Apie tai, kas motinystėje dažnai lieka neišsakyta, o ilgainiui gali pradėti griauti ne tik mama tapusios moters, bet ir visos šeimos gyvenimą, kalba Pojūčių teatro spektaklis „Mama sapiens“.
2024 m. pirmą kartą parodytas spektaklis savo aktualumo nepraranda ir dabar. Nors per dvejus metus daug kas keitėsi, pagalba mamoms tapo platesnė, spektaklio kūrybinė grupė, kurią sudaro taip pat vaikų turinčios moterys, jaučia – apie tai vis dar būtina kalbėti.
Visą spalį spektaklis keliavo po Lietuvą ir buvo rodomas Mažeikiuose, Anykščiuose, Utenoje. Spalio 29-ąją žiūrovai laukiami Jurbarko kultūros centre.
Kokie mamų poreikiai neatliepiami, kokį vieną dalyką svarbiausia pakeisti sveikatos apsaugos srityje, kad motinystės patirtis būtų lengvesnė? Galų gale ko reikia, kad moterims norėtųsi susilaukti ir auginti daugiau vaikų?
Šios temos gvildenamos ne tik „Mama sapiens“ spektaklyje. Apie tai 15min pasikalbėjo su spektaklio režisiere Karolina Žernyte bei viena iš aktorių Marija Baranauskaitė Liberman.
- Režisierės Karolinos Žernytės biografinis spektaklis, kurio premjera įvyko 2024 metų lapkritį, kviečia pažvelgti į motinystę be pagražinimų – su jos džiaugsmais, nuovargiu, vienatve, juoku pro ašaras ir bendrystės ilgesiu.
- Viena spektaklio kūrėjų, aktorė, šiuolaikinio cirko ir klounados menininkė Marija Baranauskaitė-Liberman, atvirai dalijasi ir savo pačios patirtimi – nuo emocinio išsekimo pirmaisiais mėnesiais iki suvokimo, kad mamoms reikia ne tik artimųjų palaikymo, bet ir didesnio visos visuomenės supratimo.
Į spektaklį atvedė asmeninė patirtis
Prie „Mama sapiens“ kūrybinės komandos Marija prisijungė dar laukdamasi pirmojo vaiko. Kvietimo sulaukė iš režisierės Karolinos, su kuria buvo pažįstama daugelį metų ir jau anksčiau susitikusi įvairiuose kūrybiniuose projektuose.
„Kai Karolina sužinojo, kad laukiuosi pirmojo vaikelio, iškart pasiūlė prisijungti prie būsimo spektaklio apie motinystę“, – prisimena aktorė.
Iš pradžių ji neslepia abejojusi, ar pavyks suderinti motinystę, asmeninius kūrybinius projektus ir darbą naujame spektaklyje. Vis dėlto tema pasirodė pernelyg svarbi, kad būtų galima atsisakyti.
„Natūraliai norėjosi į ją gilintis, kurti ir ieškoti bendrystės – tiek su kūrybine komanda, tiek su žiūrovais“, – pasakoja Marija.
Šis kūrybinis procesas jai tapo ne tik profesiniu iššūkiu, bet ir galimybe geriau suprasti save, savo išgyvenimus bei kitų moterų patirtis. Nors pogimdyminė depresija Marijai nebuvo diagnozuota, pirmieji motinystės mėnesiai nebuvo lengvi. Ji atvirai pasakoja patyrusi vadinamąjį mamų bliuzą, melancholijos laikotarpius, tapatybės krizę ir emocinį išsekimą.
„Miego trūkumas, žindymo sunkumai, bandymas suderinti rūpinimąsi kūdikiu su darbais – dėl viso to jaučiausi perdegusi“, – prisipažįsta menininkė.
Pasak jos, vienu svarbiausių atramos taškų tapo artimųjų palaikymas. Ypač daug reiškė vyro įsitraukimas į kasdienę vaiko priežiūrą. „Tėvystėje esame lygiaverčiai partneriai, todėl atsakomybę ir kasdienius rūpesčius dalijamės kartu“, – sako ji.
