Būtent ten tautiečiui ir užgimė idėja vietos gyventojams bei turistams pasiūlyti skanų gabalėlį Italijos. Ilgai mokęsis ir eksperimentavęs, Kasparas galiausiai prie Metelio ežero atidarė neapolietiškų picų vagonėlį skambiu pavadinimu – „Mona Ližė“.
Jaučiasi esantis gamtos žmogus
Kaip portalui 15min pasakoja Kasparas, Vilniuje jis ir gimė, ir užaugo. Sostinę vyras pirmą kartą paliko būdamas 19 metų, kai po mokyklos baigimo nusprendė bakalaurą studijuoti Anglijoje. Ten jis mokėsi personalo vadybos. Atsiėmęs diplomą, Kasparas netrukus parvyko į gimtinę.
„Grįžęs iš Anglijos, porą metų dirbau tarptautinėje įdarbinimo agentūroje, buvau personalo atrankų vadybininkas. Man sekėsi tikrai gerai, turėjau šaunią komandą. Ten ir dirbau, kol gyvenimas pakrypo šiek tiek kita linkme“, – paslaptingai sako vyras.
Pasak Kasparo, nors ir yra miestietis, jis visuomet jautė didžiulę trauką gamtai, jos nešamai ramybei. Tad, begyvendamas Vilniuje, tautietis nusprendė sau pasiieškoti sodybos, kur galėtų po darbų biure atsikvėpti, atsipalaiduoti. Ir nors iš pradžių norėjo vietelės šalia Vilniaus, netikėtai jį sužavėjo sodyba, esanti gerokai toliau – Ročkiuose, mažame Lazdijų rajono kaimelyje.
„Visai netikėtai viena draugė pakvietė mane aplankyti jos bičiulius būtent šitame kaime. Nuvažiavome, išėjome pasivaikščioti po apylinkes ir praėjome vietą, kur dabar yra mano sodyba. Tuo metu kitas žmogus buvo tik pradėjęs čia kurtis. Mane viduje apėmė toks malonus jausmas: kokia čia graži vieta, norėčiau ir aš tokią rasti. Tuo viskas ir pasibaigė.
Vėliau vieno renginio metu sužinojau, kad tas žmogus svarsto galimybę sodybą parduoti, nes jo planai pasikeitė. Man tada nekilo jokių abejonių – bandysiu perpirkti iš jo šią puikią vietą. Taip ir nutiko“, – šypsosi Kasparas, Ročkiuose pradėjęs kurtis 2011 m.
Kurį laiką į savo sodybą Lazdijų rajone pašnekovas iš Vilniaus važiuodavo tik savaitgaliais. Tačiau ilgainiui suprato – būti kaime jam yra daug maloniau nei mieste. Tad teko klausyti savo širdies ir priimti sunkų sprendimą.
„Vienu metu gyvenau tarsi dviejuose pasauliuose: mieste – atsakingas darbas, visada turi būti pasitempęs, o atvažiuoji savaitgalį į kaimą – susitepi rankas, užsiimi statybomis, sodininkyste. Ilgainiui pradėjau jausti, kad po tų savaitgalių man jau sunku būna sugrįžti į sostinę. Jaučiau, kad esu žmogus labiau prie gamtos, prie kitokio gyvenimo būdo.
Supratau, kad reikia nebijoti vadovautis savo jausmais, eiti ten, kur veda širdis. Priėmiau sprendimą: mečiau pradėtas magistro studijas, išėjau iš darbo ir jau pilnai persikrausčiau į savo sodybą“, – teigia Kasparas.
Viskas prasidėjo nuo picų vakarėlių draugams
Iš pradžių Ročkiuose jis gyveno iš santaupų, vėliau su kaimynais prekiavo maisto produktais iš užsienio. Vyras sako turėjęs įvairių darbų. Iki šiol jis tebedirba aukštalipiu pramoninio alpinizmo sferoje.
Visgi šiltuoju metų laiku į elektros stulpus Kasparas nesikaria – jo rankos užimtos tešlos minkymu. Pašnekovas tame pačiame Lazdijų rajone jau penktą sezoną atidaręs vagonėlį ant ratų, kur žmonėms siūlo neapolietiškas picas, keptas malkinėje krosnyje. Jų paskanauti vietiniai ir turistai gali prie ežero Metelių paplūdimyje.
Kaip pasakoja Kasparas, prieš atidarant picų vagonėlį, jam su maistu nebuvo tekę dirbti profesionaliai. Tačiau prie jo visada labai traukė. „Nuo paauglystės sau gamindavau valgyti ir dar kitiems padarydavau. Maistas visada buvo neatsiejama mano dalis. Bet kad galėčiau iš to gyventi, niekada rimtai nesvarsčiau“, – sako vyras.
