Todėl šiandien norime pakalbėti apie negalią turinčius asmenis, kuriems tiek atpažinti smurtą, tiek kreiptis pagalbos neretu atveju yra gerokai sunkiau.
Kalbamės su Kauno apskrities moterų krizių centro, teikiančio specializuotą kompleksinę pagalbą Kauno miesto gyventojams, vadove Naura Daukšiene.
– Ar į Jūsų centrą kreipiasi smurtą patiriantys negalią turintys asmenys?
– Nors Kauno apskrities moterų krizių centro internetinę svetainę pritaikėme asmenims, turintiems negalią, negaliu pasakyti, kad sulaukėme daugiau savarankiškai besikreipiančių, negalią turinčių klientų. Didžioji dalis tokių klientų pas mus vis dar patenka policijai siunčiant pranešimus apie įvykusį smurto atvejį ar smurto grėsmę artimoje aplinkoje. Tačiau, iš esmės, pamažu tokių klientų daugėja, ypač tai pasakytina apie regos negalią turinčius asmenis (šiais metais tokių klientų turėjome daugiau ne keletą).
Žinoma, smurtas artimoje aplinkoje prieš neįgalius asmenis vis dar yra labai opi ir nepakankamai sprendžiama problema mūsų šalyje. Nors iniciatyvų daugėja, trūksta pilietinio ar pirminio kontakto specialistų aktyvumo.
Juk asmuo, turintis negalią, neretai negali suprasti, kad toks elgesys, kurį patiria diena iš dienos, yra traktuojamas kaip smurtas. O kur dar galimybės kreiptis pagalbos, jei asmuo turi sunkią judėjimo ar psichinę negalią.
– Papasakokite kaip veikia mechanizmas, kai negalią turintis asmuo pas Jus patenka dėka gautų pranešimų iš policijos.
– Kai asmuo, patiriantis smurtą ar smurto grėsmę artimoje aplinkoje kreipiasi į pagalbos centrą bendruoju telefonu 112, į įvykio vietą siunčiamas policijos ekipažas. Policija, pabendravus su asmeniu ir įtarus smurtą ar smurto grėsmę artimoje aplinkoje (asmeniui kylančią iš kartu gyvenančių šeimos narių, bendrą ūkį vedančių asmenų), užpildžius reikiamas formas, pagal teisės aktų reglamentavimą, informaciją pateikia toje savivaldybėje veikiančiam Specializuotos kompleksinės pagalbos centrui, kurio konsultantai, susisiekę su smurtą ar smurto grėsmę patiriančiu asmeniu, suteikia visą reikalingą pirminę informaciją ir, esant poreikiui, nukreipia psichologo ar teisininko konsultacijai.
– O kaip tais atvejais kai smurtą patiriantis neįgalus asmuo neturi galimybės pats pranešti policijai ar net nežino, kad taip galima daryti?
– Čia ir yra didžiausia problema – kai negalią turintis asmuo nepatenka į specialistų akiratį, o artimieji ar šalia esantys, tinkamai neįvertina situacijos ar, galbūt, linkę nuslėpti smurtą, tokiu atveju labai svarbu visų mūsų atida – draugų, kaimynų, giminaičių, visų, su kuo negalią turintis asmuo turi kontaktą.
– Iš ko aš, kaip ne specialistas, galėčiau atpažinti, kad prieš neįgalų asmenį smurtaujama? Gal yra kažkokie specifiniai požymiai? Į ką turėčiau atkreipti dėmesį?
– Jeigu pastebite pas neįgalų asmenį pasikartojančias mėlynes, įbrėžimus, nudegimus, patinimus, lūžius, išnirimus ar kitus sužeidimus tose pačiose vietose, turėtų kilti įtarimas ar tikrai taip įmanoma pačiam atsitiktinai susižaloti vis tas pačias vietas. Taip pat, jei sužeidimai nesutampa su pateiktu paaiškinimu, pvz. „atsitrenkė į lovą“, „pargriuvo“, kai matome sužeidimus ant vidinės šlaunų pusės, nugaros, išorinės rankos dalies – šios vietos netipiškos savaiminiam susižalojimui.
Žymės ant riešų, kulkšnių, kaklo gali byloti apie fizinį laikymą ar suvaržymą. Negydomos ir apleistos žaizdos taip pat yra smurto (nepriežiūros) požymis.