Didžiulė pagalba buvo ir jos bei vyro tėvai, pasirengę pagelbėti, kai tik prireikia. Marija neslepia, kad be jų pagalbos kasdienybė būtų gerokai sudėtingesnė.
Ne mažiau svarbi pasirodė ir kitų mamų draugystė. Pirmiausia patarimais ir palaikymu dalijosi vyresnį vaiką auginanti kaimynė, vėliau atsirado draugių, kurių vaikai buvo panašaus amžiaus. Ilgainiui susidraugavo ir šeimų vyrai. „Užsimezgė savotiška šeimų draugystė, kuri iki šiol teikia daug įkvėpimo ir džiaugsmo“, – pasakoja aktorė.
Ieškodama atsakymų į motinystės keliamus klausimus, ji domėjosi vaikų raida, psichologija, klausėsi tinklalaidžių, naudojosi šeimų edukacijos ir pagalbos tėvams platformos „Auganti šeima“ informacija.
Padėjo ir anksčiau įgyta psichoterapijos patirtis, leidusi geriau atpažinti savo emocijas bei ieškoti būdų, kaip išgyventi sunkesnius laikotarpius.
Tačiau vieną stipriausių padrąsinimų Marija prisimena iki šiol: „Kartą pažįstama pasakė: „Pamatysi, kuo toliau, tuo bus tik geriau, smagiau ir lengviau.“ Aš tuo patikėjau ir, kai tuo tikiu, taip ir yra.“
Spektaklis keitėsi kartu su aktorėmis
Marija pripažįsta, kad jos santykis su spektakliu per laiką labai pasikeitė. Kūrybinio proceso pradžioje motinystė buvo dar nauja, jautri ir ne iki galo pažinta patirtis. Kartais būdavo sunku klausytis kitų mamų istorijų, stebėti jų reakcijas ir matyti, kaip stipriai spektaklis paliečia moteris, išgyvenusias panašius sunkumus.
„Dar neturėjau pakankamo atstumo, kad galėčiau į viską pažvelgti iš šalies“, – sako ji.
Pirmaisiais mėnesiais aktorę aplankydavo ir vienišumo jausmas. Atrodė, kad tapus mama moteris tarsi atsiduria už įprasto visuomenės gyvenimo ribų, o jos vaidmuo susiaurėja iki vaiko priežiūros. „Buvo gana lengva pradėti galvoti ir jausti, kad mes, mamos, esame tarsi nuo viso kito pasaulio atstumtos, vienišos, kitkam, apart vaikų priežiūros, nebereikalingos“, – prisimena Marija.
Tačiau vaikui augant atsirado daugiau ramybės ir suvokimas, kad daugelis sunkumų yra laikini. Tai, kas pirmaisiais mėnesiais atrodo neįveikiama, po pusmečio ar metų gali tapti tik prisiminimu. Kartu su vaiku auga ir mama – mokosi, atranda naują save, įgyja daugiau pasitikėjimo.
Šiandien Marija jau jaučiasi pasirengusi gilintis į kitas kūrybines temas, tačiau stengiasi nepamiršti, ką išgyvena moterys, kurios mamomis tapo visai neseniai: „Vis sau primenu, kad toms, kurios mamos tapo pirmą kartą, dabar sunku, ir nereikia to pamiršti. Tikrai dar galima labai daug padaryti, kad jų patirtys būtų lengvesnės.“
Ko labiausiai trūksta šiandienėms mamoms?
Kalbėdama apie tai, kas galėtų palengvinti motinystę Lietuvoje, aktorė pirmiausia išskiria gyvos bendruomenės svarbą. Šiuolaikinės šeimos vis dažniau gyvena atskirai, toliau nuo artimųjų, todėl kasdienis palaikymas nebe visada savaime suprantamas. Nors socialiniuose tinkluose netrūksta tėvystei skirtų grupių, diskusijų ir patarimų, virtualus bendravimas negali visiškai pakeisti tikro žmogiško ryšio.
