Dažniausi smurtautojai – vyrai
Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme nurodoma, kad „smurtas artimoje aplinkoje yra žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas“.
„Paprastai tariant, smurtas artimoje aplinkoje yra, kai vienas asmuo tam tikrais veiksmais ar panaudodamas jėgą pažeidžia kito individo asmenines teises, laisves, sukeldamas fizines ir / ar psichines kančias.
Tai yra galios panaudojimas prieš kitą, prieš fiziškai ar emociškai silpnesnį, su tikslu kontroliuoti ir valdyti, tenkinant savo poreikius, – kas yra smurtas artimoje aplinkoje paaiškino Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos (KSPP) centro psichologė, grupių psichoterapeutė J.Mažonaitė-Pocienė ir priminė, kad pagrindinės smurto rūšys yra fizinis, psichologinis, ekonominis ir seksualinis.
– Būna, kad, jei kartais moteris iš to smurto rato ir išeina, jis vis tiek nesibaigia – pereina į tokią formą kaip persekiojimas, kuris yra ne ką mažiau pavojingas psichinei žmogaus sveikatai.“
Tose šeimose, kurių socialinis statusas aukštesnis, smurtas yra subtilesnis.
Dažniausi smurtautojai, pasak psichologės, yra vyrai. Nuo vyrų smurto, J.Mažonaitės-Pocienės teigimu, nukenčia apie 85 proc. moterų, kurioms – 30–59 metai. KSPP centras smurtaujančių vyrų amžiaus statistikos neveda, bet iš informacijos, kuri surinkta iš besikreipiančių moterų, psichologės teigimu, smurtaujančių vyrų amžiaus panašus kaip nukenčiančių moterų.
Smurtauja ne tik išgerti mėgstantys kaimų gyventojai
Visuomenėje dar gana gajus įsivaizdavimas, kad smurtauti yra linkę tik žemesnės socialinės padėties, neišsilavinę, mažuose miesteliuose ar kaime gyvenantys ir taurelės nevengiantys asmenys. Tačiau atvejų, kai namuose smurtauja viešumoje aplinkinių gerbiamas asmuo, taip pat netrūksta. Tai patvirtino ir psichologė, grupių psichoterapeutė J.Mažonaitė-Pocienė:
„Toks visuomenės įsitikinimas, mano manymu, yra dėl to, kad kaime gyvenančių ir, kaip jūs sakote, stikliuko nevengiančių asmenų smurtas yra labiau matomas. Jie nesigėdija kaimynų, jei mušasi – rėkia, šaukia, visi aplinkiniai girdi.
O tose šeimose, kurių socialinis statusas aukštesnis, smurtas yra subtilesnis. Jie moka mušti į tas vietas, kurių nesimato – netrenkia į veidą, kad neliktų mėlynių, bet pasirenka kitą vietą, kad skausmą vis tiek sukeltų.
Psichologinis smurtas taip pat yra labai subtilus, toks latentinis, kankinantis, po truputį engiantis. Gal dėl to šio smurto ir nesimato, nes jis paslėptas, lyg pogrindyje, moterims iš normalios šeimos lyg gėda prisipažinti, kad yra mušamos. Ir į mus dažniausiai tikrai kreipiasi ne tų asmenų, kurie kaime kilnoja stikliukus, antrosios pusės. Yra ir tokių, bet tie asmenys psichologo pagalbos dažniausiai atsisako.“
Smurtautojai prisidengia dviveidiškumo kauke
Neretai nutinka, kad išgirdę apie smurto atvejį šeimoje, kuri išorėje atrodo tarsi pavyzdinė, asmenys yra gerbiami, mėgstami aplinkinių, nustembame ir tampa sunku patikėti, jog tas žmogus už savo namų sienų nusiima nepriekaištingos reputacijos kaukę.
Viešumoje smurtautojas visada sukuria apie save įvaizdį, kad yra geras, paslaugus, šmaikštus, kultūringas, įtakingas, sėkmingas, o už uždarų durų tampa kitoks.
