Pasak G.Petronienės, tai gana dažnas dalykas santykiuose, kurį jaunimas įvardina kaip „gydymą tyla“. „Bet kuriuo atveju tai egzistuoja“, – sakė laidos vedėja.
Kas tie nekalbadieniai?
Ji paaiškino, kad nekalbadienis nėra, kai žmogus ginčo viduryje nutyla, atsitraukia, dažnai paaiškindamas, kad jam reikia laiko. Tačiau ta tyla trunka trumpiau. Tačiau svarbiausias kriterijus – ši tyla neskirta kitam žmogui nubausti.
„Svarbu atskirti, kas yra savo erdvės poreikis ir bausmė tyla“, – pabrėžė psichologė psichoterapeutė.
Taip pat svarbu žinoti, kad nekalbadieniai nebūtinai yra nebesikalbėjimas. Tai – ir neatsakymas į žinutes, skambučius, ignoravimas.
Tokią praktiką neretai žmonės taiko įvairiuose santykiuose: šeimoje, poroje, draugystėje, darbo kolektyve.
Anot laidos svečio, psichoterapeuto A.Daugvilos, nekalbadieniai visada prasideda nuo kažkokio konflikto: įsižeidimo, ginčo, interesų ir norų susidūrimą.
„Kodėl baudžiama tyla? Pirmiausia į galvą ateina motyvas – kad tai yra galinga manipuliacija. Tame yra demonstratyvaus įsisiskaudinimo, įsižeidimo demonstravimas: „Žiūrėk, koks tu blogas/-a“. Vienas iš esminių dalykų – perkelti kaltę kitam“, – sakė psichoterapeutas.
Neidamas į diskusiją žmogus siekia dominuoti, siekia, kad kitas konflikto dalyvis pasiduotų, „pasimokytų“ taip daugiau nedaryti.
„Tokia manipuliacija gali pasirodyti efektyvi. Bent jau tam kartui. Tačiau strategiškai žiūrint, taip nėra“, – sakė laidos svečias, pridūręs, jog kai kurie žmonės tokio elgesio yra išmokę – iš savo tėvų, kitų autoritetingų žmonių. Jiems tai – emocinės savireguliacijos forma.
Kodėl tyla galingesnė už rėkimą?
Pasak G.Petronienės, nekalbadieniai – galinga manipuliacija, nes esame įpratę smurtu laikyti garsiai ir ryškiai išreiškiamą pyktį: rėkiant, šaukiant.
„Net ir sau galvoje dažnai pasakome: „Na, čia jau isterija...“ O kai kitas žmogus tiesiog tyli, atrodo, tarsi jis turi tam teisę. Jei jis nenori bendrauti, regis, pagal jį viskas ir turi vykti. <...>“ – sako laidos vedėja, psichologė.
Tačiau A.Daugvila paaiškino: baudimas tyla taip pat yra smurtas. „Tarkime, tėvai ignoruoja vaikus – tai vis vien smurto forma. Taip ir konflikte: demonstratyvus, ilgas ir piktybinis tylėjimas irgi yra smurto forma“, – teigė psichoterapeutas, pridūręs, kad psichologiniai tyrimai rodo, kad į „tylos sieną“ auka reaguoja taip pat, kaip ir į fizinį skausmą.
G.Petronienė pasidalino savo klientės istorija – gydytoja dirbusi moteris stengėsi niekur nenuvilti žmonių – tiek darbe, tiek kitur.
„Ji augo su griežtu tėvu ir mama, kurią laikė gera, tarsi „šventąja“. Vieną kartą sužinojau – klientė netyčia papasakojo, kodėl jai buvo labai svarbi mamos meilė. Ji sakė, kad mama galėdavo supykti ir savaitei nesikalbėti, nutilti. Žmogus mamą vertino kaip labai gerą, bet nematė, kad tai buvo psichologinis smurtas, dėl kurio ši moteris neturi saugumo jausmo“, – pasakojo G.Petronienė.
A.Daugvila paantrino: „Tas, kuris yra atstumtas, patenka į neaiškią situaciją: neaišku, ko kitas žmogus supyko, „gal aš kažką blogai padariau?“ Neaišku, ar atsiprašyti, ar palaukti? Lyg bandai lįsti, kalbinti, bet jautiesi lyg prielipa. Tame yra daug subjektyvaus fantazavimo. O vaikai linkę prisiimti atsakomybę: „Aš esu blogas/-a, kad mama nesikalba“. Jei tai kartojasi, gali atsirasti gili trauma.“
Laikas, kiek truks nekalbadieniai, gali skirtis. Psichoterapeutai minėjo, kad dažnai tyla žmonės baudžiami savaitę, porą mėnesių, o kartais – net ir pusmetį: "Tai jau ribinis variantas.“
Kartais sienas pastato abu
Nors dažniausiai nekalbadienių dinamika tokia, kad vienas žmogus po konflikto atsiriboja, pasitaiko ir atvejų, kai abu žmonės „pastato sienas“.
„Aš turiu klientę, kuri labai ilgisi šilumos, dėmesio, rūpesčio iš vyro. Bet jos charakteris valdingas, kritiškas. Todėl sugrįžusi namo ir pamačiusi, kad namuose netvarka, vyras ir vaikai nepadarė to, ko ji tikėjosi, moteris eilinį kartą įsižeidžia ir užsidaro savo kambarėlyje ir nelaiminga kenčia bei laukia, kad vyras ateis ir pasirūpins ja. O šis yra užpykęs ir užsidaręs, nes, kai žmona būna aktyviojoje fazėje, vyrą spaudžia ir kritikuoja, o nepasako, kad jai reikia šilumos. Vyras to ir nesupranta... Abu įsižeidę, abu tyli, bet abu vienas kito negirdi – nė vienas neina į kontaktą. Abu jaučiasi blogai. Tokia siena – sudėtingesnis variantas“, – pasakojo psichoterapeutas A.Daugvila.
Kaip susitaikyti?
Kas turėtų žengti pirmą žingsnį susitaikymo link? Pasak psichoterapeutų, tai padaryti gali abu. Svarbu, kad susitaikymas nevirstų nauju kivirču. „Galima susitarti, kada pasikalbėsite. Kai būsi pasiruošęs, ateik“, – sakė A.Daugvila, pridūręs, jog dažnai tai inicijuoja nekalbadienių auka.
Prasidėjus pokalbiui reikėtų laikytis nesmurtinio bendravimo strategijos: kalbėti apie save („aš jaučiuosi“, „man liūdna“, „man sunku ištverti“ ir pan.). Tačiau svarbu ir nenusimenkinti ir dėl visko neatsiprašyti.
„Svarbu pasakyti, kaip jautiesi. Reikia nuoširdžiai kalbėtis. Reikėtų parodyti, kad pasitiki partnerio gebėjimu geranoriškai atliepti“, – sako psichoterapeutas.
Kol norisi papriekaištauti, netiesiogiai apkaltinti kitą žmogų, reikėtų neiti į kontaktą su tylinčiuoju, nes tai – tiesus kelias į naują konflikto formą.
„Galbūt žmogui, kuris linkęs konflikto metu ne tylėti, bet kalbėtis, tai priimtinesnė forma, bet ji neveda į susitaikymą“, – pažymėjo laidos svečias.
Visą pokalbį galite rasti „Žinių radijo“ laidoje „Apie tave“.
