Tėvai gana dažnai jaučiasi taip, tarsi, vaikai jais manipuliuotų, būna išsekę, pasipiktinę, dažnai pagalbą teikia iš kaltės, baimės ar įsipareigojimo, – rašo psychologytoday.com.
Tačiau kai parama teikiama ju pačių pasirinkimu ir turint aiškias ribas, ji tampa sveikesnė tiek tėvams, tiek vaikui. Tiesa ta, kad kuo daugiau suaugęs vaikas padarys dėl savęs, tuo geriau jis jausis prieš save. Pažvelkime į šiuos pavyzdžius, iliustruojančius kai kurių esminių ribų nustatymą.
1 pavyzdys: nesibaigiantys finansiniai prašymai
58 metų Renee daugelį metų finansiškai rėmė savo 27 metų sūnų Damianą. Jis kreipiasi į ją, kai pritrūksta pinigų nuomai, netenka darbo ar per daug jų išleidžia. Jei ji dvejoja, jis ją kaltina: „Tu mano mama – tu turi man padėti! Daugelį metų Renee jautė, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik jam sumokėti. Tačiau išnaudojusi savo santaupas ji suprato, kad reikia pakeisti savo mąstymą.
Taigi, kai eilinį kartą Damianas paskambino prašydamas pinigų, ji giliai įkvėpė ir pasakė: „Damianai, aš tave myliu, bet apmokėti tavo sąskaitas nėra mano pareiga. Jei aš padėsiu, tai bus mano pasirinkimas. Šį kartą nusprendžiu leisti tau tai išsiaiškinti. Iš pradžių Damianas pasipiktino. Tačiau galiausiai jis rado būdą, kaip padengti savo išlaidas. Taip ūgtelėjo ir jo pasitikėjimas savo jėgomis.
2 pavyzdys: Emocinė manipuliacija
62 metų Geoffas turi 30 metų dukrą Taliją, kuri nuolat įtraukia jį į savo problemas. Nesvarbu, ar tai būtų santykių drama, ar problemos darbe, ji tikisi, kad jis viską išspręs ir išklausys. Jei jis to nedaro, ji atrėžia: „Taigi aš tau net nerūpiu?
Geoffas jautė pareigą sugerti visą stresą, tačiau tik tol, kol išmoko reaguoti kitaip: „Talia, aš tave myliu, bet valdyti emocijas nėra mano pareiga. Aš visada būsiu čia, kad palaikyčiau tave, bet aš pats pasirinksiu, kaip ir kada tai padaryti. Iš pradžių ji apkaltino jį, kad jis ją paliko. Tačiau laikui bėgant ji išmoki susitvarkyti pati.
O kas, jei vaikui psichikos liga?
Žinoma, kad galioja išimtis iš taisyklės: jei suaugęs vaikas gyvena su rimta psichikos liga, kuri iš tikrųjų trukdo jam veikti, tokiomis aplinkybėmis gali prireikti papildomos paramos.
Tačiau net ir tokiose situacijose vis tiek būtina nustatyti ribas ir paskatinti jį prisiimti kuo didesnę atsakomybę už savo gerovę. Profesionali pagalba, bendruomenės ištekliai ir struktūriniai planai gali padaryti didžiulį pokytį, nepaverčiant tėvų vieninteliu išsigelbėjimu.
Kokie patarimai praverstų tėvams?
Pakeiskite savo mąstymą ir priminkite sau, kad padėti nėra jūsų pareiga. Tai viso labo jūsų pasirinkimas.
Mėginkite kiekvienu atveju skatinti atžalos nepriklausomybę. Kuo daugiau jūsų vaikas padarys pats, tuo geriau jis jausis dėl savo sugebėjimų.
Natūralu, jei pirmaisiais kartais patirsite atstūmimo efektą. Jūsų vaikas iš pradžių gali priešintis, bet tai nereiškia, kad elgiatės neteisingai.
Siūlykite gaires, o ne gelbėjimą. Užuot taisę dalykus, nukreipkite atžalą į išteklius, tokius kaip pagalba darbui, terapija ar finansinis instruktavimas.
Pirmenybę teikite savo gerovei. Jūs irgi svarbūs, todėl verta apsaugoti savo laiką, energiją ir finansinę sveikatą.
Kai tėvai atsitraukia, suaugę vaikai turi galimybę žengti aukštyn. O kai jie tai daro, dažnai atranda kompetencijos ir pasitikėjimo jausmą, kurio dar nebuvo pažinę.
