Ilgainiui ši neįprasta kolekcija, vos per plauką išvengusi išnykimo, įgavo naują gyvenimą. Surastos ir išsaugotos lemputės pasiekė Pasvalio krašto muziejų, kur tapo įkvėpimu visam kūrybiniam projektui – čia gimė ne tik lempučių paroda, bet ir monospektaklis, leidęs dar geriau pažinti mylimą krašto keistuolį.
Galėjo pasakyti, kada lemputė nustos veikti
Apie Romą Pasvalio krašte iki šiol pasakojamos kone legendomis virtusios istorijos. Jį pažinojo ne tik vietiniai – vyras buvo matomas ir Biržuose, Panevėžyje, kituose miestuose. Žmonės jį vadino tiesiog Lempute.
Kaip portalui 15min pasakoja vietos žurnalistas, aktorius Viktoras Stanislovaitis, Romas eidavo nuo vienų durų prie kitų, keliaudavo, rankoje laikydamas savadarbį pagaliuką su skardinės dangteliu stabdydavo automobilius ir prašydavo pavežti, o svarbiausia – rinkdavo lemputes.
Pasak V.Stanislovaičio, lemputės Romui buvo ne šiaip daiktai, o tarsi gyvi objektai, kuriuos jis „suprato“. Teigiama, kad žmogelis turėjo neįprastą gebėjimą jas „matyti“ – galėdavo pasakyti, kuri netrukus perdegs ar kuri neveikia net jos neįjungus.
„Ateidavo ir sakydavo: tau ši lempa po dviejų dienų sudegs. Arba prieidavo prie neveikiančio automobilio ir sakydavo: tavo dešinys žibintas neveikia. Užvesdavai automobilį ir tikrai – neveikia“, – juokiasi V. Stanislovaitis.
Šis ryšys su šviesa, anot vietinių, Romą lydėjo nuo vaikystės. Nors mokyklos nelankė, jis savarankiškai išmoko skaityti, skaičiuoti, atpažinti kalbas bei gamintojų ženklus. Vis dėlto vyro gyvenimas nebuvo lengvas. Vyras turėjo psichinę negalią, todėl neretai tapdavo ir patyčių objektu.
Surinktas lemputes Romas nešdavo namo ir kraudavo visur, kur tik rasdavo vietos – ant lovos, spintose, dėžėse. Ilgainiui jų susikaupė tiek daug, kad jos tiesiogine prasme užpildė gyvenamąją erdvę. Pasakojama, kad jo mamai dalį jų tekdavo slapčia išmesti, nes namuose tiesiog nebebuvo kur jų dėti.
Kolekcijoje – net lemputės iš bažnyčios
Po motinos mirties Romas buvo išvežtas į globos įstaigą, o jo namuose likusi lempučių kolekcija atsidūrė ties išnykimo riba. Tik vėliau paaiškėjo, kad didžioji dalis lempučių vis dar yra išlikusi – jas buvusiuose namuose, Nakiškių kaime, surado ir išsaugojo pasvalietis fotomenininkas Imantas Pakalnis.
Pats kolekcionieriumi esantis I.Pakalnis nusprendė lemputes pristatyti Pasvalio krašto muziejui. Kaip pasakoja Jolita Šležaitė, šio muziejaus direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai ir turizmui, iš viso jų atkeliavo net apie 1600! O juk čia, ko gero, tik maža dalis to, ką Romas buvo per gyvenimą sukaupęs.
„Tų lempučių yra tikrai pačių įvairiausių: ir dekoratyvinių, ir gatvių apšvietimo, ir automobilių, ir radijo, ir bažnytinių. Kas mus nustebino – tai kad pradėjus lemputes junginėti, paaiškėjo , kad didžioji dalis jų vis dar veikia“, – sako J.Šležaitė.
Bestudijuojant skirtingas lemputes, muziejuje ir gimė idėja Romo istoriją papasakoti plačiau. Parodoje nuspręsta derinti pačią lempučių kolekciją su menine jos interpretacija – I.Pakalnio makrofotografijomis, kuriose lemputės atsiskleidžia visai kitu masteliu. Taip atsirado dviejų dalių ekspozicija, leidusi pažvelgti ir į patį daiktą, ir į jo estetiką.