Pats asmuo, ypač turintis psichikos negalią, jeigu jam taip teigiama, smurtą gali suvokti kaip pagalbą, nors mes stebėdami matome, kad žmogus šiurkščiai pernešamas, laikomas per stipriai ar intensyviai stumdomas neįgaliojo vežimėliu.
– Kaip suprantu, iš fizinių požymių smurtą atpažinti lengviausia. O kaip su seksualiniu smurtu? Net galintys savimi pasirūpinti asmenys patirtą seksualinį smurtą yra linkę nuslėpti dėl vis dar gajų stereotipinių nuostatų...
– Iš tiesų, seksualinis smurtas vis dar neretu atveju yra tabu. Dar puikiai atsimename, kaip nukentėjusiajai dažnai tekdavo išgirsti kaltinimo pilnus klausimus ar pastebėjimus: „Tai ko taip vėlai ėjai?“, „Gal reikėjo kukliau apsirengti“ – lyg mergina ar moteris būtų išėjusi į laukinę gamtą pilną alkanų padarų, neturinčių nei mąstymo apraiškų, nei atsakomybės.
Patiriamą ar patirtą seksualinį smurtą galime įtarti iš kraujavimo, patinimo ar išsakomo skausmo genitalijų ar išangės srityse. Taip pat įtarimas turėtų kilti, jei dažnai kartojasi lytinių organų infekcijos, šlapimo takų infekcijos.
Galime pastebėti, kad neįgaliajam sudėtinga ar skausminga atsisėsti, atlikti higienos veiksmus, nors kitų priežasčių tokiems pojūčiams nėra. Pastebime pasikartojančius apatinių drabužių plyšimus, kraujo ar kitų skysčių dėmes juose. Taip pat neįprasti sužalojimai šlaunyse, ant krūtinės ar kaklo srityje gali signalizuoti apie patirtą seksualinį smurtą. Na, ir žinoma, nėštumas.
– O jei tokių požymių nėra ar mes neturime tokio kontakto su negalią turinčiu asmeniu?..
– Tuomet patiriamą smurtą galime atpažinti iš netiesioginių smurto patyrimo požymių – emocijų, elgesio pakitimų, nesant tam objektyvių priežasčių. Pavyzdžiui, žmogus be jokios mums aiškios priežasties, tampa uždaras, įsibaiminęs, nervingas, atsiskyręs, bijo kalbėti ar žiūrėti į akis (ypač šalia esant tam tikram asmeniui). Girdime, kad nuvertina save: sako, kad yra blogas, kvailas, niekam tikęs. Arba perdėtai stengiasi įtikti, bijo padaryti „klaidą“.
Stebint nuotaiką, atsiranda depresijos, nerimo požymių, prastėja savijauta be mums aiškių priežasčių. Gali būti, kad žmogus staiga tampa paklusnus ar pasyvus, net tose srityse, kur anksčiau buvo aktyvus. Kartais sudėtingus išgyvenimus (ypač kai žmogus turi kalbos, psichinę negalią) galima pamatyti per piešinius, tačiau čia jau turime žinoti kaip vertinti ir į ką atkreipti dėmesį.
Susidaro įspūdis, kad atpažinti, ar neįgalus asmuo patiria smurtą nėra paprasta. Vis tik, girdisi, kad tai labai svarbu – neįgalaus asmens galimybės kreiptis pagalbos yra mažesnės, neretai apsunkintos. Todėl ši pareiga ir atsakomybė tampa dar labiau bendravisuomeniška. Ačiū už pokalbį.
Galimi smurto požymiai, į kuriuos turėtume atkreipti dėmesį, bendraudami su negalią turinčiu asmeniu:
- Žmogus atrodo įsibaiminęs, įsitempęs, vengia kontaktų.
- Žmogus staigiai susigūžia, traukiasi, kai kas nors pakelia balsą ar ranką.
- Nesant paaiškinamų priežasčių, pasireiškia agresija, savęs žalojimas, depresija, valgymo ar miego sutrikimai.
- Žmogus skundžiasi "kažkuo blogu", bet nesugeba detaliai paaiškinti.
- Matoma regresija – suaugęs žmogus pradeda elgtis kaip mažas vaikas.
