Moto: gyventi taip, kad senatvėje nieko nesigailėtum
– Koks buvo jūsų profesinis kelias, ar tokį įsivaizdavote jaunystėje?
– Žvelgdama atgal ir vertindama suprantu, kad nekeisčiau nieko. Į VMG grupę atėjau būdama 23-ejų, taigi čia esu jau beveik 21-erius metus. Pradėjau savo kelią čia nuo žemiausio laiptelio – administratorės, generalinio direktoriaus padėjėjos.
Bet vis dėlto, tai buvo ta pozicija, kurioje galėjai labai daug ko išmokti, jei tik norėjai. Esi šalia aukščiausio organizacijos vadovo, matai, kaip vyksta procesai, taigi jei turi ambicijų, energijos, gali semtis patirties ir mokytis. O aš turėjau. Per ilgą laiką, kol dirbu čia, pakeičiau daug pozicijų – buvau ir pardavimų vadovė, ir komercijos direktorė, o dabar – visos bendrovės vadovė.
Tikiu, kad esu lyderis su vaizduote.
Taip mano profesinis kelias ir vingiavo, tačiau aš labai vertinu ir jį, ir visas patirtis, kurios daugiau nei per du dešimtmečius man teko. O grįžtant prie jaunystės svajonių, negaliu pasakyti, kad vizijos labai smarkiai nutolo. Bakalaurą baigiau ekonomikos, o magistrą – rinkodaros vadybos, taigi šios žinios vienaip ar kitaip mano dabartiniame darbe reikalingos.
– Vienas iš esminių vadovo darbo kriterijų – atsakomybė. Už rezultatus, už kolektyvą – ar nevargina tai? Jei žmonės meta vadovo darbą, dažniausiai dėl to.
– Manau, kad blogiausias dalykas yra bet kokį specialistą įdarbinti ne jam skirtoje pozicijoje. Tikrai ne visi nori būti vadovais, bet jie gali būti ir neretai yra puikūs kitų sričių specialistai. Jeigu kalbant asmeniškai, po truputį žengiant nuo žemesnių vadovavimo pozicijų iki šios – aukščiausios, vis labiau jaučiau, kad tai – mano. Tikiu, kad esu lyderis su vaizduote.
Dažniau ši pasakymą naudoja sakydami „lyderis su vizija“, bet vaizduotė man patinka labiau. Be to, man patinka ryžtingai priimti sprendimus, aš nuoširdžiai manau, kad geriau priimti blogą sprendimą negu jokio. Aišku, jei priimi blogą tenka prisiimti ir atsakomybę už jį, tačiau vis tiek visada judi į priekį, o ne stovi vietoje.
Vadovu, mano nuomone, galima tapti, jei norisi, tačiau šis darbas reikalauja ir tam tikrų įgimtų savybių. Geriausias rezultatas, matyt, tuomet, jei žmogus ir yra tam sutvertas, ir nori tapti vadovu.
– Vadovas neturi atsijungti nuo darbo? Negali? Ar negali, nes nenori, nemoka?
– Tikrai manau, kad tai yra pasirinkimas. Jeigu save augini ir nori save matyti tikru lyderiu, turi suprasti, kad savo pavyzdžiu formuoji komandos požiūrį į atsakomybes, į darbą, į laisvalaikį irgi.
Kitas svarbus dalykas – suburti aplink save tinkamus žmones. Tokius, kuriais galima pasitikėti, kartais jie būna stipresni net ir už patį vadovą, kalbant apie konkrečias sritis. Tuomet, kai turi tokią komandą, ir vadovas, ir kitos jos nariai, gali puikiai suderinti darbą ir poilsį, aišku, nekalbant apie ekstra situacijas, kurių būna visiems.
– Kuo dažniausiai užsiimate laisvalaikiu, kas jus džiugina?
– Labai mėgstu keliauti, tai yra mano aistra. Man pasisekė, kad ir mano karjera, ypač kai dirbau komercinio padalinio vadove, leido daug keliauti. Iki kovido apie nuotolinius susitikimus niekas net nekalbėdavo, taigi net dėl valandos susitikimo kartais skrisdavome į kitą šalį. Be kelionių, dar labai mėgstu filmus nei poilsį gamtoje su šeimas ar draugais.
– Ar sunku į namus neparsinešti vadovės vaidmens?
