Šia veikla ji užsiima jau 15 metų ir tai daro kartu su mama – tautodailininke audėja Violeta Valentonytė, kuri rankų darbo tautines juostas pradėjo austi beveik prieš 30 metų.
„Į pirmą mugę išvažiavome 2010 metais, o mama juostas audė dar seniau. Paskui natūraliai prisijungiau ir aš“, – apie šeimos verslu tapusį amatą pasakojo pašnekovė.
Pasak Urtės, pastaruoju metu klientų ieškoti neprireikia – susidomėjimas tautiniais aksesuarais tikrai nemažas. Pirkėjų netrūksta nei mugėse ar kituose renginiuose, kur savo gaminiais prekiauja šeimos verslo atstovės, nei internetu.
„Vasarą moterys mėgsta juostas prie lininių suknelių. Tautiškumo populiarumas tikrai sugrįžta“, – įsitikinusi pašnekovė.
Jos teigimu, nemažai pirkėjų nori įsigyti tam tikrų regionų simbolių ir spalvų juostų. „Tam tikros mados yra. Pvz., dabar nemažai žmonių atsigręžia į regionus. Jei yra kilę iš Aukštaitijos, nori savo krašto juostos, jei iš Žemaitijos – savo. Bet, aišku, daug ir tokių, kuriems nesvarbu – pamato, kad graži raudona juosta, jos ir nori. Jam nesvarbu, iš kokio regiono ar kokio rašto“, – kalbėjo audėja.
Didžioji dalis pirkėjų – moterys. O apsiperkantys vyrai neretai elgiasi pagal vieną „modelį“. „Jeigu moterys vyrui nuperka, vyras ir turi, ir dėvi juostą. Mugėse pastebiu, kad vyrai pirmieji atkreipia dėmesį į juostas, jas apžiūri. Bet nusiperka dažniausiai tik tuomet, jeigu moteris pritaria, paskatina. Bet jeigu vyras sako: „O, kaip gražu, koks gražus būtų kaklaraištis...“, o moteris numeta: „Ai, kam tau reikia, nei tu nešiosi, nei ką“ – vyras tikrai nepirks“, – savo pirkėjų elgesį jau žino keliolika metų austomis juostomis ir kitais tautiškais aksesuarais prekiaujanti pašnekovė.
Austi aksesuarai įdomūs įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau skiriasi norai. „Jaunesniems įdomesnės apyrankės, raktų pakabukai, nedidelės juostelės, juostos gabaliukas, kurį įkomponuoja į kelnes ar kuprinę, o ne pačios juostos. Jas renkasi tik tie, kurie šoka, dainuoja, groja su liaudies kolektyvais. Būna, kad ir patys prigalvoja visko – esame audę ir juostų, kurios buvo panaudotos kaip gitaros ar kanklių diržai“, – kalbėjo Urtė.
Didelė dalis užsakymų – individualūs. Pirkėjų norai, anot Urtės, kartais iš tiesų nustebina. „Tikrai būna įdomių. Pavyzdžiui, juostelės darbo pažymėjimams. Buvo ir tokios servetėlės – mes taip jas vadiname – austo audinio gabaliukai, kuriuos užsakovai naudojo džinsams paįvairinti: išsikirpdavo ir užsiūdavo tokius lopus“, – pasakojo pašnekovė.
Tautiniai aksesuarai – mėgstamas suvenyras, kurį į savo namus vežasi emigrantai. Vis dėlto, pasak Urtės, tikrai ne visi išvykę tautiečiai vertina austas juostas. „Į Angliją tikrai nesiveža: jiems gražu, įdomu, bet tikrai nenešios“, – juokėsi ji. Tuo metu Amerikos lietuviai šį aksesuarą ypač vertina. Tai iš dalies lemia tradicijos.
„JAV labai daug lietuvių tautinių kolektyvų – dainų, šokių. Taip pat ten veikia nemažai lietuviškų mokyklų. Dvi iš jų nuo 2013 m. pas mus kismet užsako tautines juostas, kurias dovanoja mokyklą baigiantiems mokiniams su užrašu „abiturientai“ ir metus, kuriais jie baigė“, – kalbėjo audėja.