- Vengia nusirengti, būti apžiūrėtam ar liečiamam – net kai to reikalauja priežiūra (gali byloti, kad slepia sužalojimus).
- Pasireiškia seksualizuotas elgesys ar kalba, kurie anksčiau nebuvo būdingi (pvz., lytinių organų rodymas, seksualinio pobūdžio frazės).
- Žmogus nuolat atrodo nešvarus, neprižiūrėtas, dvokia šlapimu, prakaitu ir pan.
- Žmogus atrodo apsirengęs ne pagal sezoną, dėvi nešvarius ar suplyšusius drabužius.
- Pastebime negydomus odos pažeidimus, pragulas, infekcijas.
- Pastebime blogą burnos higieną, nešvarius nagus, utėlėtumo požymius.
- Akivaizdūs prastos mitybos požymiai: svorio kritimas, silpnumas, alpimai.
- Žmogus visada „neturi pinigų“, nors turėtų gauti pajamas.
- Nepaisant gaunamų pajamų, žmogus gyvena skurde, trūksta būtiniausių dalykų (maisto, vaistų, drabužių).
- Nėra galimybės įsigyti ar naudoti pagalbinių priemonių (neįgaliojo vežimėlio, klausos aparatų, kitų techninių priemonių).
Būdami šalia atkreipkime dėmesį, jei:
- Neįgalus žmogus bijo vieno konkretaus asmens, vengia jo žvilgsnio ar buvimo šalia.
- Negalią turinčiam asmeniui neleidžiama bendrauti asmeniškai – globėjas visada šalia.
- Neįgalus žmogus nenori ar bijo kalbėti apie finansus – ypač kai šalia yra tam tikras asmuo.
- Vienas asmuo kontroliuoja visus praktinius, piniginius reikalus, ir tai nėra formalizuota globos forma.
- Viską už negalią turintį asmenį sprendžia kiti – net jei jis tam yra pajėgus.
- Jam draudžiama išeiti iš namų, pasimatyti su draugais, dalyvauti veiklose.
- Nebendraujama, neatsižvelgiama į jausmus, nuomonę.
- Verčiama jaustis našta („per tave neturiu gyvenimo“).
- Manipuliuojama kaltės jausmu („aš tiek dėl tavęs padariau, o tu...“).
- Pabrėžiama priklausomybė („be manęs tu pražūsi“).
- Žmogus nuvertinamas, žeminamas („tu nieko nesugebi“, „esi nenaudingas“, „idiotas“), lyginamas su kitais („kodėl tu negali būti normalus?“).
- Kritikuojamas už tai, ko žmogus negali kontroliuoti (pvz., dėl judėjimo, kalbos, išvaizdos).
- Ribojama informacija, technologijos (pvz., telefonas, TV, internetas).
- Kalbama už jį – atsakoma už žmogų net tada, kai jis pats galėtų kalbėti.
- Grasinama pranešti įvairioms institucijoms, atiduoti į globos įstaigas.
- Žmogus verčiamas būti dėkingu („jei ne aš, neturėtum nei cento“, „aš viską apmokėjau – turi paklusti“).
- Suteikiama tik dalinė, sąlygota pagalba (pvz., duodama maisto ar pinigų tik mainais už paklusnumą).
- Nevartojami paskirti vaistai arba vartojami netinkamai.
- Nesikreipiama į gydytojus, net kai yra aiškių sveikatos problemų.
- Globėjas ar prižiūrėtojas viską „žino geriau“, atstovauja neatsiklausęs.
- Grasinama atimti finansinę paramą, jei žmogus „neklausys“, neprisitaikys.
Pirmas žingsnis visada pats sunkiausias. Tiek Tau, tiek šalia esančiam. Jeigu norite pasitarti su specialistu, kaip išeiti iš smurtinių santykių ir padėti sau ar kitam, kreipkitės į Kauno apskrities moterų krizių centrą. Specialistai teikia psichologinę, teisinę, socialinio pedagogo pagalbą, patiriantiems smurtą artimoje aplinkoje, išgyvenantiems įvairias krizes. Visos centre teikiamos paslaugos nemokamos.
Jei matai šalia kenčiantį, negalintį savimi pasirūpinti žmogų būk pilietiškas: paskatink, palydėk – mažinkime smurto toleranciją kartu!
