Pastaruoju metu, pasak advokatės Rūtos Visocnik, tokį žingsnį poros nusprendžia žengti vis greičiau, kai kada – net nepraėjus metams nuo sutuoktuvių. Portalui 15min ekspertė atvirai papasakojo, ką mato savo praktikoje: nuo priežasčių, kodėl santuoka poros nebetenkina, iki būdų keršyti savo partneriui manipuliuojant vaikais.
Lūkesčiai neatitinka realybės
Advokatė R.Visocnik, remdamasi ilgamete patirtimi, atkreipia dėmesį į ryškėjančią tendenciją – santuokos tampa vis trumpesnės. Anot pašnekovės, ypač ryškus lūžis įvyko po pandemijos: pradėjo daugėti skyrybų atvejų, kai santuokoje kartu pragyventa itin trumpai – kartais net nesulaukus vienerių metų.
„Tiesiog pasipylė tokios ištuokos, kada net metų neišgyventa kartu. O metai yra ta riba, kuri pagal įstatymą yra minimali norint oficialiai nutraukti santuoką. Iš naujausių užklausų – po santuokos praėjo 6 mėn. ir moteriai paaiškėjo, kad sutuoktinis – smurtautojas“, – sako specialistė.
Kodėl gi žmonės nusprendžia sukti skirtingais keliais? Pasak R.Visocnik, dažniausia skyrybų priežastis yra ne vienas konkretus konfliktas, o nuoseklus lūkesčių žlugimas. Ypač daug įtampos kyla dėl to, kiek sutuoktinis yra įsitraukęs į vaiko priežiūrą.
„Matyčiau, kad tai yra du žmonės, kurie iki tol neapmąstė rimtai, ką reiškia gyventi jau tikrai kartu santuokoje ir turėti bendrus įsipareigojimus. Toks susidaro įspūdis, kad žmonės sudaro santuoką dėl to, kad vis tik taip reikia, bet toliau gyvena lyg ir atskirai, lyg būtų vienas pats žmogus. Nėra to suvokimo, kad turėtų keistis šiek tiek gyvenimo darbotvarkė“, – pabrėžia ekspertė.
Prie santykių griūties, tęsia ji, neretai prisideda ir išoriniai veiksniai. Vienas jų – aktyvus tėvų kišimasis į jaunų šeimų gyvenimą: „Iš vienos pusės, kaip ir malonu, jeigu finansiškai padeda kažkurio sutuoktinio tėvai, bet kartais tai reiškia ir tam tikrą kontrolę.“
Ne mažiau reikšmingas veiksnys – ekonominis nesaugumas. Advokatė pastebi, kad daug jaunų šeimų po santuokos gyvena nuomojamuose būstuose ir sąmoningai ar priverstinai nekuria nuosavų namų. O tai, ypač moterims, kelią didžiulį nerimą.
„Gimus vaikui, moteris pajunta nesaugumo jausmą, nes pagaliau suvokia, kad gyvena kartu su vaiku, bet neturi savo namų, ir tikriausiai kažkur pasąmoningai tai nėra gerai. Moterys pradeda galvoti, o kaip čia, kodėl, pradeda kalbėtis su sutuoktiniais, kad gal visgi reikėtų įsigyti būstą, pasiimti paskolą. Prasideda didžiuliai konfliktai.
Šis modelis labai dažnas – moterys inicijuoja bendro būsto įsigijimą, kas reiškia gana ilgalaikį įsipareigojimą dirbti ir uždirbti, o tėčiai ir sutuoktiniai ne visada linkę su tuo sutikti. Moterys tada nusprendžia: man geriau vienai gyventi, kaip noriu, nes bus lygiai tas pats“, – pasakoja R.Visocnik.
Pasak jos, visos šios problemos paprastai neatsiranda staiga po vestuvių – jos egzistuoja ir iki tol, tačiau ne visada yra laiku atpažįstamos. Ji tai sieja su nepakankamu jaunų žmonių švietimu apie partnerystę. „Ne tik jauni, bet, visų pirma, jauni žmonės nėra edukuojami klausimu, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ieškant partnerio.
Visur yra labiau akcentuojama ta romantizuota intymioji dalis, bet mažai kalbama apie ekonominę dalį, kuri yra labai svarbi. Ji susidaro iš daugelio elementų: kokia yra bendra abiejų sutuoktinių vizija apie jų ekonominį pagrindą, kiek jie nori leisti vieno ar kito tėvams įsikišti, kiek būsimas vyras yra pasiruošęs dalyvauti vaiko priežiūroje. Kartais tie lūkesčiai būna vienokie, o realybė pasirodo kitokia“, – teigia advokatė.
Vaikai tampa aukomis
Pašnekovė pastebi, kad pastaruoju metu keičiasi ir pats skyrybų pobūdis. Anot jos, konfliktai tampa vis labiau eskaluojami ir sudėtingesni. Žmonės vis dažniau į procesą įtraukia institucijas – vaiko teises, policiją, piktnaudžiauja apsaugos nuo smurto orderiais. Tiesiog įsiveliama į kovą prieš kitą sutuoktinį, užuot sprendę realias problemas.