Tačiau projektas tuo nesibaigė. V. Stanislovaitis, anksčiau parašęs literatūrinę esė apie Romą, buvo pakviestas prisidėti prie idėjos plėtojimo. Netrukus kūrybinei komandai gimė mintis sukurti monospektaklį „Kolekcionierius“, kuriame Romas būtų pagrindinis, bet ne vienintelis personažas.
Kaip atskleidžia pats spektaklyje vaidinęs V. Stanislovaitis, scenoje norėta kalbėti ne vien apie Lemputę, bet ir apie kitus krašto žmones, gyvenusius tarsi visuomenės paraštėse – tuos, kuriuos visi žinojo, bet retai iš tiesų pažino.
Monospektaklyje atsirado kelios skirtingos istorijos. Viena jų – apie moterį, visą gyvenimą pasakojusią, kad jos sūnus yra lakūnas, nors iš tiesų nei vyro, nei vaikų ji seniai nebeturėjo – paaiškėjo, kad laiškus ji rašė pati sau. Kita – apie stalių, netekusį sūnaus ir pradėjusį gaminti lopšius visiems miestelio naujagimiams. „Norėjosi parodyti, kad tie žmonės irgi šviečia“, – atvirauja aktorius.
Bijojo Romo reakcijos
Anot vietos žurnalisto, svarbu pabrėžti, kad Romo personažas spektaklyje neseka dokumentinės linijos – tai veikiau meninė interpretacija, paremta fragmentiškais prisiminimais. Aktoriaus teigimu, apie Romo gyvenimą iš tiesų žinoma nedaug, todėl kūrinyje susipina realybė ir vaizduotė.
Svarbia spektaklio dalimi tapo šviesa – ji susiejo visas istorijas, pabrėžiant, kad kiekvienas iš personažų, nors ir nepastebėtas ar nesuprastas, turi savitą vidinę šviesą. Pasak kūrėjų, būtent ši idėja labiausiai ir paveikė žiūrovus. Salėje netrūko ašarų, istorija palietė net ir tuos, kurie asmeniškai herojų nepažinojo.
Ne mažiau jautrus momentas buvo tada, kai parodoje ir spektaklyje apsilankė pats Romas. Kaip prisimena J. Šležaitė, iš pradžių su juo net nebuvo susisiekta – kūrėjai baiminosi, kad projektas gali jį per stipriai sujaudinti. „Galvojome, kaip jis čia reaguos. Juk spektaklis apie jį patį, yra tikrai jautrių scenų“, – tikina ji.
Vis dėlto netrukus iš globos namų sulaukta skambučio su klausimu, ar muziejus priimtų lankytoją – Romas pats pareiškė norą atvykti. Tai dar labiau sustiprino nerimą: kūrėjai svarstė, ar jis neatpažins savo lempučių ir nepradės jų reikalauti. Tačiau atvykimo akimirka visus nustebino.
„Kai Lemputė atvažiavo, mums visiems buvo šokas“, – juokiasi muziejaus darbuotoja. Pasak pašnekovės, vyriškis atrodė visiškai kitaip, nei jie prisiminė, – tvarkingas, šviesus, ramus. „Dairomės ir sakom – kur Romas? Net nepažinome“, – priduria ji.
Užuot reagavęs audringai, vyras tyliai vaikščiojo po ekspoziciją, ilgai apžiūrinėjo lemputes, pasilenkęs į jas žvelgė taip, kaip buvo įpratęs anksčiau. Žmogėlis ėmė jas į rankas, rodė kartu atvykusiems žmonėms. „Manau, jis tikrai suprato, kad tai jo lemputės“, – šypteli J.Šležaitė.
Tuo tarpu spektaklio metu, pasak V.Stanislovaičio, Romas galbūt nesekė visos siužetinės linijos, tačiau jį stipriai veikė scenos šviesos. Galiausiai Romas buvo pakviestas ir į sceną, ant kurios mielai užlipo. Taigi baimė, kad šis susitikimas gali tapti sudėtingas, nepasitvirtino.
Muziejuje Romo lemputės iš viso buvo eksponuojamos tris mėnesius. Šiuo metu jos sugrįžusios pas jas išsaugojusį žmogų, fotomenininką I.Pakalnį, kuris neprieštarautų savo radinius parodyti ir kitose erdvėse. Na, o į nedideles gastroles monospektaklis „Kolekcionierius“ jau išsileido. Bene 9 kartus rodytas Pasvalyje, dabar jis džiugina ir gretimus miestus bei miesteliu.
