„Melsiuos iki paskucinio“
Po kelių sekundžių moteris lūpas atitraukia, pasitaiso gėlėtą skarą ir sunkiai atsisėda į klauptą. Per nosį išsklendžia šalčio garo rūkas, ir Alytė panyra į maldą. Prasideda dar viena mišių diena. Ir taip – jau beveik 90 metų.
Bažnyčia ir tikėjimas 88-erių Elenai iš Kabelių – neatskiriama gyvenimo dalis. Į pamaldas ji eina nuo vaikystės, „nuo tada, kai išmoko vaikščioti“. Dabar pati jau sunkiai nueitų, bet sekmadieniais ją paveža zakristijonas Antanėlis. O pasibaigus mišioms malda persikelia į namus – ji lydi ją net dirbant darže.
Vidmanto Balkūno nuotr./Aliutė iš Kabelių kaimo (Varėnos r.) prie savo maldos stalelio
„Nuog mažumės neplaidzu bažnyčios“
Alytė, kurios pase įrašyta „Elena“, pasitinka mane pačiame Kabelių centre stovinčioje erdvioje šimtametėje pirkioje. Susitinkame pirmą kartą, tačiau netrukus jau kalbamės kaip seni pažįstami.
