D. Skrupskelytė – tarsi sukurta iš dviejų stichijų – aštraus ekonominio išsilavinimo ir mąstymo bei meniško kultūrinio pasaulio. Ji yra kilusi iš Žeimelio inteligentų šeimos. Kadaise baigė statybos ekonomiką, o gyvenimas suvedė su dailininku Voldemaru Barkausku. Moteris kurį laiką vadovavo Šiaulių universiteto Dailės galerijai. Vėliau įkūrė dailės prekių parduotuvę. Visa tai buvo tarsi repeticija ir pasiruošimas sugrįžimui į gimtinę, kur laukė Žeimeliui svarbūs darbai.
Sugrįžimas
Užkampis bekraštėse lygumose, pagimdęs legendinį fiziką Teodorą Grotusą. Mažoji Lietuvos kultūros sostinė, švenčiantis 525-ąjį gimtadienį. Palatvijo miestelis su šimtamečiu keturių tautų Vienybės ąžuolu centrinėje aikštėje. Ar norėtumėte gyventi Žeimelyje?
Šio straipsnio herojė yra viena iš nedaugelio sugrįžusių į Žeimelį po daugelio metų. Daiva Skrupskelytė sako, kad būtent čia – gimtinėje – ji išsipildė ir jau nuveikė, kiek kitur niekada nebūtų pavykę.
Vieną dieną Šiauliuose gyvenanti daugeliui žinoma veikli moteris sulaukė tuometinio Pakruojo mero skambučio – kvietė atvykti dirbti į muziejų. Nuo Šiaulių – apie 70 kilometrų, pačiame Latvijos pasienyje. Galvojo neilgai, nes kaip tik prireikė pagalbos ten gyvenančiam senyvam tėvui. Visi ženklai rodė, kad jau laikas grįžti: „Gyvenimas taip nebūtų pakrypęs, jei taip nebūčiau viduje seniai apsisprendusi.“
Prasidėjo darbai. Reikėjo atgaivinti kadaise mokytojo kraštotyrininko Juozo Šliavo įkurtą muziejų. Įveiklinti garsiąsias karčemas ir paversti jas kultūriniu traukos centru. Čia pravertė visa patirtis ir didžiulis pažinčių ratas meno pasaulyje.
Netrukus D. Skrupskelytę išrinko bendruomenės pirmininke. Užsikūrė daugybė planų ir projektų. Įsteigti savarankiško gyvenimo namai, vaikų dienos centras, šarvojimo salė. Girininkijos pastate įrengtos patalpos, kur galima laikinai apsigyventi, o galima tiesiog pernakvoti keliaujant.
„Pagal panaudą pasiėmėme nenaudojamą girininkijos pastatą – įrengėme patalpas, kur gali apsistoti 4-5 žmonės arba viena šeima. Jei dabar Žeimelyje kam nutinka nelaimė – yra kur laikinai apsistoti“, – pasakoja grįžusi žeimelietė.
Pati sako, kad vienas sudėtingiausių jos projektų – savarankiško gyvenimo namai. Tuo metu, kai statybų darbai jau buvo įsibėgėję, dingo prekės, sukilo kainos. Tuomet labai daug padėjo brolis – surado paramos ir pats daug prisidėjo. Iš seno pastato sukurtos naujos patogios patalpos. Per keletą metų moteris tapo vienu didžiausiu Žeimelio darbdaviu – pagal įvairius projektus dirba 11 vietos žmonių.
Po Vienybės ąžuolu
Artėjantys prie Žeimelio iš tolo pamato du bažnyčių bokštus. Tas smailesnis – evangelikų reformatų, baltas – katalikų. Kadaise čia turėjo kur melstis žydai bei rusų sentikiai. Visos šių keturių tautų bendruomenės 1923 metais miestelio centre pasodino Vienybės ąžuolą. Šiandien jis – didžiulis medis ir pačiame jėgų žydėjime. Turint omenyje, kad ąžuoliukas iki sodinimo dar turėjo kiek ūgtelėti, tai dabar jam yra panašiai tiek metų, kiek ir pačiai atkurtai nepriklausomai Lietuvos valstybei.
Moteris sako, kad jai per dešimtmetį nepavyko vieno dalyko – suvienyti visus Žeimelio žmones. Jie tarsi gyvena susispietę į kelias bendruomenes ir niekaip nesusilieja į vieną.
Sakoma, kad dauguma bendruomenių suartėjimui pasitelkia balius: „Gal klystu, bet man gaila tokiems dalykams išleisti pinigus. Gal geriau kur miestelyje augalų pasodinti? Gal tai pavyks tiems bendruomenės vadovams, kurie ateis po manęs.“
Bendruomenės vadovė neabejoja, kad tikrąją Žeimelio žmonių vienybę kadaise gerokai iškreipė ir sužalojo įvairios okupantų represijos, tragiškas vietos žydų likimas. Unikalus keturių konfesijų kultūrinis reiškinys buvo naikinamas – inteligentai ištremti, o religinis pamatas aršiai naikintas.
Kultūros sostinė Žiemgalos širdyje
Šiemet Žeimelis – mažoji Lietuvos kultūros sostinė, nes muziejaus vadovė ir bendruomenės pirmininkė D. Skrupskelytė nusprendė pateikti paraišką su gražiais planais miestelio jubiliejui pažymėti. Tiksliau – kažkas iš Pakruojo rajono kultūros veikėjų „pakusijo“ – pasiūlė, o veikli moteris taip ir padarė.
Kultūros sostinės vardas – tik maratono pradžia. Dabar visus metus vyksta ir vyks įvairūs renginiai, kuriuos taip pat reikia suorganizuoti, rašyti paraiškas ir gauti finansavimą.
