Moto: Nebūna taip, kad kažkaip nebūtų – vis tiek kažkaip bus
– Nuo ko prasidėjo jūsų profesinis kelias? Kokios buvo vaikystės svajonės ir ar jos labai nutolo nuo dabartinės karjeros krypties?
– Vaikystėje mane žavėjo automobiliai – galėjau valandų valandas stebėti lenktynes, svajoti apie greitį ir techniką. Tačiau gyvenimas pasuko kita kryptimi. Artimoje aplinkoje mačiau daug ligos ir skausmo, tad jau paauglystėje supratau, jog noriu būti tas, kuris padeda – gydytojas. Tai nebuvo romantiška svajonė, tai buvo tikras altruistinis pašaukimas.
Nuo 16 metų pradėjau dirbti sanitaru Kauno klinikose – tai buvo pirmas žingsnis link medicinos, kuri tapo mano gyvenimo dalimi. Savo karjerą pradėjau nuo sanitaro darbo, vėliau tapau gydytoju anesteziologureanimatologu. Stažavausi Prancūzijoje ir Švedijoje, o šios patirtys ne tik praplėtė profesinį akiratį, bet ir sustiprino įsitikinimą, kad medicina turi būti grindžiama skaidrumu ir pagarba pacientui.
– Vadovo savybės – įgyjamos ar įgimtos?
– Vadovavimas – tai ne titulas, o atsakomybė. Tikiu, kad tikru vadovu žmogus tampa ne tada, kai gauna pareigas, o tada, kai pradeda prisiimti atsakomybę už kitus ir vesti juos pirmyn.
Žinoma, yra tam tikrų įgimtų savybių, kurios padeda: drąsa priimti sprendimus, atsakomybės jausmas, polinkis rizikuoti ar gebėjimas matyti kelis žingsnius į priekį. Bet visa kita – komunikacija, lyderystė, įkvepiantis bendravimas, emocinis intelektas – tai dalykai, kuriuos galima išsiugdyti, jei tik yra motyvacijos ir sąmoningumo.
Mano nuomone, stiprus vadovas yra labiau išugdytas nei gimęs. Nes net turėdamas natūralų polinkį vadovauti, nieko nepasieksi, jei nedirbsi su savimi. Vadovavimas – tai kaip sportas aukščiausiu lygiu: reikia treniruotis kasdien, mokytis iš klaidų, tobulinti reakciją, gilinti supratimą apie žmones ir procesus.
Svarbiausia išlikti žmogumi ir nenustoti judėti į priekį.
Vadovas turi būti ir analitikas, ir empatas, ir strategas, ir mokytojas. Turėti gebėjimą priimti nepopuliarius sprendimus, bet taip pat išklausyti komandą. Turėti aiškią viziją, bet išlikti lankstus. Ir, svarbiausia – mokėti auginti kitus.
Yra du dalykai, kuriuos, mano įsitikinimu, sunkiausia išugdyti – tai atsakomybės jausmas ir gebėjimas veikti nepatogiose, rizikingose situacijose. Jei žmogus natūraliai vengia atsakomybės ar spaudimo, jam gali būti labai sunku vadovauti ne tik kitiems, bet ir sau.
– Ar vadovas ir psichologas – beveik sinonimai?
- Aš pats – gydytojas, todėl nuo pat pradžių buvau mokomas girdėti daugiau nei vien tik žodžius. Medicinoje svarbu matyti ne tik ligą, bet ir žmogų. Lygiai taip pat ir vadovavime – turi gebėti įsiklausyti į tai, kas neišsakoma garsiai. Kai vadovauji žmonėms, kurie kasdien susiduria su įtampa, atsakomybe, net asmeniniais sunkumais, neišvengiamai turi būti tas, į kurį jie gali atsiremti. Ir tai reikalauja ne tik psichologinio jautrumo, bet ir emocinio stabilumo. Vadovas turi turėti ne tik viziją, bet ir širdį.
– Nuo ko prasideda jūsų diena?
– Mano rytas prasideda šaltu dušu – jis pažadina ne tik kūną, bet ir protą. Tada kava ir tik tuomet atsiveria telefonas. Tai momentas, kai sustoju akimirkai apgalvoti dienos tikslus ir susitelkti.
– Ką veikiate laisvalaikiu? Ko svajojate veikti daugiau?
– Laisvalaikis man yra labai brangus laikas, nes jo, tiesą pasakius, dažnai lieka mažai. Būdamas vadovu ir gydytoju, didžiąją dienos dalį praleidžiu rūpindamasis pacientais, komanda ir klinikos procesais. Tačiau kai tik atsiranda galimybė atitrūkti – visą savo dėmesį skiriu šeimai. Turiu vaikų, ir man, kaip tėvui, ypač svarbu būti šalia jų augant, formuojantis vertybėms, kai jie ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus.
Manau, kad tėvo vaidmuo – ne tik būti šalia, bet ir rodyti kryptį, būti pavyzdžiu. Todėl šeimos laikas man ne tik poilsis, bet ir atsakomybė, kuriai skiriu širdį.
Be to, atradau naują aistrą – šaudymo sportą. Tai ne tik fizinis aktyvumas, bet ir labai psichologiškai stiprinanti veikla. Ji reikalauja maksimalaus susikaupimo, disciplinos, tikslumo ir vidinės ramybės – savybių, kurios labai praverčia ir kasdienėje lyderystėje. O jei galėčiau sau leisti daugiau – keliaučiau. Kelionės mane įkvepia. Jos leidžia pamatyti pasaulį ne tik kaip turistas, bet kaip stebėtojas ir besimokantis žmogus.
Viena iš mano svajonių krypčių – Argentina.
Svajoju daugiau laiko praleisti keliaujant su šeima – parodyti vaikams pasaulio įvairovę, supažindinti juos su kitomis kultūromis, mokytis kartu, o kartu ir ilsėtis nuo intensyvios profesinės rutinos. Viena iš mano svajonių krypčių – Argentina. Ji vilioja ne tik savo gamta, bet ir kultūra, kuri, manau, turi daug šilumos, gyvenimo ritmo ir laisvės.
– Kas vadovo darbe sunkiausia?
– Sunkiausia – suvaldyti stresą ir jo „neparsinešti“ į namus. Vadovas kasdien eina į simbolinį mūšį – veda komandą, priima sprendimus, sprendžia krizes. Tačiau tikrasis iššūkis – išlikti žmogiškam po viso to.
– Koks jūsų gyvenimo moto?
– „Nebūna taip, kad kažkaip nebūtų – vis tiek kažkaip bus.“ Šis posakis primena man, kad net ir sunkiausiose situacijose galima rasti sprendimą – svarbiausia išlikti žmogumi ir nenustoti judėti į priekį.
– Jei turėtumėte visiškai laisvų 15 minučių, kur būtumėte ir ką veiktumėte?
Norėčiau per tas 15 minučių atsidurti susitikime su LeBronu James – suprasti, kaip žmogus gali išlaikyti tokį fizinį ir psichologinį stabilumą, ištvermę ir discipliną per ilgus metus.
– Su kuriuo Lietuvos įmonės vadovu norėtumėte išgerti kavos?
Norėčiau susitikti su Tomu Okmanu. Jo sugebėjimas nišinėje srityje sukurti stiprų prekės ženklą ir pasiekti tarptautinius rezultatus – man kelia didelę pagarbą ir įkvėpimą.