– Pajuokausiu, kad namie – nei mano dviem vaikams, nei mano vyrui – visiškai neįdomu, kad aš direktorė. Namuose aš esu su šeima – esu mama, žmona, o norint suderinti asmeninį ir profesinį gyvenimą, iš tiesų ir reikėtų tuos vaidmenis atskirti.
– Kas vis dėlto yra sunkiausia jums dirbant šį darbą?
– Gerai, kad tai nutinka nedažnai, bet vis tik sunkiausi yra sunkūs sprendimai dėl komandos formavimo. Atrodo, pasirenki žmogų į tam tikrą poziciją, nes visos prielaidos rodė, kad jam turi sektis, tačiau taip nutinka ne visada. Ir tokiais atvejais vadovas turi išlikti žmogumi, tai nėra lengvos situacijos, laimei, jos yra retos. Vis dėlto, visose nelengvose situacijose stengiuosi priminti sau, kad reikia nusiraminti ir grįžti į sveiką protą, o vėliau mėginu įvertinti, kokią patirtį tai atnešė, ko galėjome išmokti.
– Lengva pasakyti – nurimti. Kas jums padeda „atšaldyti“ protą?
– Jeigu tik yra galimybė, visada praverčia laisva diena ar bent jau pusdienis. Svarbu nukreipti mintis visiškai kita linkme, pavyzdžiui, pravažiuoti kokį 100 km dviračiu. Tai padeda sugrįžti prie klausimo su visai kitomis mintimis.
Esminis dalykas, kurį primenu ir sau, ir kitiems patarčiau, nepamiršti, ko susirenkame į darbą
– Iš kur semiatės vadovavimo patirties, kaip tobulėjate – turite autoritetų, skaitote knygas, klausote tinklalaidžių?
– Šiuo klausimu užtikrintai galiu pasakyti, kad visą karjeros kelią mano didžiausias mentorius ir įkvėpėjas yra VMG grupės akcininkas Sigitas Paulauskas. Džiaugiuosi, kad teko galimybė dirbti kartu ir profesiškai augti. Be jokios abejonės, stengiuosi domėtis ir tarptautinėmis aktualijomis, kas vyksta už mūsų šalies ribų, kokios yra tendencijos. Mėgstu sekti geopolitinę, ekonominę situaciją kitose rinkose. Klausau pranešimų, dalyvauju konferencijose – esu aktyvi, todėl nuolat stengiuosi įvairiais būdais plėsti akiratį.
– O jei rytoj visiškai netikėtai turėtumėte laisvą dieną, kurioje nieko nesuplanuota. Ką nuveiktumėte?
– Norėčiau kartu su šeima ir draugais pasižiūrėti krepšinio rungtynes. Labai mėgstu krepšinį, esu didelė Kauno „Žalgirio“ gerbėja.
– Jūsų karjeros kelias ilgas, turėjote galimybę pabūti įvairiose pozicijose, o dabar – ir vadovės. Kaip manote, kokias didžiausias klaidas daro vadovai?
– Kai ateini vadovauti, turi gerai suvokti – kaip organizacija veikia iš esmės. O tokiais atvejais kaip mano, kai žmogus kyla palaipsniui į vadovo poziciją, svarbus dar vienas aspektas – persiorientavimas, kai vieną dieną žmonės yra kolegos, o kitą – vienas iš jų vadovas.
Esminis dalykas, kurį primenu ir sau, ir kitiems patarčiau, nepamiršti, ko susirenkame į darbą, o tai yra tikslų, rezultatų siekimas. Vadovas neturi tapti nei psichologu, nei guodėju, tačiau turi atrasti balansą tarp žmogiškumo ir motyvacijos, jis turi sutelkti komandą siekti tikslų.
– Jei reikėtų įvardinti didžiausią gyvenimo svajonę, siekį?
– Labiausiai norėčiau, kad mano vaikai būtų laimingi ir rastų gyvenime tą kelią, kuriuo jiems būtų gera eiti.
– Jei galėtumėte atsidurti 15ai minučių bet kurioje pasaulio vietoje ir nuveikti ką tik panorėjusi. Kas tai būtų?
– Pasirinkčiau Didįjį kanjoną saulei kylant, esu ten buvusi ir žinau, kaip tai didinga. Norėčiau dar kartą tai išvysti.
– Su kuriuo Lietuvos vadovu – privačios ar viešosios įstaigos – norėtume prisėsti pokalbio prie kavos?
– Su „Teltonikos“ vadovu Arvydu Paukščiu.