„Anksčiau būdavo, kad pora nebenori gyventi kartu, skiriasi, na, truputį gal pasiginčija teisme vienas su kitu, bet tuo viskas ir baigiasi. Dabar mes turime tokius į šalis išsiplėtusius procesus. Netgi sąmoningai sudaromos situacijos, kad įvyktų konfliktas, o tada kreipiamasi į policiją, pritaikomas orderis kito sutuoktinio atžvilgiu. Remiantis juo, toliau formuojamas įvaizdis, kad kita pusė yra konfliktiška, agresyvi. Tai ypač kenkia vaikams, jeigu jų yra šeimoje“, – aiškina R.Visocnik.
Šiuolaikiniuose konfliktuose vis dažniau pasitelkiamos ir technologijos. Advokatė atvirai kalba apie dirbtinio intelekto įrankių naudojimą kuriant žinutes, skundus ar strategijas prieš kitą pusę.
„Dirbtinis intelektas kartais nuveda ir į klystkelius. Tai išdidina galimybes ginčytis, sudaro iliuziją, kad esi teisus. Kai yra didelės nuoskaudos, kai yra noras kažką įrodyti, nusprendžiama ne ieškoti geriausio sprendimo pagal žmogiškumo, teisingumo principą, o būtent įrodyti, kad esi laimėtojas“, – tikina ekspertė.
Didžiausią nerimą, pasak specialistės, jai kelia vaikų įtraukimas į skyrybų konfliktus, kai jie palaipsniui tampa nebe saugotinais šeimos nariais, o priemonėmis tėvų tarpusavio kovose. Manipuliavimas vaikais dažnai vyksta ne atvirai, o subtiliomis, sunkiai iš pirmo žvilgsnio atpažįstamomis formomis.
Vienas iš dažniausių būdų – emocinis vaiko saugumo jausmo iškreipimas, kai jam formuojamas klaidingas įspūdis, jog su vienu iš tėvų jam yra blogai, o su kitu – gerai. Pasak R. Visocnik, kartais tam pakanka vos kelių žodžių ar užuominų.
„Gali vaikams ir nieko nesakyti, bet tiesiog pasirodyti nelaimingu veidu. Jeigu vaikai iš tėčio grįžta džiaugsmingai nusiteikę, kažkur papramogavę, o namuose mato mamos surauktą veidą, vaikai tam, kad mamai įtiktų, pradeda slėpti savo jausmus tėčiui, supranta, kad negalima demonstruoti natūraliai to džiugesio.
Kitas atvejis – jeigu jie ką nors blogo pasako apie tėtį, kad tėtis galbūt kažką ne taip padarė, o mamos veidas nušvinta, ji būna patenkinta išgirdusi, kad tėtis yra netinkamas, vaikai pradeda tai transliuoti dažniau tam, kad mama būtų laiminga“, – aiškina advokatė.
Ypač destruktyvus, pasak pašnekovės, yra manipuliavimas vaikų perdavimo metu, kai tėvai jau gyvena atskirai ir yra nustatyta bendravimo tvarka: „Dažnai vaikų perdavimai būna tyčia komplikuojami. Manipuliuojama, kad vaikai jaustųsi labai nesaugiai arba jaustų labai didelį diskomfortą, kada yra perduodami iš vieno pas kitą. Taip vaikui formuojamas įspūdis, kad jis nenori važiuoti pas mamą ar tėtį, nors iš tiesų jis vengia ne jų, bet paties streso perdavimo metu.“
Be kita ko, manipuliavimas gali būti ir materialinis, sako R.Visocnik. Pavyzdžiui, vaikas skatinamas „tinkamai“ elgtis mainais į materialinę naudą ar grasinant ją atimti: „Jeigu tu taip darysi, aš tau nupirksiu planšetę; jeigu taip nedarysi, nenuvešiu tavęs į vandens parką.“
Visi šie veiksmai, advokatės teigimu, gerokai prailgina skyrybų procesus. Net ir formaliai nutraukus santuoką, konfliktai dažnai tęsiasi. Skyrybos tampa ne pabaiga, o ilgo, vaikams ypač žalingo laikotarpio pradžia.
Atsižvelgiant į visą tai, advokatė linki, kad priėmus sprendimą skirtis, sutuoktiniai pirmiausia pagalvotų, kaip pasiekti sprendimą, koks jis bebūtų, neiššvaistant savo resursų, finansų, laiko ir nervų sistemos, kurios jau niekaip nebeatstatysi.
„Dažnai matau, kad be proto daug finansų yra iššvaistoma neproporcingai brangioms paslaugoms – ne tik advokatui, bet įsitraukia ir psichologai, įvairūs kitokie specialistai. Tiesiog reikėtų pagalvoti, kaip būtų galima visus tuos resursus skirti sau ir savo vaikams“, – teigia R.Visocnik.
