Suaugusieji ramiai įsitaisėme terasoje, o vaikai šokinėjo ant neseniai surinkto batuto kiemo gale. Ten ir vyko visas veiksmas. Kas 5–10 minučių pasigirsdavo pakelti balsai, riksmai, nesutarimai. Mama reagavo labai ramiai, o štai tėtis buvo „ant žemo starto“ – pasiruošęs tuoj pat spręsti situaciją.
Pažįstamas scenarijus? Kai ateina svečiai, o vaikai, tarsi specialiai, tampa tokie „įelektrinti“, kad neįmanoma ramiai pabendrauti. Komentuoja psichologė, švietimo ekspertė Audronė Kancė-Grdzelišvili
Kodėl taip vyksta? Ką tai sako apie vaikų elgesį?
Pirmiausia svarbu žinoti: tai – išmoktas ir įsitvirtinęs dėmesio siekimo elgesys. Jei atvykus svečiams vaikai pradeda ypač stipriai reikalauti dėmesio, tikėtina, kad jų priklausymo ir ryšio poreikis nėra iki galo patenkintas. O svečiai, užimantys tėvų dėmesį, tik dar labiau išryškina šį trūkumą.
Ką daryti? Pirmas žingsnis – priimti tokį vaikų elgesį kaip signalą ir žinutę. Rekomenduoju į dienotvarkę įtraukti ritualą: 20–30 minučių kokybiško laiko su kiekvienu vaiku – kasdien. Nebūtina jokių „fejerverkų“, tiesiog jums maloni veikla, kurioje esate šimtu procentų įsitraukę.
Ir štai čia – labai svarbus niuansas: santykį kuria ne vien buvimas šalia, o buvimas kartu. Kai tėvai fiziškai yra su vaiku, bet emociškai – „atsijungę“, vaikas tai priima kaip signalą: „Aš nesu įdomus. Su manimi kažkas ne taip.“ Tačiau kai tėvai pasirenka tokią veiklą, kuri jiems patiems yra maloni, ir į ją įsitraukia visa širdimi, vaikui tai siunčia kitokią žinutę: „Aš esu svarbus. Mano tėčiui/mamai su manimi smagu.“
Todėl itin svarbu, kad veikla būtų įdomi ir suaugusiajam – nes vaikui svarbiausia ne ką veikiate, o su kuo. Kai vaikas jaučia, kad tėtis ar mama domisi juo nuoširdžiai, iš tiesų nori leisti laiką kartu, pildosi jo emocinis „ryšio konteineris“. Tuomet mažėja poreikis netinkamu elgesiu siekti dėmesio.
Vien išvesti vaiką į žaidimų aikštelę, o patiems tuo metu naršyti telefone – nepadės
Vien išvesti vaiką į žaidimų aikštelę, o patiems tuo metu naršyti telefone – nepadės. Vaikai puikiai „nuskaito“ mūsų tikrą buvimą ir dėmesį. Jūsų valiuta šioje situacijoje – nuoširdus dalyvavimas.
Kaip reaguoti į brolių ir seserų konfliktus?
Grįžkime prie minėtos situacijos. Vaikai konfliktuoja, o tėtis – įsitempęs. Šalia dar psichologė (aš), kuri, tikėtina, stebi situaciją. Girdžiu, kaip tėvas jau ruošiasi įsikišti, todėl mandagiai paklausiu, ar jam reikėtų patarimo. Tėtis, atrodo, su palengvėjimu sutinka.
Siūlau: prieš bėgant „gesinti gaisro“, pirmiausia paklausti vaikų, ar jiems reikia pagalbos.
Tėtis nustemba. Vaikai į pagalbos siūlymą visai nereaguoja. Po akimirkos pasigirsta mažojo verksmas. Tėtis vėl pasiruošęs veikti – žiūri į mane. Ramiai sakau: „Pasiūlyk vaikams ateiti, jei jiems reikia pagalbos.“
Tėtis pakartoja frazę – vaikai ir vėl ignoruoja. Po kelių minučių matome, kaip vyresnėlė apsikabinusi guodžia mažąjį ir nuoširdžiai atsiprašo.
Štai ir viskas. Tėvų neįsikišimas suaktyvino vaikų gebėjimą patiems išspręsti konfliktą.
Kas būtų įvykę, jei tėtis būtų pribėgęs spręsti ginčo? Tikėtina, konfliktas dar labiau įsipliekstų – abu vaikai pradėtų „traukti“ tėtį į savo pusę, mėgindami įrodyti, kas teisus. Neįsitraukus į situaciją nuo pradžių, teisingai ją įvertinti – beveik neįmanoma. Juk galėjo būti ir provokacija, ir ribų peržengimas – iš abiejų pusių. Tokiose situacijose retai būna vienas „blogietis“.
Kaip moderuoti vaikų konfliktus?
Tai nereiškia, kad tėvai turi būti pasyvūs. Tačiau prieš įsikišdami – pirmiausia paklauskite, ar pagalbos išvis reikia.
Jei vaikas sako, kad reikia – tai „žalia šviesa“ jūsų moderavimui. Išklausykite abi puses. Pradėkite nuo nukentėjusiojo. Jei yra liudininkų – išgirskite ir juos. Tuomet kiekvieno paklauskite: „O ką galėjai padaryti kitaip?“ (Pavyzdžiui: kitaip paprašyti, išgirsti, kai tau sako „ne“, pasiūlyti pasidalinti.)
Padėkite vaikams įvardyti, kas elgėsi netinkamai ir kaip būtų galima elgtis kitaip ateityje. Galbūt ši situacija taps pagrindu naujam šeimos susitarimui ar taisyklėms. Aptarkite ir pasekmes – kas bus, jei susitarimas bus pažeistas?
Pabaigai – 3 žingsnių taisyklė, kai vaikai konfliktuoja:
-
Pirmiausia – paklauskite, ar vaikams reikia jūsų pagalbos.
- Jei situacija labai įkaitusi – stabdykite žaidimą ir paklauskite, ar vaikai nori žaisti kartu ar atskirai.
- Jei kartu – tegu patys susitaria, ką žais.
- Jei atskirai – paskirstykite vaikus į skirtingas erdves.
- Jei jie pasirinko žaisti kartu, bet vėl konfliktuoja – sustabdykite žaidimą. Pasakykite, kad šiuo metu jiems nepavyksta žaisti drauge, ir išskirstykite. Jei vienas vaikas dar mažas – pasiimkite jį su savimi.
Tiek patarimų šįkart. Sėkmės – jums tikrai pavyks!
