Prieš trejus metus grupė Lietuvos katalikų, susirūpinusių kai kurių dvasininkų į viešumą iškilusiais piktnaudžiavimo atvejais, parengė viešą kreipimąsi – laišką – į Lietuvos vyskupus. Jį pasirašė daugiau nei 150 asmenų. Viena jų – prof. D.Gailienė.
Po šio laiško atsirado įvairių veiklų ir iniciatyvų: 2024-aisiais įvyko konferencija, surengtos apskritojo stalo diskusija, radijo laidos. Paaiškėjo, kad ši tema yra aktualesnė daug didesniam žmonių būriui, nei atrodė iš pradžių – susirūpinę atsiliepė įvairūs medikai, sielovadininkai, dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai. Taip gimė iniciatyva „Svarbus reikalas“, kurios narių tikslas – ieškoti būdų, kaip spręsti piktnaudžiavimo galia bažnytinėje aplinkoje problemą.
Interviu su 15min profesorė paaiškino, kodėl seksualinį smurtą patyrę vaikai gali tylėti dešimtmečius, kuo seksualinis išnaudojimas Bažnyčioje skiriasi nuo kitų seksualinio smurto patirčių, kokias žaizdas aukoms palieka Bažnyčios hierarchų nenoras pripažinti įvykusių nusikaltimų ir kodėl, nepaisant dabartinio pasipriešinimo nepriklausomam tyrimui, ji vis dar tiki, kad pokytis Lietuvoje įmanomas.
– Daugelį stebina, kodėl vaikai, paaugliai, patyrę seksualinį smurtą Bažnyčioje nesikreipia pagalbos ir tiek metų tyli. Kodėl taip nutinka?