Pasiteiravus, ar čia tokia tendencija, kad smurtautojas viešumoje elgiasi vienaip, o namuose – visiškai kitaip, psichologė sakė, kad vadinamasis dviveidiškumas būtent ir yra viena smurtautojo portreto sudedamųjų dalių:
„Viešumoje smurtautojas visada sukuria apie save įvaizdį, kad yra geras, paslaugus, šmaikštus, kultūringas, įtakingas, sėkmingas, o už uždarų durų tampa kitoks. Iš moterų tenka girdėti, kad vyras, kai išeina į viešumą – susitikti su draugais, į renginį, yra toks, kurį nors prie širdies dėk, o grįžus namo pasikeičia kaip diena ir naktis. Dėl to mes ir nustembame, kaip toks visuomenėje gerbiamas žmogus gali taip žiauriai smurtauti.“
Paklausta, ar smurtautojai sąmoningai taip elgiasi – išlaiko savo dviveidiškumą, prie svetimų atrodo kitokie, J.Mažonaitė-Pocienė sakė, kad gali būti dvejopai:
„Gali būti ir sąmoningai, kad paslėptų savo pyktį, žiaurumą, nes nė vienas mūsų nenorime būti blogas, lyg ir būti blogam visuomenėje yra gėda – bandoma tą pyktį, nepasitenkinimą gyvenimu užmaskuoti. O šeimoje, kur žmona ar vaikai yra silpnesni už smurtautoją, demonstruojama galia, žeminamas kitas.“
Patys vaikystėje patyrė smurtą
Pasiteiravus, dėl kokių priežasčių žmonės smurtauja, J.Mažonaitė-Pocienė teigė, kad priežastys yra giluminės, o dažniausiai dėl to, kad tie asmenys patys vaikystėje yra patyrę smurtą.
„Tie žmonės, kurie augo ne disfunkcinėse, normaliose šeimose, išmoksta gerbti ir savo, ir kito žmogaus ribas, ir bendrauja kaip lygiaverčiai. Bet, jei vaikystėje žmogus yra žeminamas, mušamas, ir jei dar jam neleidžiama pykti, bijoti ir jausti kokius nors neigiamus jausmus, jis juos tiesiog užspaudžia. O kur paskui juos dėti? Tada, kai tų jausmų, ypač – pykčio, neatpažįsti, jie per smurtą ir prasiveržia“, – paaiškino J.Mažonaitė-Pocienė.
Ženklai, rodantys, kad asmuo linkęs smurtauti
Į kokius žmogaus, su kuriuo pradedamas kurti santykis, veiksmus, elgesio niuansus reikėtų atkreipti dėmesį kaip į signalą, kad tas asmuo galbūt yra linkęs smurtauti?
„Yra tų veiksnių, bet dažnai tos moterys, kurios pačios augo disfunkcinėje šeimoje, yra patyrusios smurtą vaikystėje ar tarpusavyje smurtavo tėvai, tokioje aplinkoje jau įpratusios išgyventi, jos tų ženklų net nepastebi, neatpažįsta ir tuos veiksnius priima kaip normalius, natūralius bendravimo ypatumus.
Jos nelaiko blogybe, kai vyras kelia pavydo scenas, kontroliuoja, neleidžia kur nors eiti arba nuolat rašo žinutes su klausimais: kur eini, ką darai, kada grįši?
Jos nelaiko blogybe, kai vyras kelia pavydo scenas, kontroliuoja – o kontrolė gali būti labai įvairi – nuo elgesio iki to, kaip kitas žmogus atrodo: per stambi, per liekna, ne tokia šukuosena, kokius drabužius dėvi ir pan., neleidžia kur nors eiti arba nuolat rašo žinutes su klausimais: kur eini, ką darai, kada grįši? Moterys tai supranta kaip meilės išraišką, rūpinimąsi.
O iš tikrųjų tai jau yra smurto apraiška. Nes tas žmogus jau bando kontroliuoti ir tai pateikia kaip meilės išraišką. Jei tai prasideda draugystės pradžioje ir jaučiate, kad jums tai nepatinka, reikėtų susimąstyti. Tos moterys, kurios užaugo normaliose šeimose, nėra patyrusios smurto, į tokius santykius net nesivelia, jos tai atpažįsta“, – kalbėjo psichologė.