Kitas svarbus klausimas – moterų galimybė ir tapus mamomis išlikti aktyviomis visuomenės narėmis. Pasak Marijos, mamoms neturėtų reikėti nuolat kovoti už teisę dalyvauti kultūriniame, socialiniame ar profesiniame gyvenime kartu su vaikais.
„Linkiu, kad kuo mažiau reikėtų kovoti, o pati visuomenė taptų sąmoningesnė ir kurtų sąlygas, kuriose mamos ir vaikai būtų natūraliai laukiami“, – sako aktorė.
Ji taip pat norėtų daugiau pagarbos individualiems moterų poreikiams gimdymo metu ir platesnių saugių bei prieinamų pasirinkimų. Menininkės nuomone, Lietuvoje vis dar trūksta galimybių toms moterims, kurios norėtų daugiau privatumo, artimųjų dalyvavimo ar kitokios gimdymo aplinkos.
Ne mažiau svarbi tema – lygiavertė tėvystė. Marijai atrodo keista, kad tėtis, keičiantis sauskelnes, prižiūrintis vaiką ar išeinantis tėvystės atostogų, kartais vis dar laikomas išskirtiniu didvyriu. Jos įsitikinimu, rūpinimasis vaiku yra abiejų tėvų atsakomybė, o ne ypatingas vieno iš jų nuopelnas.
„Jis tiesiog yra tėtis ir daro tai, kas natūraliai priklauso tėvystei. Kaip nuostabu, kai mama rūpinasi vaiku, taip pat nuostabu, kai tėtis daro tą patį“, – teigia ji.
Dar viena problema, kurią aktorė norėtų matyti sprendžiamą – jaunų šeimų finansinis saugumas ir galimybės įsigyti būstą. Jos šeimai teko susidurti su sunkumais bandant pasinaudoti būsto paramos priemonėmis. Vienu atveju paraiškos pateikimo laikas buvo itin trumpas, kitu – būstui įsigyti numatytas terminas, šeimos vertinimu, sunkiai įgyvendinamas.
Tokios patirtys, pasak Marijos, kelia klausimą, ar parama iš tiesų pasiekia tuos, kuriems jos labiausiai reikia. „Norisi visuomenės, kurioje šeimos kūrimas ir vaikų auginimas nebūtų nuolatinė kova. Kurioje mamos turėtų bendruomenes, pasirinkimą, palaikymą ir galimybę išlikti savimi. Kurioje tėčiai būtų lygiaverčiai tėvai, o vaikai būtų tikrai laukiami“, – apibendrina menininkė.
Žiūrovės atpažįsta save
Spektaklio režisierė Karolina Žernytė jį pristato kaip biografinį. Tačiau tai nėra tik vienos ar tik trijų mamų patirtis. Parodytuose epizoduose moterys, ypač jaunos mamos, atpažįsta save ir savo patirtis. Pati Karolina neslepia, kad tapus mamai jai labai trūko galimybės pasikalbėti ne apie „sauskelnes“ ar kūdikių mitybą, bet vidinius išgyvenimus: "Tam reikia saugios aplinkos, saugių žmonių. Deja, mamos to neturi, taip pat dažnai neturi ir prabangos ramiai, geriant arbatą kalbėtis...“
Į spektaklį moterys gali ateiti vienos, tačiau čia laukiami ir vaikai – juk dažnai mamos neturi kam, o kartais nesijaučia gerai, palikdamos mažus vaikus net ir valandai-kitai.
„Keliaujant po Lietuvą matome, kad trūksta moterims bendrystės. Daug kas įvardina ir dėkoja už paliestas nepatogias temas. Pvz., apie buities vargą, priekaištus ir komentarus, kuriuos mamos girdi ir pradeda save nuvertinti. Mamoms nėra lengva ateiti į spektaklį, bet kai jau ateina, ilgam pasilieka, norisi diskutuoti, dalintis aštriomis temomis, asmeninėmis patirtimis, įvykiais“, – sakė Karolina.
