2026-01-04 18:00

Viktorija Prokofjeva apie stiprų tuštumos jausmą, kai niekas nebeįdomu

Viktorija Prokofjeva sėkmingą vestuvių ir renginių organizavimo verslą uždarė ir greitą gyvenimo tempą Vilniuje iškeitė į ramybę vienkiemyje, miškų apsuptyje. Tačiau iki to vedė ne pats lengviausias kelias – teko išgyventi stiprų vidinės tuštumos jausmą, kai niekas nebeteikė džiaugsmo. Apie šį gyvenimo etapą Viktorija pasidalijo Aurimo Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk Iš Naujo“. Kviečiame skaityti pokalbio ištrauką.
Viktorija Prokofjeva
Viktorija Prokofjeva / PIN laidos nuotr.

Aurimas Mikalauskas: Noriu geriau suprasti, kokia buvo tavo pirmoji nepatogioji gyvenimo situacija, kuri pradėjo vesti sąmoningumo keliu, link vidinės laisvės ir drąsos būti savimi?

Viktorija Prokofjeva: Aš buvau pavargusi nuo visų gyvenimo situacijų. Aš ėjau kaip tankas – daug dirbau, mokiausi, turėjau įprastas vertybes ir siekius jaunam žmogui. Pavaryti, daug uždirbti, būti kietai, kad mane mėgtų, būti gražiai, kad patikčiau, būti turtingai, kad keliaučiau. Ta tipiška jaunystė, su kuria viskas yra gerai ir visi mes turime tą praeiti – gauti išorinį įvertinimą. Jis, manau, jauname amžiuje yra reikalingas. Labai sunku pasakyti žmogui, kuris yra mokyklinio amžiaus arba studentas, kad tu neieškok išorinio vertinimo – būk savimi, mėgaukis savo grožiu ir savo netobulumais. Bendrą masę, kurios dalimi aš ir buvau, tokie žodžiai tik erzina.

Aš irgi tokia buvau. Per visa tai eini, eini ir negalvoji. Aš nebuvau tuščia, tiesiog niekad neskyriau dėmesio savęs atradimams – o kokia aš gi esu iš tikrųjų? O ne tai, kokius lūkesčius man uždėjo socialinė aplinka, kuriuos aš pildau galvodama, kad tai yra mano norai ir kad taip noriu aš.

Taip negalvodama dirbau su renginiais, vestuvėmis ir tai buvo nuostabus mano gyvenimo etapas, bet aš tiesiog pavargau.

PIN laidos nuotr./Viktorija Prokofjeva laidoje PIN
PIN laidos nuotr./Viktorija Prokofjeva laidoje PIN

A. M.: Gal galėtum detaliau apibūdinti, koks tai jausmas?

V. P.: To nesupratau labai ilgai, kad kažkas blogėja, dalykai ima nebetenkinti, imi nenorėti to, ko anksčiau norėjai. Ir tai net ne sveikata, ją tu gali kažkaip atpumpuoti – esi dar jaunas, tau tik trisdešimt metų, kokia dar čia sveikata. Žinoma, jei neturi rimtesnių ligų, kokių nors lėtinių ir panašiai. Tokiu atveju du–trys mėnesiai atsigavimui ir tu vėl kaip uogytė. Ir čia nekalbu apie lašelines, o tiesiog apie poilsį – kūnas regeneruoja ir tu vėl nori daryti.

Tačiau save nuvariau iki tokio savęs neieškojimo, nebeįdomumo ir nuovargio lygio, ne tik fizinio, bet ir tokio, kad viskas tas pats per tą patį. Uždirbai, išleidai, sutikai, patiko, nepatiko, pasipuošei, išėjai, nusipirkai, pasidėjai ir ką? Trūksta prasmės. Pasportaivai – pagražėjai, pasidažei – pagražėjai, naują rūbą užsidėjai – gražesnis, fainai patūsinaifainas buvo vakaras, pakeliavai aplink pasaulį – kaip smagu, namus įsirengei – baldą pasistatei. Ir ką?

Čia galiu labai konkrečiai pasakyti, tokiu momentu ateina tuštumo jausmas: o kas toliau? Ir kiek tai gali tęstis? Niekas nebeįdomu. Nei dar viena kelionė, nei naujas sportas, nei rūbas, nei dar vienas draugas ar pokalbis. Niekas nebeįdomu. Tokia lyg priešdepresinė būklė.

PIN laidos nuotr./Viktorija Prokofjeva
PIN laidos nuotr./Viktorija Prokofjeva

A. M.: Lyg ateitis nieko neturėtų.

V. P.: Taip. Ir galit man siūlyti ką norit – duokit jachtą ar dar ką nors. Čia ne apie daiktus, nes jau niekas nebeišgelbės tavęs. Nei nauja meilė, nei naujas daiktas, nei šuniukas, nei ilgas miegas, niekas. Ir tada galvoji, kad kažkas kažkur yra ne taip.

A. M.: O jūs tada vaikų jau turėjot su vyru?

V. P.: Ne, neturėjom. Ir kaip tik norėjom. Mes visą laiką žinojom, kad turėsim vaikų, tik daug dirbom, keliavom ir septynerius metus šiaip prabuvom, prasibastėm vienas su kitu ir tada nusprendėme turėti ir iš karto turėjom.

Man vaikai buvo kaip kita pakopa mano gyvenime, kuria aš prisidengiau išeiti iš visko, ką iki tol buvau nuveikusi ar padariusi. Nei tai daug, nei ką, bet man asmeniškai tai buvo daug. Nepastačiau nei imperijos, nei Nobelio premijos negavau, tačiau aš jau pamačiau, kad labai daug galiu. Ar aš to dar noriu? Ar man įdomu? Jau nebe. Kai pajauti, kad pasiekei tai, ką norėjai ir kitas lygmuo bus lygiai tas pats, tik kaip naujas levelis žaidime su kažkiek naujumo – tačiau viskas taip pat. Tai gali atimti visą tavo gyvenimą net nejaučiant. Man būtų buvę labai liūdna, jei tai būtų nutikę man.

Kaip išeiti iš to užburto vidinės tuštumos rato, Viktorija asmenine patirtimi pasidalino laidoje „Pradėk Iš Naujo“. Ji taip pat kalbėjo ir daugybe kitų svarbių temų – stresą, santuoką, stiprius santykius, savęs paieškas, lėtą gyvenimą, savigailą, nepripažinimą, santykį su ekranais. Visą laidą išgirsite čia. Taip pat, jei norite sužinoti daugiau apie Viktorijos požiūrį į naujienų portalus, klasikinį feminizmą, grožio ir savęs tobulinimą, sąmoningumą ir pirties ritualus – spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą