Baibokynas nėra pagrindinė Silvijos veikla – ji dirba reklamos maketuotoja. Vis dėlto Mažeikiuose gyvenanti lėlių kūrėja neslepia, kad norėtų, jog ateityje pavyktų gyventi iš dabar tik pomėgiu vadinamos veiklos, t.y. lėlių siuvimo.
„Dabar viskas vyksta maždaug taip: po darbo dar keletą vakarų važiuoju pasiūti. Kiek išeina, tiek skiriu šiai veiklai“, – pasakojo Silvija.
Pirmasis baibokas – gimtadienio dovana draugei
Siūti ji išmoko dar visai mažytė. To išmokė mama, kuri yra siuvėja. Silvija prisimena, kad pirmieji rankomis siūti rūbai buvo skirti iki šiol mėgstamoms barbėms, bandydavo pasisiūti ir medžiaginių lėlyčių.
„Aistra žaislams ir lėlių rūbams valdo mane nuo vaikystės. Tačiau paauglystėje tos veiklos kažkur pasimetė. Labai ilgą laiką ėjau kitu keliu, baigiau kūrybinių industrijų studijas. Tik antrame kurse siuvimas grįžo į mano gyvenimą – visai atsitiktinai, tarsi senas užmirštas dalykas, bet sugrįžęs vėl į mano gyvenimą“, – pasakojo pašnekovė.
Tuomet pradėti siūti ją įkvėpė „YouTube“ pamatyti filmukai, kuriuose moteris supirkdavo senas barbes ir sukurdavo joms naują stilių: persiūdavo rūbus, sukurdavo naujas šukuosenas, jei reikėdavo – veidą perdažydavo.
„Man tai pasirodė wow, pagalvojau, kad ir aš taip noriu! Nors ir esu suaugusi, barbes iki šiol mėgstu – norėčiau kolekcionuoti jas. Vis dėlto su barbėmis man nelabai sekėsi – pabandžiau ir viskas greit baigėsi. Tačiau netrukus prasidėjo baibokai. Tai buvo 2017 m.“, – prisiminimais dalinosi lėlių kūrėja.
Pirmasis baibokas – draugei siūta lėlė, kurios įkvėpimas – Vudu lėlytė. „Buvo draugės gimtadienis ir ji, tarsi juokais, pasakė, kad norėtų turėti Vudu lėlytę. Aš nutariau jai pasiūti suvenyrinę lėlytę. Greit nusipirkau medžiagos, įdomesnių sagų ir pasiuvau. Draugė apsidžiaugė, o man iškart, dar siuvant, atrodė, kad išėjo ne Vudu lėlė, bet baibokas“, – pasakojo Silvija ir paaiškino, ką reiškia šis pavadinimas:
„Baibokas yra mažas išdykęs vaikas. Nuo vaikystės man šis žodis kelia ir mistinės būtybės, padaro asociacijas. Tas pirmasis žaislas toks ir buvo – tikras baibokas. Kai parodžiau ir pasakiau pavadinimą kitiems žmonėms, sulaukiau paskatinimo ir palaikymo: „Labai fainiai atrodo, daugiau sukurk!“
Pirkėjai iš viso pasaulio
Pirmąjį baiboką draugė iš Silvijos užsisakė už 5 eurus. Dabar jos kuriamų rankų darbo baibokų kainos siekia ir kelis šimtus eurų. Lėlės kaina priklauso nuo idėjos, įdėto darbo, medžiagų. Pigiausi – pakabukų dydžio baibokai, kurie kainuoja 40-50 eurų. Kiti, didesni, su daugiau detalių kainuoja 120-200 eurų. Brangiausias baibokas, kūrį autorė yra pardavusi, kainavo per 200 eurų.
Didžioji dalis baibokų iškeliauja į užsienį. Nors lietuviai domisi, bet, pasak Silvijos, užsieniečiai drąsesni. „Lietuvoje iki šiol vyrauja požiūris, kad lėlės skirtos tik vaikams. Užsienyje priešingai – daug žmonių išskirtines lėles kolekcionuoja“, – kalbėjo lėles kurianti mažeikiškė.
„Baibokus esu siuntusi į ne vieną JAV valstiją, Filipinus, dabar neseniai siunčiau į Australiją. Įprastos ir Europos šalys – Vokietija, Italija, netrukus siųsiu į vieną iš Skandinavijos valstybių. Žodžiu, mano baibokai keliauja po visą pasaulį, kas man yra labai smagu“, – džiaugėsi Slvija.
Nors lėlių kūrėjų netrūksta, konkurencijos ji sako nejaučianti: Lietuvoje lėlininkų nėra daug, o užsieniečiai vieni kitus palaiko – tarpusavyje bendrauja, dalinasi patarimais, įrašais socialinėje erdvėje ir t.t.