Laimei, likimas susiklostė taip, kad, gyvendamas sodyboje, jis internete pamatė vaizdo įrašą, kaip nesunkiai namų sąlygomis nusilipdyti lauko krosnį. Netrukus su vienu savo draugu Kasparas tą ir padarė. Nuo tada jis savo namuose ėmė rengti picų vakarėlius. Prisižiūrėdavo receptų, kaip pagaminti tešlą, ir eksperimentuodavo.
„Su draugais labai gerai leisdavome laiką. Nors picas gaminau išties paprastai, visiems jos labai patiko. Kažkaip po truputį ir gimė mintis: o gal galėčiau kažkaip plačiau tuo dalintis?“ – prisimena Kasparas.
Kad picomis prekiaus būtent vagonėlyje, jam ilgai galvoti nereikėjo. Šiuo maisto tiekimo būdu vyras susižavėjo dar tada, kai kartą svečiavosi Vokietijoje: „Maisto vagonėlį pamačiau viename turguje. Žiūrėjau, kaip žmonės dirba, ir man tikrai buvo labai gražu: kaip visa komanda kartu stengiasi, maistą gamina su meile, su šypsena. Tada ir vėl pajaučiau tą jausmą: tai skirta man.“
Pamažu, sunkiai dirbdamas ir eksperimentuodamas, Kasparas atidarė picų vagonėlį, kurį pavadino „Mona Ližė“. Vyras juokiasi – apie šį vardą klausimų sulaukia nemažai.
„Kažkaip įdomiai čia išėjo: pavadinimas kaip ir žemaitiškas, o įsikūriau Dzūkijoje. Bet man jis patinka, tarsi turi dvi prasmes. Visų pirma, ližė – tai protėvių instrumentas, su kuriuo duoną šaudavo į krosnį. Dabar ir pats ližes naudoju kepdamas picas. O antra – pavadinimas skamba panašiai kaip Mona Liza“, – sako jis.
Svarbiausia picos dalis – tešla
Paklaustas, ar nebijojo restoranėlio ant ratų atsidaryti kaime, kur žmonių nėra tiek daug, Kasparas neslepia – abejonių buvo, tačiau jis turėjo nuojautą, kad viskas bus gerai. „Žinojau, kad reikia įdirbio, reikia laiko, kad žmonės tave atrastų, tad buvau nusiteikęs realistiškai ir didelių lūkesčių nedėjau. Bet jau per pirmąją vasarą rezultatai išties buvo labai geri“, – tikina pašnekovas.
Penktajam sezonui neseniai vagonėlį atidaręs vyras džiaugiasi, kad kiekvienais metais lankytojų sulaukia vis daugiau. Ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio. Kad sugrįžtantys klientai galėtų patirti vis naujų skonių, Kasparas stengiasi savo meniu nuolat atnaujinti.
„Yra, aišku, kelios picos, kurios būti tiesiog privalo: tai – „Margherita“, 4 sūrių, pica su kokia nors mėsa. O toliau meniu keičiame. Būtų ir man labai neįdomu, jei tas pačias picas metai iš metų daryčiau. Kažkur kažką pamatai, paragauji, kitaip sujungi... Tada ir pats jauti didesnį malonumą, ir maistas skanesnis būna“, – sako jis.
Vasaromis tarp picų besisukantis tautietis pabrėžia, kad tai reikalauja išties daug kantrybės ir kruopštumo. Svarbiausia, žinoma, yra tinkamai paruošti tešlą. Gali turėti kad ir geriausius produktus, kuriuos uždėsi ant viršaus, bet jei pagrindas bus prastas, nieko gero nesitikėk.
„Yra ir dar kitas labai svarbus momentas, – priduria jis. – Tu gali turėti pačią geriausią tešlą, bet jeigu nemokėsi jos tinkamai iškepti malkinėje krosnyje, pica nebus skani. Su malkine krosnimi dirbti sudėtingiau nei su elektrine: temperatūra nestabili, būtinai reikia liepsnos, kai pašauni picą, ji turi būti ne per didelė, bet ir ne per maža. Svarbu ir tai, kokias malkas naudoji, kokioje krosnies vietoje nusileidžia pica, kad nesudegtų padas, o viršus tinkamai iškeptų. Tai yra visas atskiras pasaulis, kur buvo tikrai daug klaidų ir pamokų.“
Tiesa, kad ir kiek daug pastangų tai reikalautų, viską Kasparui atperka žinojimas, kad valgydami jo picas žmonės džiaugiasi. Vyras viliasi, kad ir toliau jo vagonėliui seksis taip gerai. Jo svajonė – ateityje turėti restoranėlį, kuris veiktų jau ištisus metus.
„Tai gali būti šiek tiek sudėtingiau. Juk Meteliuose didžiausias žmonių srautas vis tiek būna šiltuoju sezonu, kai visi atostogauja, kai geras oras. Bet manau, kad sėkmė priklauso nuo to, ką padarai, kokius namų darbus atlieki. Jeigu myli tai, ką darai, rūpiniesi, kad būtų skanu ir unikalu, tada pas tave iš visur atvažiuoja žmonės“, – teigia Kasparas.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
