam reikalingas mano darbas? Ar jaučiu jo rezultatą? Ar galiu daryti įtaką tam, kaip dirbu? Ar jaučiuosi išnaudojantis savo gebėjimus? Ar mano veikla neprieštarauja mano vertybėms? Ar darbe esu vertinamas už realų indėlį, ar tik už gebėjimą atrodyti užsiėmusiam? Ar darbas suteikia didesnį pasitenkinimą ar tik patenkina buitinius poreikius?
Kai kuriais atvejais net nereikia keisti darbo, užtenka atrasti savo vaidmenį toje pačioje rolėje: atsisakyti perteklinių procesų, susitarti dėl aiškesnių rezultatų, prisiimti prasmingesnes funkcijas, susigrąžinti daugiau savarankiškumo. Kitais atvejais tenka pripažinti, kad esminio pokyčio nebus ir pradėti ruoštis išėjimui – ne impulsyviai, bet realistiškai ir nuosekliai, atsakant sau į prieš tai minėtus klausimus.
Darbdaviams taip pat verta kartais mažiau investuoti į darbuotojų mokymus, kaip „atspariau atlaikyti stresą“ ir daugiau klausti, kas tą stresą kuria. Žmogui reikia, kad jis jaustųsi svarbus, reikšmingas, didesnio vidinio pasitenkinimo pojučio. Dar viena meditacijos programėlė ar joga su kolegomis čia nepadės. Psichologinė pagalba neturėtų tapti priemone pritaikyti žmogų prie bet kokios sistemos.Sveikiausia reakcija į beprasmę situaciją ir yra jausti, kad taip gyventi nebenori.