Būtent – Žiemgalos širdyje. Kad ir kokiame pakraštyje – jis yra kone pačiame Žiemgalos krašto centre. Kultūros sostinė iš esmės ir suksis aplink šį lietuviams ir latviams bendrą vardą.
D. Skrupskelytė pasirūpino, kad šventinė programa nebūtų vien pagal jos įsivaizdavima: „Juk dažnai žmonėms patinka skirtingi dalykai. Labai norėjau žmonėms parodyti Vladą Bagdoną ir jo dainas. Tai ir padariau viename Žiemgalos istorijai skirtame renginyje. O toliau bus tikrai visko ir visiems.
Žinoma, stengsimės, kad kuo daugiau žymių kraštiečių trumpam čia sugrįžtų. Taigi, turėsime daug parodų, paskaitų. Birželį švęsime Petrines. Labai norisi, kad tai išaugtų į didžiulę tradicinę šventę. Liepą Žiemgalos krašto dailininkai ir kalviai darbuosis miestelio erdvėse. Kūriniai papuoš Žeimelį.
Žeimelio gimtadienis numatomas rugsėjo 6 dieną. 525-osios metinės bus minimos su operos dainininkais, Šiaulių miesto simfoniniu orkestru. Vyks parodos, naktišokiai.
Renginiai truks iki pat Kalėdų. Lapkritį choras atliks kompozitoriaus Dytricho Grotuso kūrinį. Tai žymiojo fiziko Teodoro Grotuso tėvas. Jie gyveno visai netoli – Gedučiuose.
Renginiai būtinai primins daugelį krašto iškilių žmonių. Pavyzdžiui, Donelaičio amžininkas kunigas G. F. Stenderis kunigavo Žeimelyje – latvių gramatikos autorius. Laiką pralenkęs mokslininkas T. Grotusas. Skambės kraštiečio kompozitoriaus J. Juzeliūno kūriniai. Prisiminsime muziejaus įkūrėja J. Šliavą.“
Niekur geriau nerasi
Dažnas pažįstamas klausia – Daiva, ką veiki tame užkampyje? Ar tau neatsibodo? Ne, tikrai neatsibodo. Daugybė jos draugų kaip tik atvažiuoja į Žeimelį paviešėti, pailsėti nuo miesto.
„Aš turiu automobilį ir bet kada galiu nuvykti, kur tik noriu ir pamatyti, ką tik užsimanau. Po sugrįžimo net sunkiausiomis akimirkomis nekildavo minčių iš čia išvykti, gyventi kitur. Pamenu tokiomis akimirkomis savo tėvą. Jis viską puikiausiai jausdavo ir suprasdavo. Nieko nesakydavo ir tik švelniai paklausdavo „pavargai?“. Nė sekundei nepagalvojau, kad čia ne mano vieta“, – pasakoja moteris.
Gal čia kadaise ir buvo kryžkelė tarp Joniškio ir Pasvalio, Linkuvos ir Bauskės. Dabar tai yra gana atoki gyvenvietė, į kurią net „Camino lituano“ kelias niekaip neužsuko. Per toli, per atokiai. Labai daug ėjimo tiesiog plikais laukais.
Bet kryžkelės funkcija vėl grįžta, nes į Bauskę – jau asfaltas. Nuo čia labai netoli ir garsusis Rundalės dvaras bei kitos Latvijos grožybės. D. Skrupskelytė žavisi Latvija. Sako, kad ten pastebi kažkokią kultūros paveldui daug palankesnę politiką. Užsienos dvarai klesti, o didžiulis Žagarės dvaras – baigia nykti.
Nėra ko skųstis – gerai ir Žeimelyje. Kur tik eina – visur kyla idėjų. Štai sutvarkys reformatų bažnyčią – turės koncertų salę su fantastiška akustika. O jei dar kavinės kokius savo firminius patiekalus pavadintų žiemgališkais vardais! Juk kiti sugeba iš kiaušinienės, šaltibarščių ar kleckų sukurti visą turizmo sistemą.
„Čia gyvenantys žmonės yra nuostabūs, tik jie dažnai taip įpratę prie savo kasdienybės, kad jau nebando kuo nors nustebinti pakeleivius. O aš matau, kad keliautojai čia net išsižioja iš smalsumo“, – pasakoja pašnekovė.
Gyvai pademonstruoja dar vieną vietinį pliusą. Palydi į kavinę, kur kepsnys ir didžiulis barščių dubuo – vos penki eurai su centais. Jauki aplinka, užuovėja: „Nemėgstu gaminti valgyti ir mažai turiu tam laiko. Jei ne ta kavinė, niekur nespėčiau. Kiekvienas turi pajusti – kaip Žeimelyje yra ramu ir skanu“.
O jei paklaustume – Daiva, o ką daryti, kad miestelis atsigautų ir čia sugrįžtų gyventi jaunimas? Moteris nesistengia pakeisti natūralių neišvengiamų dalykų. Anot jos, Žeimelis mažės, trauksis. Po dvidešimties metų gyvenvietė bus mažesnė.
Gal kažkas ir keisis, čia gims dar vienas Grotusas, kuris čia sukurs svarbų ekonominį tašką: „Mes galime tik sulėtinti tą mažėjimą. Niekas nepagalvojo – kas nutiks uždarius vidurinę mokyklą. Tėvai tuo pačiu reisu išvežė ir mažesnius. Likome visai be jaunimo. Raminame save – gal vaikai mieste gaus daugiau? Aš nesu tikra, kad svetimas miestas tokiai jaunai asmenybei gali duoti daugiau už tokią kultūriškai įdomią gimtinę kaip Žeimelis.“
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