Yra atvejų, kai moterys sako, kad būdavo visko: pykčių, nesutarimų, bet rankos prieš ją vyras niekad nebuvo pakėlęs. Iki šiol. Ir yra atvejų, kai pakėlus ranką moterys patiki atsiprašymais, pažadais, kad daugiau tai nepasikartos, atleidžia ir toliau drauge gyvena. Ar tikrai įmanoma, kad žmogus ranką prieš kitą gali pakelti tik kartą ir daugiau tai nepasikartos? O gal tai rimtas signalas tam, prieš kurį ranka buvo pakelta?
„Tai rimtas signalas. Rankos pakėlimas ir tas pirmas smūgis tikrai būna ne pačią pirmą dieną. Iki pirmo fizinio smurto veikiausiai ilgą laiką vyko psichologinis smurtas. Ir tada, kai žmogus, patiriantis psichologinį smurtą, pradeda prieštarauti, kad nepatinka, kaip kitas elgiasi, po to paprieštaravimo dažniausiai ir įvyksta pirmas smūgis. Kad parodytų, kas čia yra valdžia, ir kad, jei nepatinka, bus dar kitaip. Toks būna dėsningumas. Nes fizinis smurtas negali būti iš niekur, jei prieš tai nebuvo psichologinio“, – paaiškino J.Mažonaitė-Pocienė.
Neišeina, nes yra priklausomos nuo santykių
Paklausta, kodėl moterys tokiais atvejais nesusirenka daiktų ir neišeina, psichologė sakė, kad paprastai atsakyti į šį klausimą neišeina, nes čia slypi daug psichologinių dalykų. Viena priežasčių, pasak jos, kad moterys to tiesiog nesuvokia, nes nuo mažens buvo mažiau vertinamos, mokomos paklusnumo, pakentėti, o jei dar matė tokius savo tėvų santykius, kuriuose mama visad „pakentėdavo“, ir jos užaugo taip išmokytos.
Kita priežastis, pašnekovės teigimu, kad moteris kankina baimė būti paliktoms, noras užsitarnauti vyro meilę ir tikėjimas (kaskart iš naujo), kad vyras pasikeis.
„Būna net protu nesuvokiamų situacijų, kai moterys gyvena po dvidešimt metų drauge, kenčia smurtą ir jos vis tiek nenori skirtis, sako, kad be savo vyro jos yra tuščios, yra niekas. Tai yra priklausomybė nuo santykių – labai gilūs psichologiniai dalykai“, – sakė psichologė.
Imti keistis galima tik pripažinus
Žmogus gali pasikeisti ir keisti savo gyvenimą, bet tam, pasak psichologės, būtinos dvi sąlygos – noras ir pripažinimas.
„Įmanoma pasikeisti, jei tikrai yra noras ir pripažinimas. Bet, kaip ir alkoholikui reikia pripažinti, kad jis yra alkoholikas, taip ir smurtautojas turi pripažinti, kad nesusitvarko su savo skausmu. Kad taip, kaip elgiasi, yra jo atsakomybė, ir jis turi keistis.
Reikia perkonstruoti vaikystėje išmoktus modelius – išmokti gyventi kuriant sveiką santykį. Nebūnant nei auka, nei smurtautoju.
Viskas prasideda nuo pripažinimo – jei žmogus gali pripažinti ir suprasti, kad problema yra jame, o ne žmona blogai padarė, kad grįžo vėliau ir jis ją sumušė todėl, kad nesuvaldė pykčio. Jei toks pripažinimas atsiranda, žinoma, kad tam žmogui yra viltis pasikeisti – tam skirtos terapijos. Tik reikia norėti.
Pas mus Klaipėdoje yra ir Probacijos tarnybos skyrius, su kuriuo bendradarbiaujame, jie turi smurtinio elgesio keitimo programą, rengiamos terapinės grupės. Tos pagalbos tikrai yra. Bet svarbu pripažinti“, – sakė psichologė.
Paklausta, ar dažnai vyrai kreipiasi tos pagalbos, pripažįsta minėtus dalykus, specialistė teigė, kad vyrams sunkiau sekasi tai padaryti, bet gerųjų patirčių, pasak jos, taip pat yra:
„Jei žmonės linkę pripažinti ir nori ką nors keisti, jie tuo keliu eina. Tai yra ilgas darbas. Reikia perkonstruoti vaikystėje išmoktus modelius – išmokti gyventi kuriant sveiką santykį. Nebūnant nei auka, nei smurtautoju.“