Baibokuose – konkrečių žmonių išvaizda ir pomėgiai
Baibokai gimsta įvairiai: dalis jų – visiška Silvijos kūryba: tuomet į lėlę ji sudeda viską, kas guli „ant dūšios“. Nemažai ir konkrečių užsakymų, kai lėlės išvaizdą padiktuoja užsakovo norai.
„Muzika daro didelę įtaką mano kūrybai. Didžiąją dalį paauglystės klausiau roko, sunkiojo metalo, vėliau turėjau šamaniškos, pagoniškos muzikos etapą. Dabar labiau klausiau elektroninės ir techno stiliaus muzikos. Visa tai susipina ir atsispindi mano kūryboje. Dar mane įkvepia ir pasakos, filmai ir net realūs žmonės, kuriuos sutinku. Kai kurie jų turi išskirtinius bruožus, išvaizdą – noriu to, ar nenoriu, bet pastebiu, kad kažkas atsikartoja ir baibokuose“, – neslėpė lėlių kūrėja.
Anot jos, panašiai yra ir su užsakovais – neretai jų užsakyti baibokai turi konkretaus žmogaus bruožų, jo pomėgius ar darbą atspindinčių detalių.
„Šiuo metu esu pradėjusi „Mažasis aš“ („Mini me“) baibokų seriją. Joje ir vaizduoju mažąją žmogaus versiją. Man pačiai tai labai įdomu daryti, nes turiu pasistengti baiboke atkurti konkretų žmogų“, – pasakojo Silvija, kurios rankose gimė jau gerokai virš 100 baibokų.
Per kiek laiko gimsta lėlė? Pasak kūrėjos, tai priklauso nuo daugelio dalykų. Pirmiausia – lėlės išvaizdos. „Minimalistinius pakabukus galiu sukurti ir per 4 val. Sudėtingesnius baibokus kuriu porą dienų. Jei užsakymas dar sudėtingesnis, kartais prireikia ir savaitės, kol išsigryninu būsimą išvaizdą ir nutariu, kaip idėją įgyvendinsiu. Turiu projektų, kurie „stovi“ jau porą mėnesių, nes po dalelę tik papildau“, – pasakojo baibokų autorė.
Lėlėms kūrėja naudoja įvairias medžiagas ir aksesuarus – tiek naujas, tiek naudotas. Jų ieško ir pati, tačiau nemažą dalį „sutempia“ palaikymo komanda – artimieji, draugai. „Ko nerandu, siunčiuosi ir internetu, ir ne tik iš Lietuvos. Iš visokiausių kampelių pas mane suvažiuoja visos medžiagos, turiu prikaupusi nemažą kiekį“, – sakė Silvija.
Įsimintiniausi baibokai ir Labubu mada
Pasak Silvijos, kiekvienas jos kurtas baibokas yra stipriai išjaustas, todėl visi labai brangūs. Tačiau vienas įsimintiniausių – baibokas, kurį pasiuvo vyrui: „Tai buvo pirma lėlė, kurią kurdama pradėjau naudoti merino vilną plaukams, ko iki tol nebuvau dariusi. Tas baibokas išėjo ryškus ir spalvingas. Nuo šito baiboko mano kūryboje prasidėjo naujas etapas – iki tol visi jie būdavo pliki, o dabar ėmiau siūti ir su plaukais.“
Iki šiol ji prisimena ir pasiūti užsakytą vorą. „Tai nebuvo baibokas, todėl dvejojau, ar sugebėsiu. Bet pasakiau sau: „Gerai, pabandom. Nežinau, kaip tai padarysiu, bet tikrai padarysiu.“ Galiausiai rezultatas net mane pačią nustebino“, – prisiminė kūrėja.
Šią vasarą Lietuvą užvaldė iš Azijos atkeliavę žaislai „Labubu“, kuriuos suaugusieji ir vaikai neretai vertina skirtingai.
Pasak Silvijos, kiekvienam žaislų kūrėjui norėtųsi tokio populiarumo. Vis dėlto ji pabrėžė, kad Labubu dabar yra masinės gamybos žaislas. O tokie žaislai gerokai skiriasi nuo autorinių kūrinių.
„Tos mado ateina ir praeina. Vieni pakeičia kitus. Buvo „monstrės“ lėlytės (Monster High – past.), dabar Labubu, paskui reikės dar kito žaislo. Bet vis tiek tai yra fabrikinis dalykas. O kas yra rankų darbo, sukurta iš širdies, išliks. Žmonės tai jaučia. Tokių žaislų išliekamoji vertė kitokia“, – įsitikinusi baibokų kūrėja.