Pasak jos, paradoksas – moterys jaučiasi vienišos, nors iš esmės niekada nebūna vienos. „Moterys jaučia spaudimą, nuolat girdi tokias frazes, kurias panaudojome ir spektaklyje: „Kada antras?“, „Ar bus trečias?“ Nors moterims galbūt ir taip nėra lengva su vienu vaiku... Motinystė nėra paprasta. Gražių šeimų pavyzdžiai nevisada padeda, nes daugelis gyvename netobuluose namuose ir netobuluose santykiuose. Nors apie tai nemažai viešai kalbama, moterys spaudimą vis tiek jaučia“, – kalbėjo režisierė.
Trūksta paprastų dalykų
Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama gimstamumui. Visos trys spektaklio „Mama Sapiens“ kūrėjos – dvi aktorės ir režisierė – šiuo metu laukia šeimos pagausėjimo. Pasak Karolinos, viešojoje erdvėje daug kalbų apie tai, kas galėtų paskatinti gimstamumą, tačiau realybėje trūksta paprastų dalykų, pvz., mažesnių eilių pas ginekologą (tai ypač aktualu didmiesčiuose), nemokamų tyrimų.
„Reikėtų pagalvoti ir apie vyrų švietimą – labai daug moterų jaučiasi vienišos motinystėje. Vyrai arba nelabai prisideda, arba galvoja, kad užtenka uždirbti pinigų, o moterys prisiima daugiau nei pusę vaiko auginimo, buities naštos. Neretai šalia to ir dirba. Apie lygybę vaikų auginime mes vis dar mąstome primityviai.
Na, ir žinoma, psichikos sveikata – norisi, kad būtų iš tikrųjų į ją atsižvelgiama. Kol laukiausi, nesu sulaukusi nė vieno klausimo iš sveikatos sistemos darbuotojų apie mano psichikos sveikatą. Net, kai kreipiausi pati, mane bandė įtikinti, kad pagalbos nereikia: bandė atkalbėti gerti vaistus, stigmatizuojamas įrašas, kad lankeisi pas psichiatrą“, – iššūkius, kurie dar neįveikti, paminėjo Karolina, auginanti ketverių metų sūnų, o pavasarį jos ir partnerio šeimą turėtų papildyti dar vienas kūdikis.
Ji įsitikinusi, kad menas yra paveiki ir galinga priemonė mažinant psichikos sveikatos stigmas.
„Grįžus po spektaklių tai aiškiai jaučiu. Po pasirodymo savo įspūdžiais besidalinančios mamos kartais tiesiog nušvinta, nes supranta, kad taip, kaip jos, jaučiasi pusė salės! Arba jos klausia apie savo psichikos sveikatą, kur kreiptis, ką daryti. Kartais matai, kad tas klausimas per ašaras.. Bet mes atsakymus galime pasakyti ir tai yra didelė dovana. Taip pat – kad Pogimdyminės depresijos centras ir iniciatyva „Žvelk giliau“ yra su mumis“. Tai leidžia mums, kūrėjoms, tvirčiau jaustis, žinoti, kad mes galime patarti ir padėti mamoms“, – apie spektaklio ir po jo vykstančios diskusijos su žiūrovėmis prasmę kalbėjo viena iš „Mama sapiens“ kūrėjų.
Artimiausia spektaklio data – spalio 29 d. Jurbarke. Apie kitus pasirodymus informacijos ieškokite socialiniame tinkle „Facebook“ „Pojūčių Teatro“ paskyroje: www.facebook.com/PojuciuTeatras
Spektaklyje vaidina trys mamos – Marija Baranauskaitė Liberman, Kristina Morta Paškevičiūtė ir Karolina Žernytė.
Jei jūs ar jums pažįstamas žmogus (mama ar tėtis) susiduria su psichikos sveikatos iššūkiais, kviečiame apsilankyti Pogimdyminės depresijos centro puslapyje www.pdcentras.lt ir susisiekti ten esančiais kontaktais.





